2017 m. pradžioje nutikęs įvykis sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio. Tada negalią turinčios mergaitės mama pasakojo, kad kiti mokiniai ją skriaudė, o mokyklos administracija nesiėmė priemonių, kad juos sudrausmintų, ir dar teigė, kad mergaitė pati išprovokavo konfliktą.
Mamos žiniomis, konfliktas prasidėjo dėl to, kad Urtei per pamoką ant grindų pabiro popieriaus lapai. Ji pasilenkė, kad juos susirinktų, o tą padaryti cerebrinį paralyžių turinčiai mergaitei buvo sunku, taigi ji ilgai pasilenkusi krapštėsi. Bendraklasiai pradėjo iš jos šaipytis, o Urtė atsisukusi parodė jiems liežuvį. Už tai du berniukai per pertrauką prirėmė ją prie sienos ir apspardė.
„Kai dabar apie tai pagalvoju, labiausiai pykstu ant mokytojos ir ypač jos padėjėjos, kuri ir buvo skirta tam, kad pagelbėtų Urtei ir dar vienai negalią turinčiai mokinukei. Nejaugi ji negalėjo prieiti ir surinkti tų pabirusių lapų, kad vaikui nereikėtų vargti? Juk ji ir buvo skirta tam, kad padėtų, kai reikės“, – stebėjosi Erika.
Po konflikto mokykloje Urtė jautėsi visai prastai, tad tėvai ryžosi ryžtingam žingsniui: persikraustyti į Kauną. Juolab, kad dukrai nuolat reikėdavo ten važinėti pas gydytojus ir lankytis reabilitacijose, kurių provincijoje nebuvo.
Šis žingsnis tikrai pasiteisino. „Mokykla, kurią Urtė lanko dabar, Kauno Kovo 11-osios gimnazija, tikrai puiki ir draugiška, gal pati draugiškiausia Lietuvoje. Joje mokosi ir sveiki, ir negalią turintys vaikai, ir mokyklos personalas labai stengiasi, kad visi gerai jaustųsi. Kiekvienas nuo direktoriaus iki valytojos pasirengęs padėti. Jei matys, kad vaikas stovi koridoriuje pasimetęs, prieis ir paklaus, ar nereikia pagalbos“, – džiaugėsi Erika.
Mokykla puikų įspūdį mamai paliko jau per vieną pirmųjų apsilankymų. Tąsyk Urtė mokyklos valgykloje krapštėsi su pinigais – jai nebuvo lengva juos suimti – ir niekas iš eilėje stovinčių vaikų nešaukė, kad ji paskubėtų, kaip tikriausiai būtų nutikę kitoje mokykloje.
Tiesa, Urtė norėtų turėti daugiau draugų. Kai kurie vaikai jos privengia galimai dėl ją kartais ištinkančių epilepsijos priepuolių, bet visgi svarbiausia, kad į mokyklą keliauti aštuntokė nori.
O štai per karantiną ji buvo labai nepatenkinta esama tvarka ir vis nervinosi, skundėsi, kad sėdint prie kompiuterio nepavyksta nieko išmokti.
Urtė liko nepatenkinta ir tuomet, kai paaiškėjo, jos negalės dalyvauti Rugsėjo pirmosios šventėje, nes kaip tik atėjo jos eilė gultis į ligoninę. Bet iš jos jau grįžo ir džiaugsmingai keliauja į mokslus.
Ligoninėje buvo sprendžiama, ar verta Urtei daryti kojų operaciją, kad jos eisena taptų taisyklingesnė. „Profesorius Kaune sakė, kad operaciją daryti tikslinga, bet norėjome išgirsti ir kitą nuomonę, tad nuvykome pas kitą specialistą, taip pat profesorių, į Vilnių, o ten išgirdome, kad operuotis neverta – procedūra būtų sudėtinga, o rezultato vis tiek negarantuotų. Taigi dabar nežinome, kaip mums elgtis“, – pasakojo mama.
Tačiau ji labai džiaugiasi tuo, kad Urtė vaikšto pati, tegul ir nelabai vikriai, kartais prarasdama pusiausvyrą. Kai jai netrukus po gimimo buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, nebuvo aišku, ar ji galės tą daryti.
„Atsimenu, tuomet stebėdavau mamą, už rankos besivedančią vaiką, kuris, nors ir sunkiai, paeina pats, ir svajodavau, kad ir mano mergaitė taip vaikščiotų. Bet kai ji pradėjo šitaip vaikščioti, jau norėjau, kad eitų tvirčiau, nebeprilaikoma. Mes, neįgalių vaikučių mamos, nuolat gyvename viltimi, kad bus geriau, ir kartais viltys pasiteisina, o kartais tenka skaudžiai nusivilti“, – pasakojo Erika.
Prisidėjo geri žmonės
Pašnekovė sakė, kad yra labai dėkinga visiems žmonėms, padėjusiems finansiškai ir parėmusiems Urtės reabilitaciją užsienyje (yra įkurtas ir jos reabilitacijai skirtas labdaros-paramos fondas „Laimingas bilietas“).
Reabilitacijos, tarkim, kamieninių ląstelių terapija Maskvoje, labai padėjo Urtei tobulėti. Juk seniau abejota ne tik tuo, ar mergaitė vaikščios, bet ir tuo, ar kalbės.
Urtė dabar kalba aiškiai ir suprantamai (tik kai susinervina, žodžiai gali veltis), ir pašnekėti ji labai mėgsta. Mamai mielai pasakoja apie tai, kaip sekėsi mokykloje, ką nuveikė, ar nesusipyko su savo geriausia drauge.
„Būna ir taip, kad aš per buitinius rūpesčius neturiu laiko jos ilgai klausytis. Tada ji skambina į „Vaikų liniją“ ir ten klausia patarimų. Iš to, ką teko nugirsti, susidariau įspūdį, kad kitame laido gale sėdi tikrai patikimas supratingas žmogus – būna, Urtė ir valandą su juo prašneka“, – sakė Erika.
Beje, pašnekovė iš viso turi keturis vaikus. Du sūnūs jau suaugę, sukūrę savo šeimas, dar yra šešiolikmetė dukra, na, o Urtė – šeimos pagrandukė.
Be savo mokyklos, Urtė labai mėgsta dainuoti, lanko muzikos mokyklą. Ji svajoja, kad Lietuvoje bus surengtas muzikinis projektas, kuriame dalyvaus žinomi dainininkai, pasirodysiantys su negalią turinčiais vaikais, ir ji bus pakviesta tame projekte dalyvauti.
