Argentinoje gimęs italas nesupranta lietuvių, kurie svajoja išvykti iš gimtinės, esą kitur – senatvė saldesnė.
Bet pats L.Guerrini savo gimtinę paliko vos tapęs pilnamečiu ir niekada į ją negrįžo. Penketą metų jis praleido saulėtoje Brazilijoje, tris dešimtmečius – svajonių šalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), iš jų du – Niujorke ir vieną miške prie Kanados sienos.
Kulinarija – italo kraujyje
Dar porai metų vyras šaknis buvo įleidęs Urugvajuje, vėliau Ispanijoje, Italijoje, o dirbdamas išmaišė kone visą pasaulį.
Leandro sukosi Niujorko šou versle – du dešimtmečius dirbo multimedijų prodiuseriu, o nuo 1999 metų pagrindinė jo veikla – dailidės darbas. Jis kuria baldus iš medžio, stato medinius ir rąstinius namus, juos restauruoja.
Yra dirbęs ir Niujorko restoranuose. Mat kulinarija – italo kraujyje.
„Tai mano močiučių dėka. Viena buvo italė, kita – ispanė. Be to, mano tėtis puikiai gamino. Mes kartu medžiodavome ir po to gamindavome. Maisto gaminimas, kaip ir muzika, visuomet buvo vienas mano pomėgių“, – paaiškino Leandro.
Vilniuje įsikūrusį L.Guerrini galima sutikti Subačiaus apžvalgos aikštelėje esančioje kavinėje „Kava tau“. Čia savaitgaliais jis kepa itališkas picas ir argentinietiškas empanadas, primenančias kibinus.
Kai nemeistrauja iš medžio, italas į rankas ima gitarą ir mėgsta skambinti kartu su bičiuliu – lietuvių muzikantu Andriumi Skalsku.
Praėjusiais metais Leandro buvo susižeidęs petį taip, kad negalėjo visiškai valdyti kelių rankos pirštų. Visą žiemą negalėjo groti, nors jau buvo gavęs pasiūlymų iš kelių sostinės barų. Dabar mano, kad pagaliau būtų laikas ir viešai pagroti.
„Iš prigimties esu laisvas žmogus. Mėgstu dirbti vienas. Negalėčiau niekam vadovauti, nes neturiu vadovui reikiamo požiūrio. Gyvenime, kaip ir muzikoje, moku būti grupėje, kartu su būgnininku ir kitais. Beje, kaip tik ieškome būgnininko“, – užsiminė L.Guerrini.
Italą žavi Lietuva
Dabar Leandro atrodo, kad miestuose, kuriuose jis gyveno, buvo pernelyg trošku. Užtat Vilnius – išskirtinis. Ir gražus, ir žmonės, kurių nei per daug, nei per mažai, geri, ir maistas puikus – jam nieko čia netrūksta.
Leandro tikino nebandąs pataikauti – iš tikrųjų žavisi Lietuva, jos istorija, kurią turėjo progą pažinti įsimylėjęs lietuvę. Patinka jam ir daugelio keikiamas lietuviškas klimatas.
Be to, italui mūsų šalies gamta, ypač miškai, ežerai, primena Kanadą.
Anksčiau jis turėjo pats susirentęs trobelę pačiame JAV kampe, šiaurės rytuose esančios Meino valstijos miškuose.
Norint iš Niujorko ją pasiekti vyrui reikėdavo įveikti apie tūkstantį kilometrų. O Lietuvoje atstumai kur kas mažesni.
Dabar didžiausias jo troškimas – savo rankomis pasistatyti rąstinę trobelę kur nors šalia Ignalinos. Kol kas jis ten vyktų vienas. Mat jo širdies šiuo metu nešildo jokia moteris. Bet Leandro nusiramino po prieš keletą metų iširusių santykių.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“
