Vis dėlto net ir rūpestingas partneris negali praskaidrinti pilkos Jadvygos kasdienybės.
Jos gyvenimą temdo pirmojo vyro ir dukros netektys. Avarijos metu prieš daugiau nei 20 metų tragiškai žuvusi vienturtė paauglė paliko neišdildomus randus Jadvygos širdyje.
Vaikščioti ir judėti negalinti moteris prisipažįsta, kad šiuo metu didžiausia paguoda – vyras, kuris ne tik finansiškai išlaiko šeimą, bet ir moteriai atstoja rankas ir kojas. Jis, pasak pašnekovės, yra tas žmogus, kuriam namuose tenka visa darbų našta.
Ligų sąrašas lyg iš vadovėlio
Jadvyga neįgali nuo 1994-ųjų, o nuo 2010-ųjų turi specialiųjų poreikių statusą. Kitaip tariant, moteriai kiekvieną dieną reikalinga įvairiapusė pagalba.
Sveikatos problemų nuo paauglystės turėjusi moteris prisimena patyrusi traumą dar mokykloje. Tada ji nuo stataus kalno lėkė su dviračiu ir rėžėsi į smėlio duobes.
Niekas iki šiol negali atsakyti, kiek laiko Jadvyga buvo be sąmonės, tačiau po to išliko nemenki sužeidimai – žaizda ant peties, galvoje – guzas. Jai buvo atlikta dešinės ausies operacija, kurios metu pašalintas ausies būgnelis.
Lėtinė galvos smegenų išemija su vestibuloataksiniu sindromu (padariniai po neuroinfekcijos), erozinė gastropatija, hipertenzinė kardiopatija, autoimuninės kilmės skydliaukės sutrikimai, hipotirozė, lėtinės skrandžio ir žarnyno ligos, opos, cistos, polipai, dinaminė ataksija, lėtinis vidinės dešinės ausies uždegimas, abipusis klausos nervo pažeidimas, grybelinės kilmės susirgimai, alerginiai bėrimai.
Tai ne atsitiktinių ligų sąrašas, o diagnozės, kurias 2015-aisiais Jadvygai surašė medikai į jos medicinos kortelę.
Moteris pripažįsta, kad buvusios ir vėliau atsiradusios ligos itin glaudžiai susijusios su tragiškai žuvusia dukterimi. Itin skaudūs išgyvenimai nualino moters sveikatą, o nusilpusi imuninė sistema leido vystytis sudėtingoms ligoms.
Būklė blogėjo 2016-aisiais. Tada moteriai buvo atlikti privatūs tyrimai, neurologų konsultacijos. Išvadose rašoma, jog moteriai – hidrocefalija.
Būtent dėl šių ligų Trakų gyventoja jau šešerius metus gyvena įkalinta namuose. Ji negali kalbėti, jos raumenys – nusilpę, o maisto rijimo funkcija – sutrikusi. Kasdien moteris valgo tik specialiai paruoštą – susmulkintą, sutrintą arba suplaktą maistą. Taip pat akivaizdūs judesių ir koordinacijos sutrikimai, nuolatiniai skausmai.
Gyvenimą sujaukė tragedija pasibaigusi avarija
Vis dėlto labiau už sunkių ligų sąrašą, Jadvygą gniuždo dukros netektis. Apie tai pasakodama ji netramdė ašarų. „Mano dukra skubėjo gyventi. Lyg nujausdama, kad neilgai šiame pasaulyje bus.
Ji lankė dramos ir šokių būrelį, baigė muzikos mokyklos pianino klasę. Dalyvavo respublikinėse dainų šventėse, giedojo bažnyčios chore. Buvo ateitininkų seniūnė, bendravo su bažnyčios klebonu.
Mano dukra žuvo 1995 metais. Tada jai buvo 16 metų. Ji, deja, taip ir neišgirdo paskutiniojo skambučio mokykloje“, – jaudinosi Jadvyga.
Paklausta, kokiomis aplinkybėmis įvyko avarija, moteris teigė iki šiol nežinanti, kas ir kodėl nulėmė tragediją. „Jų buvo keturi. Įvyko avarija. Nemačiau, kaip viskas vyko, todėl visų aplinkybių nežinau. Ji tiesiog atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje ir su netinkamais draugais.
Tik man iki šiol keista, kodėl žuvo ji. Juk aš ją vieną teturėjau.“
Pasak moters, nėra baisesnio skausmo už tą, kurį patiria tėvai, kuriems tenka laidoti savo vaikus. „Manau, kad lengviau susitaikyti nebent tiems, kurių šeimose dar lieka vaikų. Taip pat mintis nuginti į šalį padeda darbas, artimų žmonių palaikymas.
Mano atveju to nebuvo. Jau buvau palaidojusi vyrą, todėl neturėjau į ką remtis.
Po laidotuvių buvau palikta viena su savo skausmu. Turėjau negalią. Alberto, dabartinio vyro, tada šalia manęs dar nebuvo.
Ką galėjau daryti? Beliko tik lankyti velionės dukros kapą. Beveik metus tai man buvo kasdieninis ritualas. Išeidavau visai dienai ir ten būdavau. Namo grįždavau tik nakčiai.
Per šventes ten eidavau ir naktį. Pasikalbėti. Pasveikinti“, – širdgėlą liejo moteris.
Su Albertu, kuriam moteris negaili pačių gražiausių žodžių, ji susipažino per radijo stotį. Į vieną laidą tada buvo galima siųsti žinutes ir skelbti apie norą susipažinti. Būtent jos metu ir susikirto Jadvygos bei Alberto keliai. „Likimas“, – šypteli Jadvyga.
Po dukros netekties – lemtinga pažintis
Metus gedėjusi dukros, moteris nusprendė pradėti dirbti su neįgaliaisiais. Tada ji tapo Trakų seniūnijos poskyrio pirmininke. Užimtumas darbo reikalais leido moteriai šiek tiek atitolti nuo netekties skausmo.
Ji iki 2005-ųjų organizavo renginius, projektus, labdaros gavimą bei dalijimą.
Pablogėjus sveikatos būklei, teko gulėti ligoninėje, moterį ištiko insultas, vėliau – vidinis kraujavimas, prakiurusios opos.
Būtent tais metais, kai moteris vienui viena gydėsi sielos ir kūno skausmus, jos gyvenime atsirado Albertas. Kaip ji pati sako, tai žmogus, kurį jai atsiuntė pats likimas. Vyras Jadvygai padėjo susitvarkyti buityje, prisidėjo ir prie dalinio susitaikymo su dukros netektimi.
„Visiškai susitaikyti su vaiko netektimi neįmanoma. Man ir dabar skauda širdį, tačiau puikiai suprantu, kad netekties skausmo nenumalšins jokie vaistai.“
Dukrą ir pirmąjį vyrą palaidojusi moteris prisiminė po šių netekčių patyrusi įvairiausių emocijų – pyktį, savęs ir kitų kaltinimus. Vis galvojau, kad, galbūt, kažko nepadariau arba pasielgiau netinkamai.
Vis dėlto, išgyvenusi netektį, galiu pasakyti, kad negalima bėgti nuo netekties skausmo, jo malšinti vaistais arba alkoholiu. Jausmai niekur nedings, – įsitikinusi Jadvyga. – Jei galite išsiverkti, verkite. Aš verkti negalėjau. Leiskite sau jausti liūdesį, nerimą, pyktį ir baimę. Kad ir kokia skaudi būtų netektis, į ją reikėtų žvelgti filosofiškai – gal tai buvo skirta likimo.“
Šiuo metu moteris administruoja feisbuko grupę „Jadvygos Viltis – Išsipildžiusi Viltis“, kurioje dalijasi savo išgyvenimais ir patirtimi.
