Su laukiniais gyvūnais ji nusifotografavo per keletą minučių, tačiau norėdama prie jų prieiti miške turėjo sukti ratus net keletą dienų. Apie tai rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Daugeliui ši nuotrauka kelia klausimą – ar vilkai užauginti namuose ir prijaukinti? J.Anusauskienė patikino: „Tik katės ar šunys gali būti naminiai. O vilkai nepatenka į tokių gyvūnų kategoriją.“
Vilnietė atskleidė, kad priartėti prie šių vilkų padeda profesionalūs jėgeriai.
Gamtą fotografuojantiems dabar jau buvusiems sutuoktiniams Ričardui ir Jurgai Anusauskams Breslaujos miškai prieš keletą metų paliko labai didelį įspūdį – ne mažesnį nei Amazonės regionas Pietų Amerikoje.
Baltarusijoje vis dar daug laukinės gamtos.
R.Anusauskui fotografuojant Jurgą, ankstyvą rytą glostančią vilkus, jos nesaugojo ginkluota armija – fotografus tą akimirką stebėjo tik vienas jėgeris.
„Norėdamas dirbti su plėšrūnais pats neturi jausti baimės, nes gyvūnai tai kaipmat pajus. Juk būryje žmonių net ir šuo puls tą, kuris labiausiai bijo. Visada žavėjausi vilkais, nes jie gražūs, protingi ir įdomūs, todėl atsidūrusi tarp jų neišskydau“, – tikino vilkams tiesiai į akis pažvelgusi J.Anusauskienė.
Vilkai gyvena gaujomis, joms vadovauja patelės. Fotografui norint prieiti prie bet kurio gaujos vilko, reikia savotiško vedlės sutikimo.
„Man buvo smalsu stebėti laukinių gyvūnų bendravimą“, – tikino fotomenininkė, vilkės palankumo ir leidimo prieiti prie dviejų gaujos vilkų sulaukusi po kelių dienų.
Tam reikėjo didžiulės kantrybės. Prie gyvūnų reikėjo prieiti lėtai, nedaryti staigių judesių.
Priartėjusi Jurga paglostė vilko kailį. „Jis šiurkštesnis negu šuns. Juk tai laukinis gyvūnas, niekas jo šampūnais neplauna“, – pašmaikštavo ji. Tačiau ne kailį paglostyti jai labiausiai norėjosi, o pajusti charakterį.
„Kai atsiduri akistatoje su laukiniais plėšrūnais, pajunti, kokia nepaprasta energija srūva iš jų akių“, – įsitikino pašnekovė.
Tačiau žmogus, įžūliai žiūrėdamas gyvūnui į akis, gali jį išprovokuoti – vilkas gali pasijusti nesaugus, o tuomet greičiausiai pultų. Todėl Jurga kiekvienoje situacijoje elgėsi išmintingai – stebėjo šių dviejų vilkų akis, ausų judesius, uodegą.
Vilkai buvo labai smalsūs – Jurga jiems pasirodė įdomi. „Juk toje komandoje buvau vienintelė „patelė“ – šalia buvo tik mano vyras ir jėgeris. Buvo akivaizdu, kad sulaukiau išskirtinio jų susidomėjimo. Neslėpsiu – buvo kiek neramu, nes nė vienas vyras taip įdėmiai nėra į mane žiūrėjęs kaip tie vilkai. Savijauta, prisipažinsiu, keista“, – prisiminimais dalijosi J.Anusauskienė.
Iš nuotraukos matyti, kad susitikimu liko patenkinti ir Jurga, ir vilkai. Gyvūnų akyse – nė krislo pykčio, moters veide – jokios baimės. Dabar fotomenininkė neretai juokauja: „Pikti būna žmonės. Didžiausi plėšrūnai vaikšto gatvėmis, o ne gamtoje.“
