Vilniuje įsikūrusi V.Tomaševičienė yra Lietuvos ultrabėgimo rinktinės narė. Ji du kartus jau yra dalyvavusi 100 kilometrų plento, po kartą – bekelės („trail“) pasaulio bėgimo čempionatuose.
O prieš mėnesį Prancūzijoje vykusiose 24 valandų bėgimo Europos pirmenybėse Viktorija pagerino Lietuvos rekordą – per parą nubėgo 195 kilometrus ir 199 metrus.
Sunku patikėti, kad tokias ištvermės galimybes demonstruojanti moteris sportuoti pradėjo vos prieš penkerius metus.
O viskas prasidėjo dar įdomiau – nuo to, kai Viktorija su vyru Juliumi ir dviem dabar jau paaugliais vaikais nusprendė iš prieglaudos namo parsivesti šunį.
„Nežinau, kaip su juo buvo elgiamasi iki tol, bet kai jį paėmėme, jis buvo visai nebendraujantis, išsigandęs, nuo pavadėlio paleistas iškart pabėgdavo. Tai itin aktyvus kurtsharų veislės šuo.
Šiems šunims reikia labai daug fizinio krūvio. Tada jam buvo pustrečių metų – pats jėgų žydėjimas“, – apie tuomet naują namų gyventoją ėmė pasakoti V.Tomaševičienė.
Mokėsi bėgioti su šunimi
Vien pasivaikščiojimo lauke šuniui neužtekdavo. Net ir po 3 valandų, praleistų lauke, namuose jis toliau siautėdavo. Dar jis turėjo ypač bjaurią savybę – labai tąsydavosi pririštas.
Jis niekada neidavo greta. Viktorija šyptelėjo, kad iki šiol šios komandos jis nesupranta.
„Jis tempdavo mane kaip beprotis. Pavedžioti šunį būdavo tikras iššūkis. Rankas net paskausdavo, nes jis sveria apie 30 kilogramų. Nors buvo daug vargo, net nekilo minties jo atsisakyti.
Juk norėjome šuns ir reikėjo prisiimti atsakomybę, kad ir koks jis būtų. Juk jis iki mūsų išgyveno daug streso, o vėl jį numesti būtų buvę nežmoniška“, – patikino moteris.
Tad ji internete ėmė ieškoti informacijos, kaip sumažinti tą šuns tempimą. Taip Viktorija sužinojo apie šunų kinkinių sportą, kuriame keturkojai kaip tik skatinami tempti kuo stipriau.
Kuo labiau toks šuo tempia, tuo jis geresnis. Ir Viktorija pagalvojo – tai kaip tik vieta jai ir jos šuniui.
Šunų kinkinių sporte yra tokia rungtis – bėgimas su šunimi. Žmogus juosiasi diržą, kuris tempimo poveikį silpninančiu lynu yra sujungtas su petnešomis, uždedamomis šuniui.
Šuo bėga priekyje ir tempia iš paskos bėgantį žmogų. Šuo žmogui palengvina bėgimą.
„Pagaliau šuns niekas nebarė, kad jis tempia, todėl ir jis puikiai jautėsi. Iki tol parkuose ar per dresūros pamokas sulaukdavau tik užuojautos.
O dabar jį ėmė girti kiti dalyviai: „Koks geras šuo, kaip rauna!“ – nauju sportu tada susižavėjo moteris.
Taigi bėgioti ji pradėjo per šunį. Distancijos šiame sporte trumpos – 3 arba 5 kilometrai. Pirmus metus Viktorija bėgiojo tik su šunimi, o antraisiais pabandė bėgti viena. Ėmė ilginti atstumą. Taip prieš trejus metus Viktorija įveikė pirmąjį maratoną. Vėliau nubėgo dar du.
Užvaldė bėgimo azartas
Viktorijai nebuvo svarbu pagerinti laiką, per kurį įveikia maratoną, – ją užvaldė azartas pasitikrinti, kiek kilometrų gali įveikti.
Ultrabėgimų distancijos prasideda ten, kur baigiasi maratono riba, – 42 kilometrai ir 195 metrai. Per pirmąjį ultrabėgimą Viktorija įveikė apie 53 kilometrus.
Kirtusi finišo liniją ji šalia buvusiems bėgikams garsiai pareiškė, kad tikrai dar tiek pat nenubėgtų ir nesupranta, kaip tai daro kiti.
„Vienas bičiulis pajuokavo, kad tiek pat juk bėgti nereikėtų, o trimis kilometrais mažiau. Juokas juokais, bet tais pačiais metais jau pati įveikiau 100 kilometrų“, – nusijuokė Viktorija.
Moteriai kol kas sunku atsakyti į klausimą, iš kur tiek jėgos ir ištvermės ji turi. Ir vis dar atranda naujų savo galimybių.
Ankščiau ji net neįsivaizdavo, kaip galima eiti visą parą, o prieš mėnesį bėgo 24 valandas.
Dabar Viktorija jau nekantrauja išbandyti 160 kilometrų kalnų bėgimą. Ten jai tektų bėgti net ilgiau nei parą.
Internete pildo tinklaraštį
V.Tomaševičienė tikino, kad Lietuvoje ilgai dirbančių ir didelę patirtį turinčių ultrabėgimo trenerių nėra. Mat ilgesni už maratoną bėgimai nėra įtraukti į olimpiadą, todėl ne itin populiarūs pasaulyje.
Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda gerų ultrabėgikų, kurie sėkmingai pasirodo tarptautinėse varžybose. Susidomėjimas mūsų šalyje šiuo sportu išaugo kartu su bekelės („trail“) bėgimų išpopuliarėjimu.
Lietuvoje susibūrė darni ultrabėgikų bendruomenė. Informaciją, kaip rengtis bėgimams, kaip elgtis bėgant ir kaip po to atgauti jėgas, bėgikai sužino ne iš trenerių, o vieni iš kitų.
Bendruomenės nariai susitikę ar socialiniuose tinkluose vieni su kitais dalijasi žiniomis, kurias atrado internete, ir savo patirtimi. Bėgikai yra draugiški, vieni nuo kitų neslepia naudingų dalykų.
Viktorija internete pildo savo tinklaraštį. Naujausią įrašą paliko iškart po 24 valandų bėgimo Europos čempionate. Ten pasidalijo varginančiomis bėgimo akimirkomis. Eiliniam žmogui kyla klausimas, kam viso to reikia, jei bėgimas neteikia malonumo?
„Aš matau iššūkį. Man pačiai įdomu, kiek dar galima nubėgti, kur yra riba? Aš nuo vaikystės buvau ne itin lengvai auklėjamas vaikas. Tiek vaikų darželyje, tiek mokykloje, tiek darbe visuomet mėgau išbandyti ribas.
Ir, aišku, kai jas peržengdavau, visi nebūdavo patenkinti. O ultrabėgime mėgindama įveikti ribas kitiems žmonėms nepatogumų nekeliu, kankinuosi pati“, – užsikvatojo V.Tomaševičienė.
Prisiminė jausmus po ultrabėgimo
Europos 24 valandų bėgimo čempionate V.Tomaševičienė įveikė beveik 200 kilometrų. Po tokio krūvio žmogaus kūnas būna labai pažeidžiamas.
Kaip jausiesi po ultrabėgimo, priklauso nuo to, kiek jam buvai pasirengęs. Kuo tvirtesni raumenys, tuo jie greičiau atsigaus.
„Mano bėgimo patirtis nėra didelė – tik 4 metai. Iki tol avėjau aukštakulnius ir rūkiau po pakelį per dieną. Kurį laiką rūkiau net pradėjusi bėgioti, tačiau greitai mečiau.
Tad nesu fiziškai stipriai pasirengusi. Dėl to atsigauti po varžybų nebūna lengva“, – neslėpė V.Tomaševičienė.
Pasibaigus 24 valandų bėgimui moteris nežinojo, ar galės pastovėti, ar pargrius. O jai reikėjo atlikti dopingo kontrolę, kad būtų patvirtintas rekordas.
Viktorija jau sunkiai orientavosi, tad suėmęs už pečių į vietą nuvedė tuo metu už ją kiek guvesnis komandos narys.
Rekordininkė savo pasiekimais ėmė džiaugtis tik po gero miego viešbučio kambaryje.
„Paskutinį bėgimo pusvalandį jau atsiminiau ne visas atkarpas. Buvo sąmonės aptemimų. Smegenys kai kuriais momentais tarsi grasino: dar šiek tiek, ir gali išsijungti“, – prisiminė moteris.
Tačiau ji nebijojo prarasti sąmonės, mat žinojo, kad iškart bus suteikta pagalba.
Patyrusi traumą, negalėjo sportuoti
Varžybos vyko Albi mieste Pietų Prancūzijoje. Trasa ėjo ratu, kuris buvo vos ilgesnis nei kilometro, per stadioną ir aplink jį.
Kur kas pavojingesni bėgimai vyksta kalnuose, kai dalyviai bėga vieni. Ten netekus sąmonės galima nugriūti nuo skardžio ir žūti.
Šių metų kovą V.Tomaševičienei teko dalyvauti ekstremaliose 53 kilometrų bekelės varžybose Lenkijos kalnuose. Pagal moters pajėgumą trasa nebuvo ilga, bet ji snieguota. Vietomis sniego – iki kelių. Bėgti buvo sunku, nes reikėjo juo klampoti.
Tuo metu buvo migla, pūtė stiprus vėjas. Išbėgus į atviras vietas ar lipant į kalną matomumas siekdavo vos 20 metrų, o šalčiausiose ir labiausiai vėjuotose dalyse net laikrodžio stiklas apšalo.
Tai trukdė sekti savo rezultatus, tad Viktorija ledą nuo laikrodžio bandė gremžti dantimis.
Moteris neslėpė, kad po ilgų distancijų jos raumenys atsipalaiduoti pradeda tik praėjus kelioms dienoms po bėgimo.
Po 24 valandų varžybų moters šlaunys ir blauzdos buvo tarsi akmeninės. Jai labai skaudėjo pėdas, nugarą, pečius.
„Reikėjo pakentėti, kol skausmai praeis – pirmą savaitę apie sportą nesinorėjo net galvoti. Nuo antros savaitės pradėjau lauke vaikščioti, netrukus ir lengvai po 10 kilometrų bėgioti.
Gaila buvo praleisti keletą įdomių varžybų, kurios buvo trumpos ir greitos. O po ultrabėgimų tokios varžybos yra pavojingos sveikatai.
Raiščiai ir raumenys nusilpę, tad lengvai galima gauti traumą. Praėjusiais metais per anksti grįžau į varžybas, patyriau traumą ir kurį laiką visai negalėjau sportuoti“, – pasakojo V.Tomaševičienė.
Atsiradus sportui, pasikeitė gyvenimo būdas
Paprastai Viktorija bėgioja 6 dienas per savaitę. Prieš varžybas kas 10 dienų daro poilsio dieną. Tačiau iki šiol vis neprisiruošdavo skirti daugiau dėmesio bendram fiziniam pasirengimui – sustiprinti nugaros, pilvo ir kitų raumenų.
Ji nemėgsta sporto salių. Tačiau po 24 valandų bėgimo Viktorija vis dėlto pravėrė sporto klubo duris, nes nori siekti dar geresnių rezultatų.
V.Tomaševičienė prisipažino, kai jai reikėtų pradėti ir sveikiau maitintis. Dabar jos mityba visai nesureguliuota. Tik ruošdamasi varžyboms Viktorija laikosi pagrindinių principų – valgyti kuo daugiau angliavandenių ir baltymų.
Moteris beveik nevalgo mėsos – tik kokį kartą per mėnesį, nuo praėjusių metų visai nevartoja alkoholio.
„Pastebėjau, kad retai vyno taurę pakeliu, tad sprendimas visai jos atsisakyti atėjo savaime. Pradėjus intensyviau sportuoti, nėra laiko švęsti, nes kitą dieną norisi turėti kokybišką treniruotę“, – priežastis išdėstė Viktorija.
Svarbiausios ateinančių metų varžybos – 24 valandų bėgimo pasaulio čempionatas liepos mėnesį didžiausiame Šiaurės Airijos mieste Belfaste.
Bet ir po jų, ir prieš jas laukia kitų varžybų, tad rengtis joms pradės iškart po Naujųjų metų.
Bėgimo aistra visiškai pakeitė ne tik įpročius, gyvenimo būdą, dienotvarkę, bet ir paskatino nutraukti karjerą logistikos įmonėje, personalo valdymo srityje.
„Buvau pasiekusi personalo vadovo pareigas, nes dirbau daug ir atsakingai. Tai buvo mano gyvenimas. Tačiau kai pradėjau daugiau bėgioti, darbovietėje ėmiau prastai jaustis.
Žiūrėdavau pro langą ir galvodavau, kaip noriu pabėgioti“, – kalbėjo psichologiją studijavusi Viktorija. Kai tokia mintis aplankė dešimtą kartą, ji pradėjo ieškoti būtų, kaip tai įgyvendinti.
Noras bėgioti dieną, o ne sutemus po darbų, jai padėjo priimti sprendimą. Aišku buvo viena – darbą reikia keisti. Ji panoro veiklą sieti su bėgimu ir organizuoti varžybas.
Išėjusi iš darbo moteris sulaukė didelės aplinkinių nuostabos ir kritikos, esą daro visišką nesąmonę.
„Niekas nesuprato, kodėl palieku puikiai mokamą darbą stabilioje įmonėje. Klausė manęs, ar aš tik neišprotėjau, kad ketinu užsiimti varžybų organizavimu, lakstyti po miškus, žymėti trasas“, – kitų reakciją prisiminė V.Tomaševičienė.
Praėjusiais metais Viktorija pradėjo organizuoti bėgimo varžybas „Laukinis trail“. Jų idėja – rengti bekelės bėgimus gražiausiais gamtos takais Lietuvoje ir taip skatinti žmones ne tik bėgioti, bet ir susipažinti su gražiausiomis šalies vietovėmis.
Tokie bėgimai jau vyko Neries regioniniame parke Vilniaus rajone, Nemuno deltos regioniniame parke nuo Ventės rago Šilutės rajone iki Svencelės Klaipėdos rajone, Kauno marių regioniniame parke, Anykščių šilelio draustinyje ir Verkių regioniniame parke Vilniuje.
Nors Viktorija geriausią rezultatą pasiekė plento varžybose, ji yra bekelės bėgimų mėgėja ir siekia juos populiarinti Lietuvoje.
Tačiau organizuoti varžybas nėra pigu, pradedant kai kur taikomu savivaldybės ar parko mokesčiu, baigiant biotualetais ir kitais dalykais.
Medikai pyksta dėl pasirinkimo bėgioti
Tam išleidžiama dalis surinktų dalyvių mokesčių. Viktorija prisipažino, jog iš varžybų neuždirba net pusės tiek, kiek gaudavo anksčiau. Todėl ji dar turi papildomų pajamų šaltinių, nesusijusių su varžybomis.
„Šeima mano sprendimus palaikė, nes namuose mane mato dažniau. Iki šiol vaikai dar pasidžiaugia, kaip gerai, kad nedirbu ten, kur anksčiau“, – nusišypsojo dviejų paauglių motina.
Iki tol, kol namuose atsirado šuo, Viktorija niekada taip intensyviai nesportavo. Jos giminėje sportininkų nėra.
Tačiau ji svarsto, kad ištvermę, kurios neišnaudojo jos protėviai, tikrai bus paveldėjusi.
Sveikata Viktorija nesiskundžia, o pas medikus lankosi vis rečiau. Mat kaskart pravėrusi gydymo įstaigos duris išgirsta tik pamokslų. Esą kaip ji iš viso gali bėgioti – kojos kreivos, o su tokiomis pėdomis neturėtų nubėgti nė 10 kilometrų. Tokie žodžiai moteriai tiesiog atima žadą. Tad kol jaučiasi puikiai, pas gydytojus nesiveržia.
„Mane gąsdina, kad intensyvus sportas atsilieps senatvėje.
Kiek pati domėjausi, daugiau problemų dėl raiščių, sąnarių turi tie žmonės, kurie kaip tik mažai judėjo“, – patikino V.Tomaševičienė.
Žinoma, sportuodama be trenerio Viktorija gal ne visada gali tinkamai apskaičiuoti treniruočių krūvį, bet ji jaučia savo organizmą, kaskart atranda dalykų, kurie duoda jai naudos. Be to, nuolat geria maisto papildus. Vienas jų – geležis.
Viktorijos ir laisvalaikis yra aktyvus. Su vyru ji ieško trasų varžyboms. Pavyzdžiui, norint parengti vaizdingą, ne per sunkią 30 kilometrų trasą, jiems tenka nubėgti apie 150 kilometrų.
Viktorijos vyras irgi bėgioja, bet jį taip pat traukia ir triatlonas bei kitos sporto šakos.
Vaikų atostogas ar savaitgalio išvykas su nakvyne Tomaševičiai leidžia kartu.
„Pastaruoju metu vaikai jau ima reikšti norą turėti savo laisvalaikį. Paauglystė – nemenkas iššūkis.
Esame įpratę kuo daugiau laiko leisti lauke, keliauti, judėti, bet darosi ne taip paprasta vaikus sudominti, reikia ką nors ir pažadėti“, – apie auklėjimą kalbėjo Viktorija.
Vaikai būna savanoriai jos rengiamuose bėgimuose. Vienu metu patys bandė bėgioti, bet nė vienam tai nesuteikė džiaugsmo.
Bet abu vaikai sportuoja – sūnus lanko krepšinį, dukra ilgus metus šoko, išbandė aikido, tačiau vėl nori šokti.
