Audrius
Grįžus į laivą tolesnis planas buvo leistis į vakarų pusę iki pasieksime Magelano sąsiaurį. Iš ten Čilės Patagonijos pakrantės kanalais – į šiaurę link Valdivijos. Kokie 3 mėnesiai kelio, jei viskas bus gerai.
Prieš išvykstant šnektelėjau su vienu amerikiečiu meterologu, šiose vietose darančiu kažkokius tyrimus. Perspėjo, kad orelis šiais metais bus „linksmesnis“ nei įprasta. Vakarų-pietvakarių vėjas bus tris kartus dažnesnis ir stipresnis. Tai man sakė kompetetingas žmogus. Bet orelis čia toks „sujauktas“, kad... Argi dėl to atsisakysi kelionės. Maklinėjant po šias vietas reikai laiko ir kantrybės. Daug kantrybės.
Jurgita
Vėl Puerto Williamse laukiame gero oro, tik ilgai tenka laukti. Nuo Antarktidos vis ateina lietūs ir stiprūs vėjai. Tai net ne visada išleidžia iš uosto. Bet po dviejų savaičių oras pagerėjo ir mes pagaliau pajudėjome link vakarų.
Iš Puerto Williams išplaukėme nuostabų saulėtą rytmetį. Nuotaika – aukščiau kalnų lygio. Pagaliau prasidėjo kelionė. Man tai kažkas nerealaus. Saulė, malonus vėjelis, deja, mus lydėjo tik keletą valandų.
Kuo arčiau Ušuajos, tuo stipresnis vėjas. Mano širdis tuo metu buvo nukritusi kažkur labai žemai kojose. Audrius kėlė bures ir komandavo man kokį lyną įtempti, kokį atpalaiduoti. Mane apėmė siaubas. Aš juk nieko nesuprantu, neturiu net elementarių žinių apie laivo valdymą. O mokytis juk nėra kada. Jau reikia viską daryti tiksliai ir greitai.
Laivelis su kiekvienu vėjo gūsiu pasvyra taip, kad man rodosi, jog vanduo tuoj užlies denį. Audrius priėmė sprendimą apsisukti ir plaukti į įlanką Melchiones (kriauklelių). Įplaukėme, prisirišome prie žvejų palikto lyno įlankos kampe. Pagaliau pradėjau jausti savo širdies plakimą. Tikrai nesitikėjau tokios kelionės pradžios.
Apsiraminę išlipome į krantą pasisveikinti su vietinių indėnų šeima. Aplankėme senas indėnų kapines. Niūrus vaizdas. Apleistos, neprižiūrimos. O lyg ir turėtų būti nacionalinė vertybė. Ant medinių kryžių kai kur jau nebesimato jokių užrašų. Gaila. Mane labai stebina Pietų Amerikos gyventojų apsileidimas. Gyvena visiškai nesaugodami to ką turi.
Įlanka graži. Man pasirodė net labai miela. Iš ryto vėl leidomės į kelionę. Diena buvo tiesiog nuostabi. Netgi papūtė mums palankus vėjas. Audrius iškėlė bures peteliške. Labai smagu matyti pro šalį plaukainčius vaizdus. Kalnai, įlankėlės, salelės. Ten miškelis, ten krioklys, ten uolų piešinys. Vis dar nepriprantu prie šalia plaukiojančių pingvinų.
Keista juos matyti gyvai. Tačiau jie nėra tokie drąsūs kaip kiti paukščiai. Labai daug jūrinių paukščių aplinkui. Mačiau albatrosus. Nuostabūs paukščiai. Tik buvo keista matyti, kad jie nuo vandens gali pakilti tik bėgdami mažais žingsneliais vandens paviršiumi. Buvome suplanavę nuplaukti apie 20 jūrmylių. Tačiau oras buvo mums labai labai palankus. Taigi, vakare, nuplaukę 40 jūrmylių, apsistojome įlankoje Olla.
Pagaliau pamačiau pirmąjį ledyną. Negaliu atsistebėti nuostabia žydra jų spalva. Prisirišome, nuleidome inkarą. Mano darbas yra nuplaukti valtimi į krantą, nutempti lyną ir tvirtai jį pririšti prie medžio. Irklavimas man dar vis nepasiektos aukštumos. Truputį atlėgsta jaudulys, kai mums į pagalbą atplaukia kanadietis iš katamarano „Dulsinėja“.
Juos buvome sutikę Puerto Williamse. Ryte išplaukiame gana anksti. Jau lyg ir širdyje ramiau. Atsirado kelionės ritmas. Jau ir „Tauros“ vairą nebe taip baisu paimti į rankas. Nors iki jūreivio man dar toli toli. Plaukėme ramiai plepėdami, gerdami arbatą.
Ir štai – prieš mano akis atsivėrė nepakartojamo grožio vaizdai. Ledynai. Neveltui aš juos taip norėjau pamatyti. Švietė saulė, rodos pati gamta norėjo man parodyti visą jų didybę. Pasiekėme vieną iš gražiausių Patagonijos ledynų „Romančio“ (romantika).
Vaizdai užima žadą. Saulės spinduliai žaidžia ledynuose, o jų spalvos manosi taip, kad net akys raibsta. Galima pamatyti visus mėlynos spalvos atspalvius. Kažkuriuo momentu man pasirodė, jog matau ne ledyną, o patį tikriausią brangakmenį.
Ledynams yra apie 13 tūkstančių metų. Mokslininkai teigia, jog tuo metu Čilėje be perstojo snigo septynis metus. Sniegas susispaudė, susigulėjo ir taip susidarė ledynai. Jie yra nuostabiai žydros spalvos, nes sniege susikaupė deguonis. Vasarą ledynai tirpsta, skyla dideliais gabalais. Traškesys panašus į kažkokią laviną, ar didelio namo griūvimą.
Nuo kalno krentantis krioklys tik stiprina emocijas. Žiūrėdama į ledynus vis kartojau, kad tai yra nenormaliai gražu. Ledynų alėją pasiekemė vasario 16 dieną. Audriui kaip visada kyla idėjos. Jis įdavė man Lietuvos vėliavą ir nufotografavo ledyno fone. Vasario 16-a patagonijoje. Priplaukėme kiek tik galėjome arčiau kranto. Įspūdis nenusakomas žodžiais. Net nežinau kaip aprašyti tą ledyno aukštį, krentančio vandens gausmą, besikeičiančias spalvas. Tai būtina pamatyti nors vieną kartą gyvenime. Žiūriu į tą grožį ir negaliu patikėti, kad man šitaip pasisekė.
Praplaukus ledynus po truputį pradėjo kilti vėjas ir mums nieko kito neliko kaip tik sukti į įlanką Voiler. Ten mus pasitiko delfinų šeimynėlė. Kokie jie mieli, kokie žaismingi. Bet negalėjau iki valios jais pasigrožėti. Reikia vėl tempti lynus. Vėjas nuo kalno pučia gūsiais. Labai sunku prieš vėją irtis į krantą. Bet pagaliau šiaip taip susitvarkėme. Įlanka pasirodė nelabai svetinga. Aplink aukšti kalnai. Nuteikia gana niūriai. Nors pažvelgus į kanalo pusę matosi gražus ledynas, snieguotos kalnų viršūnės. Vakarą praleidome ilsėdamiesi.
Rytas prasidėjo dargana, pilkais žemais debesimis. Bet mes nusprendėme judėti toliau. Nors kelias jūrmyles, bet vis į priekį. Už kelių valandų jau sukome į įlanką Chulija. Nežiūrint į tai, kad turime navigaciją, nuorodas jūrlapiuose, mes ją tiesiog praplaukėme. Bet Audrius greit susigaudė ir įlanką radome. Aplinkui labai gražu ir stebėtinai dar ramu. Kaip visada inkaras, lynai į krantą. Nuo kalno teka upelis, vadinasi vandens turėsime. Patagonijoje yra sukaupta apie 80 procentų viso pasaulio gėlo vandens. Kadangi čia vietos negyvenamos, vanduo švarus, galima drąsiai gerti.
Plaukiant labai svarbu žinoti orų prognozę. Kadangi aplink vien laukinė gamta, satelitinio telefono neturime, tenka naudotis eiliniu radijo imtuvu, kuriuo galima priimti meteo faksą. Pirmi faksai mums visiškai neaiškūs. Kelias dienas teko aiškintis kokį faksą priimti ir apie ką jis.
Oras nekoks todėl mums teko laukti. Sulaukėme ir svečių. Į įlanką atplaukė Audriaus draugas Antonio. Jis vežioja turistus. Pakvietė mus į svečius. Oro prognozės nieko gero nežadančios. Vėjas, vėjas ir dar kartą vėjas. Dar spėjome pasivaikščioti. Nuo kalno atsiveria nuostabūs vaizdai. Patagonija – rūsti šalis. Ir jos grožis rūstus. Tačiau, matyt, tai ir traukia. Gaila, jog nuotraukos negali perteikti tikro vaizdo.
Prasidėjo lietūs. Lijo be perstojo kelias dienas. Tad pasinaudojome proga ir vakare pastatėme krabų gaudyklę.
Būtinai turiu paminėti, jog mūsų gaudyklė yra kitokia nei naudoja vietiniai žvejai. Ji gerokai patogesnė, kompaktiškesnė. Audrius tokį įtaisą gaminti išmoko iš Niufaundlando žvejų. Mums pasisekė. Kitą ryta iš pirmo karto pagavome net 5 krabus.
Man jie pasirodė tikrai baisūs padarai. Sugautas snieginis krabas arba čilietiškai sentoja, yra šviesiai vyšninės spalvos. Čilėje sentojas valgo labai paprastai. Išverda (valgomos tik kojos ir žnyplės) ir valgo su majonezu bei citrina. Man pasirodė labai barbariškas krabų gaminimo metodas. Norint, kad skonis būtų įpatingas, vargšus padarėlius gyvus įmeta į vandenį ir verda kol jie įgauna oranžinę spalvą.
Mes taip kankinti nenorėjome, o ir tokio didžiulio puodo neturime. Tad Audrius pirma plaktuku krabą užmušė, tik tada išsukinėjo jam kojas.
Tą vakarą mes pasidarėme kažką panašaus į restoraną. Krabai, baltas vynas... Sentojų sugauname ir kitą dieną, ir dar kitą. Pasitelkiau visą savo išmonę ir bandžiau kažką iš jų pagaminti. Taip mano receptų knygoje atsirado pupelių sriuba su krabais, sentojų blyneliai. O kur dar padažai su jų mėsa... Įdomu buvo paragauti tikrai šviežią, ne šaldytą ar kitaip perdirbtą. Tik nesuprantu kodėl visas pasaulis taip pamišęs dėl jų.
1 kg krabų mėsos kainuoja apie 120 dolerių. Aš jų atsivalgiau tiek, kad nebenoriu net žiūrėti. Man lietuviška kiauliena žymiai skanesnė. O už bulves juos visus mainais atiduočiau.
Lietus vis lijo ir lijo. Norime tęsti kelionę, bet galimybių nėra. Apima bejėgiškumo jausmas ir pradedi suvokti visą gamtos galybę. Tas jausmas sustiprėjo dar labiau naktį. Pabudau nuo vėjo staugimo. Laivą kratė, mėtė. Nuo vėjo gūsių „Taura“ net sudrebėdavo. Vėjas nežmoniška jėga purtė mūsų laivelį. Dabar suprantu kas yra williwaw (vilivausas – tai nuo kalno su dideliu pagreičiu krentatis šalto oro gūsis). Baisu labai, apie miegą neįmanoma net galvoti. Audrius mane ramino, nors ir pats buvo gerokai įsitempęs. Niekada nežinai ar atlaikys lynai, ar gerai inkaras įsikabino į dugną.
Ne viena jachta yra atsidūrusi ant kranto. Rytą vėjas pagaliau nurimo, o kantrybė dingo visiškai. Atrodo viską atiduotum, kad tik greičiau iš čia. Vienas kitą raminome, nervavomės ir vėl raminome. Ne veltui sako, jog rytas už vakarą protingesnis. Pagaliau sulaukėmė visiškos ramybės ir galėjome toliau tęsti kelionę.
Bus daugiau
