Linksmosios Donaldos gyvenime pastaruoju metu nestigo pokyčių ir iš jos tarytum atėmė dalį ugningo temperamento.
Kur ši moteris pasirodydavo, nuvilnydavo juoko banga. Dabar dainininkė daug santūresnė ir ramesnė.
Nors D.Meiželytė neseniai buvo Seimo narė, jos nepralinksmino ir parlamente dėl žavios politikės automobilio kilęs skandalas su meilės prieskoniu.
Seimo kanclerę atsitiktinai sutikusi Donalda sulaukė jos kvietimo užsukti į svečius – apsilankyti Seime.
„Aš nenoriu ten rodytis, nes visa informacija apie Seimo darbą yra internete. Ko ten eiti? Susitikti su kuo nors kaip su draugu? Aš ten neturiu draugų, pas kuriuos eičiau išgerti kavos. Ten reikia eiti dirbti. Juolab kad nuėjusi tik trukdyčiau žmonėms. Turiu leidimą lankytis Seimo rūmuose, bibliotekoje, bet puiki biblioteka yra ir šalia mano namų“, – patikino 2008–2012 metais Seime dirbusi D.Meiželytė.
Po ketverių metų palikus Seimą D.Meiželytę užgriuvo šeimos negandos – onkologinė liga 2012 metais pasiglemžė jos 67-erių tėvą Tadą Jokūbą, o 2016-aisiais – ir mamą Albiną, kuriai buvo 70 metų.
Tad šis laikotarpis buvusiai politikei nebuvo lengvas, nes teko rūpintis sergančiais tėvais, o kiek vėliau ir juos laidoti.
Vėžys tapo šios šeimos prakeiksmu, pražudžiusiu abu Donaldos gimdytojus.
Buvęs laikraščio „Tauragiškių balsas“ redaktorius T.J.Meiželis, su onkologine liga kovojęs dvejus metus, redakcijoje dirbo kone iki paskutinio atodūsio.
Likus kelioms dienoms iki mirties žurnalistas buvo parengęs tris publikacijas, kurios laikraštyje pasirodė per jo laidotuves.
Buvusi chemijos ir biologijos mokytoja A.Meiželienė krūties vėžio diagnozę išgirdo prieš 31 metus, bet po operacijos sėkmingai dirbo mokykloje.
Tačiau vėžys nuo Donaldos motinos neatstojo visą likusį jos gyvenimą. Onkologinių ligų grandinėje buvo kiaušidžių, o galiausiai ir plaučių vėžys.
Kaip sunkios tėvų ligos paveikė visuomet gyvenimo džiaugsmu tryškusią buvusią politikę ir dainininkę D.Meiželytę?
– Mano tėtis, kaip ir daugelis vyrų, nebuvo linkęs eiti pas medikus. Juk vyrai bailesni nei moterys. O moterys žino, kad reikia pasirodyti gydytojams, jos turi vidinį grafiką, kada pasidaryti kraujo tyrimus. Šis tyrimas parodo uždegiminius procesus.
Be to, galima atlikti vėžio žymenų tyrimą, ir tiek moterys, tiek vyrai užbėgs už akių onkologinėms ligoms.
Tėvo liga jau buvo įsibėgėjusi. Chirurginė operacija, aišku, žmogui leidžia ilgiau pagyventi, nors tai ir skausmingas procesas.
Chemoterapinis gydymas ligoniui taip pat išsunkia daug jėgų. Bet vis vien aš esu dėkinga medikams – atsisveikinti su tėčiu mūsų šeima turėjo dvejus metus.
Per tą laiką visi taip susidraugavome, nes tėtis atvykdavo į ligoninę Vilniuje atlikti chemoterapijos seansų, ir mes visa šeima kartu vakarodavome.
Sykį jis net pasakė: „Aš esu dėkingas ligai, nes per ją pažinau, kokios nuostabios esate, mano trys dukros.“
Iš tiesų tėvų ir vaikų bendravimas apsiriboja rūpesčiu, retai būna pašnekesių iš širdies. Bet kai jauti, kad žmogus iš tavo rankų slysta, kai su juo praleidi daugiau laiko, apie viską kalbi laisvai.
Apie mamą būtų galima rašyti knygą, nes ji sirgo tris dešimtmečius. Kai susirgo, teko sumažinti darbo krūvį – ji atsisakė chemijos pamokų, kad būtų mažiau rašymo ant lentos, ir pasiliko tik biologiją.
Ji, biologė, tais laikais, kai apie vėžį nebuvo jokios informacijos, krūtyje apčiuopė guzelį.
Laiku buvo atlikta operacija, o po jos reikėjo tikrintis kas pusmetį pas gydytojus. Dėl to laiku buvo pastebėtas ir kiaušidžių vėžys, po to atlikta operacija.
Kadangi vėžys žmogaus kūne apsigyveno, jis galiausiai išsisėjo į plaučius. Mamai buvo atlikta plaučių operacija. O žmogui tuomet ir deguonies trūksta, ir imunitetas po chemoterapijos būna sudaužytas.
– Paskutinius metus motina praleido su jumis?
– Mes, trys seserys, parsivežėme mamą į Vilnių, nes pardavėme tėvų namus Tauragėje. Kadangi ji turėjo santaupų, sostinėje įsigijo vieno kambario butą.
Mama 3 metus smagiai gyveno – susitikinėjo su buvusiomis kurso draugėmis, visur važinėjo. Jai Vilnius nuo studijų metų Pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) buvo svajonių miestas.
Mamai buvo siūloma studijuoti doktorantūroje, dirbti dėstytoja, tačiau tėtis turėjo grįžti dirbti į Šilutę, nes iš šio krašto buvo siųstas mokytis.
Jiems, jauniems ir laisviems žmonėms, nesinorėjo vykti į Šilutę, bet šį miestą jie labai pamilo ir viskas klojosi gerai. Vėliau mūsų šeima išsikėlė į Tauragę.
Kai antrąkart mama atvyko į Vilnių, jai viskas buvo pažįstama, nes čia buvo gyventa. Tik gaila, kad to visaverčio gyvenimo jai buvo likę mažoka.
– Ar plaučių vėžys atakavo staiga?
– Mamai buvo padaryta operacija, ir po jos vienus metus ji „kiugždėjo“. Visur su ja važiuodavau, nes man buvo įdomu užsukti drauge pas gydytojus.
Kadangi paprastomis dienomis esu laisva, o dirbu savaitgaliais, mano pareiga buvo lydėti mamą į klinikas. O seserys ją dažniau aplankydavo vakarais namuose, nuveždavo maisto.
Aš būdavau vairuotoja. Sakydavau: lipk, mano kupste, jau atvykome. Eidavau kartu į gydytojų kabinetus, klausydavausi, ką jie sako.
Nacionaliniame vėžio institute ir slogią tylą prie kabinetų jaučiau, ir viltį praradusius žmones mačiau.
Mama užgeso namuose – rytą atvažiavau ir radau ją iškeliavusią į dausas. Mirties priežastis, kuri dažniausiai ir būna tokiems ligoniams kaip mano mama, – plaučių embolija, t.y. kraujo krešulys atsiskyrė nuo darinio plaučiuose ir užkimšo kraujagyslę.
Manau, ji nualpo ir neskausmingai išėjo į anapilį. Man buvo didžiulis šokas, nes kad ir kiek žiūrėtume kriminalinių detektyvų, gyvenime mirtis – labai žiauru.
Mirties akivaizdoje skambinau pranešti apie netektį seserims, kažką vapėjau nesavu balsu, rankos drebėjo.
Pasijutau visiškai bejėgė, nes nežinojau, ką kviestis, – juk ir policija turi atvykti, kai žmogus miršta savo namuose.
Aišku, rūpesčiai dėl laidotuvių trumpam prislopino praradimo skausmą.
– Ar prieš mirtį tėvai buvo pareiškę norą, kaip norėtų būti palaidoti?
– Tėvai norėjo, kad po mirties palaikai būtų sudeginti. Mama prieš mirtį buvo palikusi laišką, kuriame linksmai išdėstė savo pageidavimus.
Ji rašė, kad nepirktume brangios suknelės, nes vis tiek bus sudeginta. Užsiminė, jog norėtų, kad per šermenis skambėtų ne graudi gedulinga muzika, o romantiški Mykolo Kleopo Oginskio polonezai.
Mano tėvai palaidoti Vilniuje, Liepynės kapinių kolumbariume. Kol jo nebuvo, urna su tėčio pelenais kelis mėnesius stovėjo sesers namuose. Kai pas ją susirinkdavome, sakydavau: „Tėti, tavo garbei šiandien gaminsime tavo firminį patiekalą ragu.“
– Jūs, kaip ir tėvas, studijavote žurnalistiką. Jums tėvas buvo kelrodė žvaigždė?
– Tėtis man buvo vyro idealas, sielos draugas. Buvome labai artimi: kartu savaitgaliais tapydavome aliejiniais dažais, eidavau žiūrėti į garažą, kaip jis iš seno automobilio „Moskvič“ rėmų konstravo kitą antikvarinę mašiną, kaip gamino baldų komplektą. Sėdėdavome abu prie brėžinių. Jis buvo kūrybingas žmogus.
Aš – vidurinė duktė. Tėvai labai laukė gimstant berniuko, matyt, aš šeimoje ir buvau tas berniukas. Tėčio mirtis man buvo didžiulė dvasinė trauma, buvo sunku atsigauti.
Po to netekau mamos. Todėl ilgai buvau užsitęsusio streso būsenos – apatiška, nemačiau niekur prasmės. Nuo liūdesio mane gelbėjo darbai, nes tuo metu negalvodavau apie nieką.
Praėjus metams po mamos mirties jaučiu, kad atsitiesiau, nes sugrįžo energija, pasitikėjimas savo jėgomis.
– Kaip po dramatiškų išgyvenimų pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Pastaruoju metu nė lašo nebevartoju alkoholio. Viskas prasidėjo per tuos „valstiečius“ (Valstiečių ir žaliųjų sąjungos požiūrio į blaivybę). Labai bijau valdžios! (Juokiasi.)
Nutariau atlikti eksperimentą – dabar negersiu nė lašo, net ir to prabangaus šampanėlio, ir jokio kito gėrimo!
Viskas sekasi labai gerai, tačiau užkniso po visų švenčių vežioti draugus į namus.
Vežu visą kompaniją, o paskui vos iškrapštau iš mašinos, nes kai kurie prašo sustoti, užsukti pas ką nors į svečius. Nusibodo man būti vairuotoja!
Iš principo negersiu alkoholio – nusibodo!
Kai anksčiau bandžiau mesti gerti, girdėdavau klausimus: gal laukiesi? Ar sergi? Ar užsikodavai? Bet kodėl niekas to nebeklausia?
Juk dabar yra nemažai nealkoholinių gėrimų. Todėl puikiai sutikau ir Naujuosius metus, nes buvo bendraminčių ir neišsiskyriau iš minios.
– Artimuosius lydėdavote pas gydytojus. Ar pati rūpinatės savo sveikata?
– Jeigu mama serga krūties ar kiaušidžių vėžiu, gauni siuntimą pas gydytoją genetiką.
Aš esu atlikusi genetinius tyrimus, po kurių man buvo nustatyta, kad turiu mutuojantį geną BRCA1. Jis gali būti lemtingas krūties vėžio atveju, mat yra paveldimas.
Mano dvidešimtmetė duktė Juta irgi turi siuntimą pasitikrinti, ar iš manęs yra paveldėjusi tą geną. Sesuo nepaveldėjusi, tad jos dukterims tas vėžio paveldimumas nutrūkęs. Jos saugios.
Moterims, kurioms nustatomos geno mutacijos, tikimybė susirgti krūties vėžiu gana didelė, palyginti su tomis, kurių organizme tokių pakitimų nėra.
Holivudo aktorė Angelina Jolie ryžosi abiejų krūtų šalinimui, nes atlikus genetinį tyrimą paaiškėjo, kad dėl jos genų labai tikėtina susirgti krūties vėžiu. Vėliau jai buvo pašalintos kiaušidės.
Aš nesu nutarusi kaip ši garsi aktorė imtis drastiškų operacijų, nes jos sukeltų organizmui šoką. Kadangi esu rizikos grupėje, geriu maisto papildus – antioksidantus, kartą per metus darausi kraujo tyrimus, tikrinuosi pas mamologą.
– Ar dukra gyvena kartu?
– Juta užaugo graži, laiba šviesiaplaukė. Labai džiaugiuosi, kad kartu gyvename. Ji mokosi kulinarijos, dirba restorane. Juta patenkinta savo pasirinkimu.
Tiktai kartais pasiguodžia, kad padavėjai uždirba daugiau negu virėjai. Juk tie, kurie dirba virtuvėje, negauna arbatpinigių.
Todėl aš, palikdama arbatpinigių, padavėjams dar pasakau: „Perduokite ir virtuvei.“
Dukra mane pamoko ruošti valgį. Anądien ji rašė: „Mama, to sultinio, kuriame virė višta, neišpilk. Aš sugalvojau paruošti labai skanią sriubą. Reikia tik nupirkti šaldytų mažų kukurūzų.“ Mėgaujuosi tuo, ką ji išverda.
Kaip man sunku atsilaikyti prieš tuos patiekalus ir po septintos valandos vakaro nevalgyti! (Juokiasi.).
Juta – puiki kulinarė. Aš net nebelendu į virtuvę.
– O kaip jums sekasi meilės fronte?
– Gal sulaukiau brandos, nes dėl jausmų nepatiriu jokio streso. Neturiu jokio draugo, tačiau feisbukinių simpatijų yra.
Nesu šventoji ir prezervatyvų su savimi vežiojuosi. Vis tikiuosi, kad jie pravers. (Juokiasi.) Jeigu kalbėčiau rimtai, sakyčiau, kad gyvenu komforto zonoje ir be vyro. Dvigulė lova, knygos, supamasis fotelis, rytas su kava.
Galiu filmus žiūrėti kada noriu. Prisibendrauju per renginius tiek, kad grįžusi namo noriu pabūti su savo mintimis.
Man nereikia kito žmogaus, kad įprasminčiau savo buvimą. Man smagu, kad namuose – dukra, nesijaučiu vieniša.
Be to, rūpinuosi ja – man malonu jai patarnauti, išskalbti jos darbinius drabužius.
