Užėjus į Vilniaus lengvosios atletikos maniežą dėmesį patraukia, ko gero, jauniausias bėgikus mėgėjus muštruojantis treneris. Jo vadovaujančiam balsui daryti taisyklingiau, stipriau, greičiau paklūsta būrys įvairaus amžiaus bėgimo entuziastų.
D.Pavliukovičių visi vadina Neko – tai išvertus iš japonų kalbos reiškia katę.
Toks slapyvardis jam prilipo dar nuo paauglystės. Iš dalies dėl to, kad myli kates, o gal ir pats turi katiniškų savybių.
Sakysite, trenerio specialybė šiais laikais ant bangos ir treneriais gali tapti bet kas. Štai baigia jaunuolis kursus, pats sutvirtina savo kūną, perskaito kelias knygas apie sveiką mitybą ir jau, žiūrėk, sporto klube kitus moko naujo gyvenimo principų.
Tačiau kalbant apie bėgimą trenerį visada įsivaizdavau kitokį: gal jau pražilusį, savo karjerą baigusį bėgiką, nuo itin didelio krūvio jaunystėje judantį lėčiau už savo auklėtinius.
Šį vaizdinį teko pakeisti išgirdus Daliaus istoriją. Ji kitokia.
Dvi baisios nesėkmės
Vadinamajame „Krasnuchos“ (dabar Savanorių prospekto) rajone Vilniuje augęs vaikinas visuomet jautėsi kitoks nei bendraamžiai. Nors atletų giminėje nebuvo, nuo vaikystės Dalius buvo linkęs į sportą.
Iš pradžių žaidė rankinį, o vėliau pasuko į bėgimą. Šis sportas taip jį įtraukė, jog net nedvejodamas nerūpestingą paauglišką gyvenimą, pasisėdėjimus su bulvių traškučiais ir alumi vaikinas iškeisdavo į varginančias kasdienes treniruotes.
Tėvai jį atkalbinėjo nuo sporto, labiau stūmė mokytis. Bet tuo metu, kai reikėjo laikyti mokykloje patikrinamuosius abitūros egzaminus, jis su klubo draugais ir Lietuvos rinktinės nariais treniravosi stovykloje Portugalijoje.
Vis dėlto ir mokslai jam sekėsi gerai. Ypač tikslieji. Tad po mokyklos pasirinko civilinės inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Dalius dešimt metų bėgiojo, dalyvavo varžybose, siekė rezultatų 400 ir 800 metrų bei 1,5 kilometro bėgimo distancijose. Kaip pats save apibūdino, buvo ne aukščiausio, bet aukštesnio lygio sportininkas.
Būtų ir toliau siekęs aukštumų, tačiau likimas jam atsiuntė siaubingą išbandymą, kurio net nenori prisiminti.
Buvo 2014-ųjų vasaris. Dalius dalyvavo Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. Jautėsi puikiai jam pasiruošęs ir svajojo laimėti. Tačiau kai finišas jau buvo pasiekiamas ranka, bėgiko kojos susipynė su šalia lenktyniaujančio kolegos kojomis ir juodu abu griuvo. Dalius trasos nebaigė.
Praėjus kelioms dienoms po nesėkmingų varžybų Dalių, einantį namo, užpuolė du jaunuoliai.
„Mane sužalojo smarkiai, gydytojai uždraudė 9 mėnesius sportuoti. Ir iš viso abejojo, ar aš kada nors galėsiu sugrįžti į trasą“, – nemalonias akimirkas prisiminė D.Pavliukovičius.
Vėliau paaiškėjo, kad užpuolikai buvo daugybę kartų teisti ir jau kurį kartą paleisti iš įkalinimo įstaigos. Sportininkas tiesiog pakliuvo jiems po ranka.
Dalius negalėjo sportuoti visus 2014 metus. Netverdamas savo kailyje po metų mėgino grįžti į sportą, bet kūnas visiškai neklausė ir jam teko vėl atsitraukti.
„Porą kartų per savaitę mankštindavausi, nubėgdavau po 10 kilometrų per savaitę. Palaikiau formą, kiek galėjau. Ir taip beveik trejus metus“, – pasakojo D.Pavliukovičius.
Surado naują veiklą
Ištverti tokį gyvenimo išbandymą Daliui padėjo noras žūtbūt grįžti į trasą, užsispyrimas ir nauja veikla. Organizacija, rengianti Vilniaus maratoną, ieškojo, kas galėtų visą vasarą vesti bendras bėgimo treniruotes.
Dalius tuo metu dirbo pardavimų srityje su žmonėmis, verslo įmonėmis, tad turėjo puikius bendravimo įgūdžius, ką jau kalbėti apie bėgimo patirtį ir sporto žinias.
„Man be galo patiko dirbti su žmonėmis. Nuoširdžiai džiaugiausi jų rezultatais, jie kas savaitę gerėja. Svarbiausia, kad žmonės manimi pasitikėjo! Man tada buvo 25–26 metai, bet pamačiau, kad manimi pasitiki net ir keliais dešimtmečiais vyresni.
Be to, buvau vidutinių nuotolių bėgikas, o žmonėms padėjau pasirengti bėgti ir maratonus“, – apie trenerio darbo pradžią kalbėjo Dalius.
Pasibaigus renginiui bėgikas sulaukė daugybės prašymų padėti treniruotis toliau, rimčiau, siekti asmeninių rezultatų.
Dalius ėmė gilintis į fiziologines žmogaus subtilybes, domėtis kitų trenerių naudojamomis metodikomis, bendrauti su sporto medikais.
Netrukus tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete (dabar – VDU Švietimo akademija) baigė trenerių kursus.
„Mano, kaip trenerio, kelias prasidėjo liūdnai – juo aš juo tapau dėl to, kad man uždraudė sportuoti.
Tačiau iškart pamėgau šią veiklą, matydamas, kad žmonėms esu reikalingas. Galiausiai 2016 metams besibaigiant, kaip tik po savo gimtadienio, pradėjau daugiau judėti ir pats. Medikai pagaliau leido“, – džiugiai pasakojo D.Pavliukovičius.
Dabar jis sportuoja 8–10 kartų per savaitę, o vieną dieną ilsisi. Vyras užsibrėžė tikslą: 10 kilometrų įveikti greičiau nei per 30 minučių.
Toks laikas bet kuriam elitiniam Europos bėgikui nėra įspūdingas, tačiau tarp Lietuvos sportininkų jis jau neblogas. Jam – tuo labiau. Juk trejus metus nesitreniravo!
Be to, anksčiau jis buvo vidutinių nuotolių bėgikas, o dabar nori prisivyti geriausius ilgesnių distancijų Lietuvos bėgikus. Reikia įdėti velniškai daug laiko, pastangų, užsispyrimo.
„Visada norėjau būti sportininkas, bet, ko gero, nesutikau trenerio, kuris mane galėtų treniruoti. Tada jau buvau praradęs viltį, kad galiu susieti gyvenimą su profesionaliu sportu.
Galbūt seniau dirbome per daug ar per mažai, galbūt ruošėmės blogai pasirinktai distancijai, galbūt buvo netinkama metodika arba aš ją klaidingai supratau.
Palyginęs tuos laikus, kai bėgiodavau, ir dabartį, kai jau turiu žinių bagažą ir savo sportinę filosofiją, su savimi jau dirbčiau visai kitaip.
Užtat dabar turiu trenerį, kuriuo pasitikiu. Tam prireikė 15 metų“, – nusišypsojo Dalius ir pridūrė, kad jis netreniruoja pats savęs bijodamas, jog ims sau nuolaidžiauti.
O kito trenerio sudarytą planą įvykdys 100 procentų – šliauždamas keliais, bet niekada nepasiduodamas.
Nemėgsta nieko neveikti
Tai gali matyti ir jo „Instagram“ paskyros gerbėjai. Daliaus gyvenimas – kaip ant delno. Tai jis bėgioja, tai gerdamas kavą skaito knygą, tai sėdi savo katiną apsikabinęs, tai kokiame nors renginyje, tai vėl treniruotėje. Regis, jo visur pilna!
„Stengiuosi pasinaudoti kiekviena dienos minute – tai gali būti kavos pertraukėlė, poilsinės ar bėgimo kelionės, gera knyga, bėgimas, kurio metu klausausi garsinių knygų.
Nemėgstu nieko neveikti. Sportas mane išmokė kruopščiai susiplanuoti laiką, todėl viską spėju ir dar lieka laisvo laiko. Kai kurios dienos yra suskaičiuotos minučių tikslumu“, – greitakalbe bėrė D.Pavliukovičius.
Daliaus niekada netraukė monotoniškas darbas biure nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos. Maža to, jis prisipažino nemėgstantis, kai kas nors jam vadovauja, užtat pačiam patinka vadovauti. Geriau dirbti visą parą, bet gyventi pagal save.
„Iš profesijos esu urbanistikos specialistas.
Aš galėčiau nubraižyti, pavyzdžiui, skvero arba kelio planą.
Bet ši sritis – ne mano. Tuo metu, kai negalėjau sportuoti, imdavausi įvairių verslo projektų.
Bet labiausiai mane traukia kūryba. Iš dalies ir treniravimas yra kūryba.
Juk pagal žmogaus poreikius ir galimybes aš kuriu jo sportinę ateitį, nesvarbu, ar profesionalo, ar mėgėjo“, – paaiškino D.Pavliukovičius.
Dalius dėlioja individualius planus, turi subūręs bėgimo klubą „Neko Runners“, rašo tinklaraštį apie bėgimą, savo gyvenimą, keliones, įrašinėja ir publikuoja pokalbius.
Iš pradžių kalbino žinomus, perspektyvius sportininkus, bet dabar ima interviu ir iš kitų profesijų atstovų, iš žmonių, kurie jam pačiam yra įdomūs. Netrukus pasirodys ir jo kulinarinis projektas, susijęs su sveikais saldumynais be pridėtinio cukraus.
Domisi sveika mityba
Grįžtant sportuoti reikėjo sukaupti energijos, kokios tik galima, tad vyras ėmė kuo sveikiau maitintis. Juolab kad jau nuo paauglystės žinojo, jog rezultatas priklauso nuo to, ką valgai. Jau keletą metų jis nevartoja ir alkoholio.
„Iš pradžių atsisakiau pridėtinio cukraus. Atsirado žmonių, kurie gilinasi į mitybą.
Jie patarė pažiūrėti kelis filmus, paskaityti kelias knygas. Nusprendžiau atsisakyti mėsos.
Suprantu, kad nėra vienos tiesos, yra daugybė vienas kitą paneigiančių požiūrių, bet pagrindą iš to galima susidėlioti.
Tikiu, kad būtent mityba ir gyvenimo būdas sukelia daugybę ligų. Aš noriu gyventi sveikai ir ilgai. Ir dar – kad mityba padėtų siekti rezultatų“, – paaiškino Dalius, kaip tapo augalinės mitybos šalininku.
Nusprendęs dar giliau tuo pasidomėti įstojo į vieną JAV koledžą ir nuotoliniu būdu studijuoja mitybos mokslus.
Atsisakius gyvulinės kilmės produktų Daliaus pasaulis nenušvito kitomis spalvomis.
Vyras pastebėjo, kad po fizinio krūvio jis atsigauna daug greičiau, nei būdavo anksčiau. Jis tapo darbingesnis.
„Reguliariai atlieku kraujo tyrimus. Viena profesorė, kai jai papasakojau, kaip maitinuosi, kiek sportuoju, įvertinusi tyrimus pasakė: „Daryk tai, ką darai.“ Nors ji labiau palaiko visavalgius. Dar pastebėjau, kad man užtenka mažiau miego. Žinoma, man gaila ir gyvūnų“, – nusišypsojo Dalius, pats namuose auginantis katę.
Nors pats maitinasi augaliniu maistu, savo auklėtiniams, tarp kurių dauguma – visavalgiai, savo tiesų neperša. Tačiau mielai dalija patarimus tuo besidomintiems.
Kalbėdamas apie bėgimą Dalius teigė, kad reikėtų atskirti fizinį aktyvumą nuo sporto. Judėjimas sveikatą stiprina, bet profesionalus sportas ją griauna.
Jam patinka gyventi sveikai, bet kita jo pusė nori iššūkių.
Paklaustas, ar sulaukia iš aplinkinių nemalonių komentarų, kad šitiek sportuodamas ir nevalgydamas mėsos nualps, jis nusijuokė: „Susiduriu ir su nuomone, kad esu asilas.
Aplink yra daugybė žmonių, kurie laikosi kategoriškos nuomonės, vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis. Nors esu karštakošis, savo tiesų nesistengiu įrodinėti. Tie, kurie nori, ir taip išgirs.“
Treneriui glosto širdį, kai sulaukia padėkos iš žmonių, kuriuos įkvėpė ar padėjo jiems pagerinti bėgimo rezultatus.
„Rūpinuosi žmonių, kuriuos treniruoju, sveikata. Skirstau krūvį taip, kad žmogus nebūtų alinamas, jam nedingtų bėgimo džiaugsmas.
Bet dar reikia ir jausti. Taip, sporte dominuoja fizinis darbas, tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kas yra žmogaus galvoje. Reikia mokėti prieiti prie žmogaus“, – aiškino D.Pavliukovičius, savo dienotvarkėje skiriantis laiko ir knygoms skaityti.
„Vadovaujuosi vieno mokslininko teorija, kad gyvenimas susideda iš keturių atraminių dalių: mitybos, poilsio (miego), fizinio aktyvumo ir minčių kryptingumo – tai gali būti religija, sąmoningumas ar savita gyvenimo filosofija.
Jei nori būti stabilus, turi visa tai išlaikyti. Sporto mano gyvenime – per akis, sveika mityba aš mėgaujuosi, rūpinuosi savo poilsiu, be to, domiuosi filosofija, psichologija, Rytų kultūromis“, – tarsi patvirtindamas šią teoriją apie savo gyvenimo būdą papasakojo bėgimo treneris, žinomas pravarde Neko.
