Miesto ritmas žeidžia
Panevėžio rajone, už Klevečkinės, vienkiemyje dirbantį skulptorių A.Varžinską surasti įmanoma, bet sudėtinga. Automobiliu tenka įveikti tokias duobes, kad lengviau atsidūsti tik išvydęs jo namelį.
Užtat pasiekusieji kelionės tikslą panyra į ramybės ir paukščių čiulbesio oazę.
Senas, nerestauruotas namas toks, kokį paliko ankstesni šeimininkai. Neremontuotas, nedažytas, alsuojantis praeitimi. Dirbtuvės – kūriniams užgimti. Stori ąžuolų kamienai kieme. Šulinys su ratu iš šono.
Ir vienkiemio pasididžiavimas – galiūnas ąžuolas. Tik Dievas ir pats A.Varžinskas žino, kiek čia sėdėjo šeimininko bendraminčių menininkų, kokių kalbų ir juokų skambėjo, kiek liejosi kavos ir tauriųjų gėrimų.
A.Varžinskas po šiuo ąžuolu ne vieną valandą yra praleidęs su knyga rankoje.
„Miesto ritmas mane žeidžia. Atsikeli, pasiduodi minčiai užeiti į kavinę. Ten draugai. Taip praeina pusdienis. O čia su savim pasikalbi...“ – kalbėjo skulptorius.
Surado nuojautos vedini
Apie miško glūdumoje nuo svetimų akių besislepiančią sodybą A.Varžinskas sužinojo prieš 15 metų kone atsitiktinai.
Tuomet jis turėjo dirbtuves prie muilo fabriko, bet subtiliai išprašyti norėjusi valdžia vis kėlė nuomos kainą, kol kone pranoko kainas Panevėžio centre.
Kartą rūškanai apie tai mąstydamas, A.Varžinskas gatvėje sutiko vieną pažįstamą. Šioji sako: „Žinau puikią sodybėlę. Mums žemės per mažai, o tau – kaip tik.“
A.Varžinskas su žmona teisininke Irena sėdo į mašiną ir, nuojautos vedini, nežinodami tikslaus kelio, atkako iki trobelės. Bet atvyko iš kitos Sanžilės pusės, todėl būsimi pirkėjai matė tiktai ąžuolą. Prieiti trukdė statūs upės krantai.
A.Varžinskui susidomėjus nameliu, sulėkė įvairios firmos, ėmė kelti kainą. Skulptorius atsiprašė šeimininką tokių sumų neturintis.
Tad žmogaus skambutis telefonu skulptorių nustebino. Savininkas tarė, jeigu A.Varžinskas mokės tiek, kiek iš pradžių abudu suderėjo, tai rytoj galintys tvarkyti pirkimo ir pardavimo dokumentus.
Viskas čia buvo taip apleista, kad einant žmogui iš dilgėlių matydavosi tiktai galva. Greideris kieme darbavosi savaitę.
Patyliukais stebi vieni kitus
Labiausiai A.Varžinskui vienkiemis reikalingas dėl dirbtuvių. Bet ne tik – skulptorius susidomėjęs stebi gamtą, o miško gyventojai patyliukais stebi jį.
Į saulutę išlenda žalčių šeimyna.
Kartą atidarydamas dirbtuvių duris šalia sodybos pastebėjo kyšančias ausytes. Tai buvo stirna. Pavasarį ji pasirodė jau su mažu smailianosiu jaunikliu.
Čia A.Varžinskas laikė ir du šunis – vienas buvo senas, kitas visai jaunutis. Juos siejo tokia ištikima draugystė, kad ne tik miegojo vienoje būdoje, bet žingsnio vienas be kito nežengdavo.
Abudu pradingo vienu metu. Galbūt vyresnis nugaišo dėl senatvės, o ištikimasis draugas – iš liūdesio.
Dar vienas šio vienkiemio gyventojas taip pat vertas viso pasakojimo. Tai – anapilin išėjusio talentingo skulptoriaus R.Idzelio katinas.
Su R.Idzeliu A.Varžinskas susipažino savo sodyboje, prie stalo po ąžuolu, kai šis, 15 metų praleidęs Amerikoje, grįžo į tėvynę.
Anksčiau A.Varžinskas jau buvo girdėjęs apie jo darbus – angelus, kryžius ir koplytstulpius, bet ypač sužavėjo Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčioje sukurtos Šv. Kryžiaus kelio stotys. Šį kūrinį A.Varžinskas vadina išskirtiniu darbu, neeiliniu įvykiu.
Įspūdingas ir tėvui Stanislovui atminti R.Idzelio sukurtas kryžius prie Paberžės bažnyčios Kėdainių rajone.
Tikėjosi dar kelio gabalo
Pažintis su R.Idzeliu virto skulptorių draugyste. Šiam susirgus, A.Varžinskas lankė jį ligoninėje, bet sako dar tikėjęsis, kad bičiulio laukia netrumpas kelio gabalas.
Bet R.Idzelis išėjo netikėtai greitai, kaip ir kitas A.Varžinsko draugas – dailininkas Stasys Petrauskas, vadintas Bitlu ir laikytas bohemos simboliu.
„Du galingi vyrai buvo. Daug ką padarė, bet galėjo dar daugiau. Gaila...“ – į liūdnus prisiminimus paniro A.Varžinskas.
Jo manymu, R.Idzelis vis dėlto jautė savo lemtį. Aplankytas Paberžėje ir paprašytas parodyti dirbtuves, šis apsiniaukė, esą jau dveji metai dirbtuvėse nebuvęs.
Nemėgęs atvirauti, neprisileisdavęs svetimų, nekalbėdavęs bet ko ir su bet kuo, užduodavęs nepatogius, gal net žeidžiančius klausimus, pašnekovus jautęs kaip geras psichologas ir stebėtojas, R.Idzelis pasižymėjo puikiu humoro jausmu ir turėjo tikrų bičiulių ratą.
Per Mišias tupėjo po karstu
Per R.Idzelio laidotuves susirinkusiuosius pribloškė jo katino elgesys.
„Nuvažiavome laidoti Rimo. Paberžės bažnytėlėje buvo laikomos Mišios, prie altoriaus pastatytas karstas. Bažnyčios durys atdaros. Prasidėjus Mišioms, per visą bažnyčią atėjo katinas, atsitūpė po karstu ir prabuvo visas Mišias. Paskui atsistojo ir išėjo“, – pasakojo A.Varžinskas.
Po laidotuvių grįžę prie mašinų, R.Idzelio draugai susigriebė, kad negali palikti katino. Visi ėmė aikčioti, oi, koks juočkis, koks gražus, bet tik tiek.
„Tuomet sakau katinui: tai ką, likome dviese? Važiuojam pas mane? Taip ir sutarėme“, – kalbėjo A.Varžinskas.
Senas tas katinukas buvo – be dantų, liesas, nušiurusia uodega. Skulptorius maitino jį geriausiais konservais, kad tik atsigautų.
R.Idzelis jį vadindavo Kipšiu, bet A.Varžinskui nelipo šitas vardas: „Sakau, gal tu būk Rimka – abu dirbtuvėse pasikalbėsime...“
Ir išties, A.Varžinskui nuėjus į dirbtuves, pasigirsdavo baisus rėkimas per visą kiemą: „R-rr-r-mia-a-a-a-u-u-u!“ Nesvarbu, ėdęs ar neėdęs, triukšmaudavo juočkis katinas.
Skulptorius atidarydavo duris, Rimka atsitūpdavo ant darbastalio ir stebėdavo, kaip A.Varžinskas dirba. Skulptorius piešia sau eskizą, o katinas jį stebi.
Vieną dieną Rimka tiesiog dingo. A.Varžinskas jo ieškojo miške, tikėjosi, kad katinas dėl senatvės galbūt paklydo. Bet šis neatsirado.
A.Varžinskas sakė, kad kai kam gali būti nepriimtina, kai katiną šaukia žmogaus vardu, bet jis įsitikinęs, kad sėdėdamas ant debesėlio R.Idzelis dėl to tik juokiasi už pilvo susiėmęs.
Prieš mirtį užrašė pavardę
R.Idzelis bičiuliui paliko ne tik katiną. Per laidotuves prie mirusiojo draugų priėjęs klebonas Simas Maksvytis pasakė, kad R.Idzelis nebaigė vieno iš projektų. Paklaustas, kas galėtų pratęsti jo darbą, R.Idzelis jam užrašęs kažkieno pavardę ir telefono numerį. Bet, matyt, suklydo, nes niekam nepavyko prisiskambinti.
„Žvilgtelėję į lapelį, draugai sako: „Algi, čia gi tavo pavardė“, – prisiminė A.Varžinskas.
R.Idzelis buvo sukūręs „Nukryžiavimą“ ir „Mariją“, bet „Jono“ buvo tik eskizas, o „Magdalenai“ nebuvo ir eskizo.
Taigi A.Varžinskas sukūrė šiuos du darbus, remdamasis bičiulio idėja, bet nesekdamas aklai. Kunigas džiaugėsi savo kolekcijoje turėsiąs R.Idzelį ir A.Varžinską drauge.
Vienas reikšmingiausių A.Varžinsko darbų taip pat apie šventuosius – Evangelistai Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje.
Kad nenuvažiuotų į lankas, o skulptūra būtų ne tik graži, bet ir prasminga bei tiksli, menininkas gilinasi į religijotyrą. Tiksli – ne tik milimetrais, nes ką nuimsi, to nebepridėsi, bet ir mimika, rankų mostu, šventajam būdingomis išskirtinėmis detalėmis.
Patarimais daug prisidėjo monsinjoras Jonas Juodelis, išmanęs ne tik bažnytinį kanoną, bet ir dailės istoriją.
Kūrė pagal charakterius
Paklaustas, ar skaičiavo savo darbus, A.Varžinskas net sustingsta: „Iš viso?!“
Jis net nenumanantis jų skaičiaus, šimtais nebus, bet apie šimtą tai tikrai.
Skulptorius gailisi, kad ankstesnių darbų nefotografavo, dabar tos klaidos nebedaro.
Ant dirbtuvių slenksčio – Lenino bareljefas, bet A.Varžinskas tikina, kad tai nereiškia, jog jis ir jo svečiai mindo proletarų vadą. Tai – laikmečio simbolis.
O viduje pasitinka barzdoti ir iki galvos ginkluoti „Lietuvaičiai“. Anksčiau palikdavęs tuos darbus, kurie nebepatinka, A.Varžinskas sako, kad su amžiumi pasikeitė: nori padaryti iki galo, kad ir kaip ilgai procesas truktų.
„Smulkios detalės, charakteringas portretavimas – įdirbio ir kitokių, sakykime, anatominių, žinių bagažas“, – aiškina panevėžietis.
Prie lubų kabo senamiesčio „chebra“, su kuria ištisas vasaras praleisdavo prie upės. Skulptoriui nebuvę svarbu atkurti vaikystėje pažinotų žmonių veido bruožų – jis vadovavosi prisiminimais apie jų būdą ir charakterį.
Buvo tokia mergaitė pagyrūnė. Ateidavo ir girdavosi: „Aš turiu tą... Man tėveliai nupirko ir aną... O jūs neturit...“ Šiek tiek ironizuodamas A.Varžinskas prie galvos jai prisuko „dovanėlę“, esą gal ir truputį lėkšta, bet tiek to.
Kita mergaitė rodydavo liežuvį – tokią ir atkūrė.
O berniukas, norėdamas kitus nustebinti, į burną grūsdavo slieką ar kokį driežą, varlę dėdavosi ant galvos. Ir prašom – pavaizduotas su varle.
„Nežinau, koks tų draugų gyvenimas, likimas. Bet, manau, dalis save atpažintų“, – sakė skulptorius.
Moters gyvenimas – egoistinis?
Kitos dirbtuvės taip įrengtos, kad ant darbo stalo kristų šoninė šviesa.
Ūkininkas užsakė „Dienos darbus“. „Rytas, diena, vakaras – visai kaip žmogaus gyvenimas“, – kalbėjo A.Varžinskas.
Nuo negandų saugo Šventosios dvasios akis. Tokią pat, tik dešinę, jis pakabino vienuolytėms koplyčioje prie Švč. Trejybės bažnyčios.
Vyrų ir moterų santykius humoristiškai vaizduoja „Šeimynėlė“ – vyras eina su kojokais, o ant kupros jam užsiropštusi žmona su vaikais.
„Moterims argi svarbu, kas ten, apačioje, vaikšto? Joms tas pat – sunku ją nešti, ar lengva. Toks jau – egoistinis yra jų gyvenimas. Svarbu giminę pratęsti“, – juokėsi skulptorius.
A.Varžinskas šmaikštavo, esą pačios moteriškės kaltos, kad vyrai kariasi joms ant galvų. Labai jau norėjo vairuoti traktorių, lipti į raketą ir skristi į kosmoso platybes. Troško turėti savo pinigų.
Gotikoje tai būtų neįmanoma – vyras turėjo būti net vizualiai didesnis. Na, jeigu jau moteriškė aukštesnė trimis galvomis, tai skulptūroje jie būtų lygūs...
Nebrėžia ribos, kas teisus
Paklaustas, ar žmona Irena nepyksta dėl tokių kalbų, A.Varžinskas tikino, kad sutuoktinė juokiasi suprasdama, kad tai – tik humoras. Ir šiaip, vyrų ir moterų santykių klausimais jie nebrėžiantys ribos, kas teisus, kas ne.
Moterys dažnai vyrus vadinančios kvailiais, o po to stebisi, kad šie jas paliko. O kamgi tuomet kvailino?
„Tokį moralą taikau tiktai moterims, su vyrais einu išvien. Antraip prie ko gi turėčiau prisišlieti?“ – juokėsi A.Varžinskas.
Skirtybės esą neišvengiamos. Išgirdęs klausimą bet kuris vyriškis atsako tiesiai: taip ar ne.
O moterys neva ims išvedžioti ir pasakoti apie begalę dalykų. Dviem sakiniais, bet pasigirs, kuriame pasaulio krašte atostogavo ne tik šiemet, bet ir pernai, ir papasakos, ką matė.
Pasikalbėjusios apie visiškai skirtingus dalykus, moterys pasiima tiek informacijos, kiek joms reikalinga, bet svarbiausia – išlieja širdį, dėl ko skaudėjo.
Sukūrė nežinomiems menininkams
Apie kūrinius troboje A.Varžinskas pasakoja daugiau susimąstydamas.
Mat čia – darbas, skirtas bičiuliams S.Petrauskui, R.Idzeliui ir visiems kitiems, garsiems ir niekieno nežinomiems.
„Daug skulptūrų sukurta įžymiems menininkams. O kiek puikių darbų, kurių pavardės nežinomos! Kažkas tiek metų dirbo, stengėsi, šeimas maitino, o pavardės nelieka. Pagalvojau, kad tai baisi neteisybė, ir sukūriau šią skulptūrą“, – kalbėjo A.Varžinskas.
Skulptorius pasakojo, kad darbas gali visai neblogai atrodyti, atrodo, kad pavyko skulptūrą prakalbinti, o rytą atvažiuoji – ir jos „nebematai“.
Savo kailiu A.Varžinskas įsitikino, kad atėjus metui, kai „nebematai“ skulptūros, neverta gadinti darbo, nes kitą dieną jį teks taisyti. O drožyba – tai ne lipdyba, čia nieko nepridėsi ir nieko nepatempsi.
„Droždamas turi numatyti du žingsnius į priekį. Oro įkvepi ir bijai išleisti“, – aiškino panevėžietis.
Kartais idėja nušvinta rytą atsibudus, kartais – lyg dienoraščius vartant senus eskizus.
Yra ir nebaigtų darbų, sako nežinantis, kodėl jų nepabaigia. Gyvenimas jam panašus į irstymąsi valtele – nuplaukęs iki ežero vidurio nebežinai, kur kuris krantas. Atrodo, kad laiko tiek ir tiek...
Todėl ir leidi sau kažko nebaigti, kažko nepasakyti, atidėti. Laiko supratimą grąžina tik liga ar kitokia nelaimė.
A.Varžinskas negalėtų pasakyti, kuris darbas jam mieliausias. Jis juokiasi prisiminęs garsiojo skulptoriaus Juozo Zikaro žodžius, kai jį prieš mirtį klausė, kuris gi darbas reikšmingiausias.
„Daug padariau, gal koks vienas ir pasisekė“, – atsakė šis.
Nežino, ar remontuoti gryčią
A.Varžinskui apmaudu, kad visi jo darbai iškeliauja į sostinę, Panevėžyje nėra kas juos perka.
Nors būna taip, kad kažkas labai norėjo kūrinio, bet tuokart neturėjo pinigų. Po keliolikos metų, žiūrėk, skambina ir sako, kad vis dėlto įsigijo tą trokštamąjį darbą.
Panevėžiečiams atrodo, kad Vilnius – lyg medumi pateptas. Važiuoja sostinėn su krūva pinigų, perka iš brangių galerijų, o parsivežus paaiškėja, kad tai panevėžiečio darbas.
Užsienyje kūrėjas tiktai kuria. Kiti klasifikuoja, kataloguoja darbus, kuria jo įvaizdį.
Taip menininkas tampa gaudomas meno mylėtojų, o Panevėžys šiuo klausimu tiktai dumblėja.
A.Varžinskas siūlė pereiti senamiesčiu – čia juk tokia turtinga krašto istorija. Bet valdininkai nevertinantys, kokių iškilių kūrėjų turėjo ir dabar turi Panevėžys. Per parodos atidarymą vienas klerkas garsiai prisipažino nustebęs, kad yra tiek gabių menininkų.
„Sakykite, ar ilgai sandėlio vedėjas laikytų sandėlininkę, kuri nežino savo prekių?“ – klausė A.Varžinskas.
Ar geras bitininkas gali nežinoti, kiek turi avilių, ir ar gali nemaitinti savo bitelių žiemą?
„Menininkų nuo Dievo Panevėžyje yra, bet jie sensta, jaunimas išvažiuoja užsienin. Galvodamas apie savo sūnus irgi svarstau – tai, po perkūnais, remontuoti gryčią ar neremontuoti? Kažin ar jie liks Lietuvoje...“ – abejojo skulptorius.
A.Varžinskui apmaudu, kad daugelis tėvų kuria vaikams ateitį savo namuose, bet jaunimas išsilaksto, nes nemato prošvaisčių.
