Sudžiūvusiais vainikais papuoštas vienas kambarys jam tapo sveikatingumo oaze. „Gyvenu kaip sanatorijoje, todėl nereikia nei sirgti, nei gydytis“, – juokavo A.Raščiauskas, dėl šios kolekcijos patekęs į agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygą.
Vos tik laikrodis išmuša dvylika, buvusiam mechanikui prasideda darbymetis – paežerėje ar paupyje jis pradeda dairytis po ritualų likusių ir niekam nebereikalingų Joninių vainikų. Bet jis neliečia tų, kuriuose dar dega žvakė.
Būdavo metų, kai A.Raščiauskas namo parsigabendavo septynis ar aštuonis vainikus, o pasitaikydavo ir tokių, kai nerasdavo nė vieno.
Uteniškis vainikus yra rinkęs ir Kaune, ir Tauragėje, bet daugiausia surinkta jo gimtinėje prie Antalieptės, taip pat prie Alaušo ežero Utenos rajone.
Nuo 1982 metų pradėjęs savo unikalią kolekciją A.Raščiauskas visus vainikus skirsto į dvi grupes: XX ir XXI amžiaus. Sovietiniais laikais surasti ir išsaugoti Joninių vainikai yra mažesni ir skurdesni, mat tada žolynai būdavo naikinami, šienaujami.
Pradėjus mažiau naudoti cheminių medžiagų, kurios naikina piktžoles, atsigavo pievos. Pastaruoju metu lankose žydi kur kas daugiau augalų, o vainikai tapo storesni, įmantresni.
A.Raščiauskas įsitikinęs, kad per Jonines skinti augalai turi ypatingų savybių – mažai blunka ir sugeba išsaugoti spalvas. Ant sienos sukabinti vainikai beveik nedulka, skleidžia ypatingus kvapus. Ypač per Kalėdas.
Joninės uteniškiui – ne tik didžiausia metų šventė, bet ir gyvybės paslaptis. Pirmieji prisiminimai iš vaikystės jam taip pat susiję su Joninėmis. Vyras gimęs prie Antalieptės, Padusčio kaime, Zarasų rajone, kur gyveno šeši Jonai.
„Mano tėvas Jonas buvo vadeliotojas. Padėdavau jam ant Pūkšto piliakalnio užnešti ratų, stebulių, be kurių neįsivaizduojama Joninių naktis“, – pasakojo A.Raščiauskas.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius jis pradėjo rinkti Joninių vainikus, kai prie užtvankos Utenoje viešėjo vienas etnografinis ansamblis.
Kitą rytą nuėjęs į tą vietą jis pamatė dešimt prie kranto plūduriuojančių vainikų, kurie būtų nuskendę. Vyrui jų pagailo, jis išgriebė vainikus iš vandens ir parsinešė namo.
Kai kuriuos iširusius vainikus uteniškis perrišo, pridėjo daugiau dobilų, motiejukų ir pasikabino kambaryje ant sienos.
A.Raščiauskas priminė, kad Joninių vainikas turi būti supintas iš 9 žolynų, augančių skirtinguose laukuose. Kad toks vainikas turėtų stebuklingų galių ir išsipildytų norai, reikia pinant su niekuo nesikalbėti.
Nuo seno vainikus pina merginos, juos mėto per laužą ar per petį, spėliodamos, kada ištekės, vėliau vainikus plukdo.
Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą gali paleisti po du vainikus – tikima, kad jei vainikai išsiskirs, mergina išsiskirs su mylimuoju, jei susiglaus, už jo ištekės.
Galima leisti ir po vieną vainiką su žvakute. Jei vainikas plaukia, mergina ištekės. O jei vainikas sustoja, šiais metais nesusiras vyro.
Kuo daugiau žiedų, tuo gražesnis vainikas. Ypač puošniai atrodo bijūnų žiedai. O geriausiai vainikuose išsilaiko dobilai, smilgos, motiejukai, ramunės, rugiagėlės.
„Prieš Jonines surinkti žolynai neblunka ir puikiai išsilaiko. Turiu vainikų, kurie buvo pinti prieš trisdešimt metų, jie niekuo nesiskiria nuo pernai pintų“, – tikino kolekcininkas.
Baltijos šalyse vieną didžiausių Joninių vainikų kolekciją turintis vyras tikino, kad jo eksponatai nedulka, jie nei trupa, nei dūlėja. Uteniškis žino paslaptį, kaip džiovinti augalus.
Viena svarbiausių taisyklių – kad vainikas nesutrupėtų, negalima jo džiovinti saulėje. Bent tris dienas uteniškis surinktus pakrantėse Joninių vainikus vytina palėpėje arba ten, kur nėra saulės spindulių.
Be Joninių vainikų, A.Raščiauskas gali pasigirti dar keliais unikaliais dalykais.
Vienas jų – išdrožinėta ir ištekinta 94 cm ilgio pypkė, kurią galima rūkyti.
A.Raščiauskas taip pat turi vieną didžiausių Lietuvoje pasagų kolekcijų, o seniausia pasaga buvo nukalta prieš 150 metų.
Kaip giminės relikviją pensininkas saugo ir šalyje mažiausią batelį, sveriantį vos 14 gramų. Miniatiūrinį aulinį batą dar prieškario Lietuvoje pasiuvo A.Raščiausko senelio brolis Jurgis, kuris buvo žymus batsiuvys, o jo siūtus batus avėjo net prezidentas Antanas Smetona.
„Dievas išrašė man tokį bilietą, kad būtinai turiu ką nors rinkti ir saugoti“, – likimu tiki A.Raščiauskas.
300
Tiek vainikų per daugiau nei tris dešimtmečius surinko A.Raščiauskas.
