Vietoje nenustygstantis, nuolat trykštantis energija G. Simutis – labai komunikabili, spalvinga ir įdomi asmenybė, išmaišiusi net 37 pasaulio šalis ir vis dar nuolat ieškanti naujų nuotykių bei adrenalino.
Svarbiausia tai, kad jis savo pavyzdžiu sportuoti ir siekti tikslų įkvepia tūkstančius lietuvaičių.
G. Simučio paraginti į bėgimo batelius įsispiria šimtai tiek Klaipėdos, tiek aplinkinių miestelių bėgimo entuziastų, o dar didelė gerbėjų minia nuolat jo treniruočių patarimus ir smagias akimirkas stebi socialiniuose tinkluose.
„Dešimt metų aktyviai keliavau, dirbau įvairiose šalyse nuo Amerikos iki Afrikos ir iš viso aplankiau ar kurį laiką gyvenau 37-iose, tačiau jau septyneri metai stabiliai gyvenu Klaipėdoje, dirbu sveikatingumo asmeniniu treneriu ir jaučiu, jog Klaipėda ir mane supantys žmonės yra tai, kas man patinka ir kuo aš kvėpuoju“, – žurnalui „Vakarai“ sakė „Spartan“ serijos „Trifecta“ pasaulio ekstremalaus bėgimo (trail) čempionas G. Simutis.
Šiais metais G. Simučiui 36-ojo gimtadienio proga komandos ir treniruočių draugai padovanojo marškinėlius ant kurių puikuojasi „auksinės“ čempiono frazės: „Tegul dega riebalas, ne siela!“, „Šalin ubago mentalitetą“, „Nebėk lavono kadensu“, „Atca atca, lupam toliau“, „Neklausk, ar bus sekmadieninė treniruotė!“, „Seniai nesirgau“, „Uoj gerai!“
G. Simučio gyvenimiška patirtis – labai įvairi.
„Esu dirbęs visokius darbus: apsaugos darbuotojas, skrajučių nešiotojas, animatorius tiek Lietuvoje, tiek Italijoje, Graikijoje ir Olandijoje.
Baigiau kursus dirbti superjachtose. Švedijoje 2,5 metų buvau asmeniniu asistentu neįgaliam vaikinui, kuris buvo autistas, aklas, nekalbėjo, sunkiai vaikščiojo.
Dirbau Danijoje vaisių ir daržovių sandėlyje, teko būti ir administratoriumi viešbutyje bei kempinge, po pusę metų savanoriavau Afrikoje ŽIV ir AIDS projekte, o Rumunijoje mokiau vaikus aktyviai gyventi ir sveikai valgyti.
Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbau vaikų vasaros stovyklos vadovu, Lietuvoje vasaromis dirbu sporto vadovu stovykloje „Pasaka“.
Labai mėgstu seminarus, projektus, kuriuose dėstomi saviugdos pagrindai arba dalykai, kurie man įdomūs. Turiu pluoštą sertifikatų – nuo išgyvenimo gamtoje, pėdsekystės iki psichologo – koučerio, – sako G. Simutis.
– Gediminai, pastaraisiais metais tave klaipėdiečiai puikiai žino kaip aktyvų sporto atstovą. Kuris vaidmuo tau mielesnis – trenerio ar atleto?
– Kaip treneris aš nesu griežtas, visada prisitaikau prie žmogaus ir visų pirma stengiuosi žaismingai ir smagiai surasti kontaktą su klientu, o tada jau sunkus darbas.
Kaip atletas aš turiu labai griežtas taisykles, kurių laikausi, nes netikiu sėkme, tikiu kantriu darbu ir režimu.
Todėl ypač varžybų periodu aš būnu kitoks, nes visos mintys sukoncentruotos tik į tikslą. Kad ir ką daryčiau ar jeigu kyla mintys nukrypti nuo režimo, visada pirmiausia klausiu savęs: „Čia čempiono mentalitetas ar ubago?“
Ir tą patį stengiuosi perteikti savo treniruojamiems žmonėms, nes net ir toks paprastas dalykas kaip sau užduodamas klausimas – kuo vadovaujiesi? – pakeičia žmogų.
Nemėgstu anksti keltis, tačiau vis tiek su džiugesiu einu į darbą treniruoti žmonių, nes tai yra ne tik darbas, tai – ryšys su žmogumi, istorija ir progresas.
Jaučiu, jog treniravimas yra mano arkliukas, nes tikiu kiekvienu klientu, žmogumi, jog jis gali keistis į gera. Kai matau gerėjančius rezultatus, nesinori, kad būtų kitaip.
Nuo vaikystės svajojau dalyvauti pasaulio, Europos čempionatuose, kad galėčiau sužinoti, kas esu pasaulyje. Ir būtent OCR sportas davė savo, jog „Spartan“ serijos varžybose Europos čempionate savo amžiaus grupėje esu laimėjęs 3-ią vietą bei „Spartan Trifecta“ trijų dienų varžybose Spartoje laimėjau tris aukso medalius ir esu „Spartan Trifecta“ savo amžiaus grupės pasaulio čempionas.
Taigi, tai, ką darau kaip treneris ir kaip atletas – viskas sueina į viena. Tai teikia džiaugsmo, jaučiu, jog čia mano dalykai, čia esu aš.
– Sekmadieniais nemokamai kvieti klaipėdiečius ir kitų miestų atstovus rinktis prie Vasaros estrados ir visi kartu sportuojate Girulių miške. Papasakok apie šias treniruotes.
– Jau trejus metus kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, koks oras, renkamės 10 val. Vasaros estradoje ir iš ten pradedame treniruotę.
Neseniai susikūrusioje „Flow Team Klaipėda“ komandoje yra per 60 aktyviai sportuojančių žmonių, kuriuos vienija meilė sportui, judesiui, laikas gamtoje ir asmeniniai iššūkiai.
Niekada nesakau, kas laukia treniruotėje, todėl būna visko: ir stadionas, ir miško „trail“ bėgimas, OCR – ekstremalaus bėgimo su kliūtimis šlifavimas, technikos mokymasis, smėlio treniruotės, ypatinga treniruotė „Survival“, kai bėgame ilgą distanciją nuo estrados iki Olando Kepurės ir pakeliui atliekame įvairias užduotis.
Kas nebegali, nebenori tęsti treniruotės, bet kada gali sukti atgal.
Dažniausiai lieka mažiau negu pusė startavusiųjų ir per treniruotę įveikiame apie 20–24 kilometrus.
Labai smagu, jog mūsų graži bendruomenė sekmadieniais yra sulaukusi nemažai svečių iš Lietuvos OCR komandų: iš Kauno, Vilniaus, bėgikų iš kitų klubų.
Tai vyksta dėl geros vidinės emocijos. Treniruotės yra nelengvos, tačiau būtent pritaikytos, kad kiekvienas galėtų pasiimti iš tos dienos tai, kas jam reikalinga, ką jis gali atlikti geriausiai, ko gali išmokti naujo.
Aš nesu tas treneris, kurį vadintų „treneriu žudiku“, aš mėgstu sakyti: „Daugiau nėra geriau.“
Dažniausiai net tenka stabdyti atletus ir atletes, nes norint išmokti naujų dalykų, ypač bėgimo technikos, bėgimo sprendimų priėmimo varžybinėse situacijose (būna treniruotės – varžybų simuliacijos), tenka koncentruotis į mažas detales, kurios yra svarbiausios pergalei pasiekti.
„Flow Team Klaipėda“ komandos amžiaus vidurkis yra 40+ metų. Man – 36-eri. Esu vienas jaunesnių atstovų.
Jauniausias žmogus treniruotėse buvo aštuonerių, o vyriausias – 68 metų.
Sportuoti niekada nebūna nei per anksti, nei per vėlai. Dauguma sekmadienį sportuojančiųjų bėgiodavo tik savo malonumui arba išvis nebėgiodavo, tačiau prisijungę prie komandos padarė tokį progresą, jog galima būtų rašyti sėkmės knygas.
– Kaip tau pavyksta taip motyvuoti savo auklėtinius? Išduok, kokia ta sėkmės paslaptis?
– Mane žavi, jog nereikia reklamuotis ar versti ateiti į sekmadienines treniruotes. Visi ateina motyvuoti ir norintys tobulėti.
Tiesa, pradžioje kūrėme „Facebook“ paskyrose įvykius, jog vyksta nemokamos treniruotės, bet kai pradėjo rinktis per 30 žmonių, supratau, kad gali prireikti kelių trenerių, todėl geriausia reklama – iš lūpų į lūpas.
Nuolat į sekmadienines treniruotes susirenka 20–25 žmonės, ir tai maloniausias man skaičius, nes spėju visus aplakstyti.
Turbūt čia ir yra mano indėlis. Man rūpi kiekvienas atėjęs žmogus, noriu, jog ji ar jis išmoktų naujų dalykų, tobulėtų tiek individualiai, tiek grupėje. Noriu, jog jaustų, kad yra matomas ir svarbus.
Dažnai susiduriu su labai sena mąstysena, kai žmogus bijo ateiti pas mus į komandą. Net yra buvę tokių atvejų, kai specialiai ruošėsi papildomai, kad tik pagaliau ateitų ir nepatirtų gėdos jausmo.
Aš visiškai su tuo nesutinku.
Mano pirminis tikslas – išvyti lauk tas vidines įdiegtas senas nuostatas, jog turiu būti supergeras, kad kur nors pasirodyčiau.
Mano filosofija tokia: visų pirma ateik ir pajusk, ieškok judėjimo džiaugsmo, o ne konkurencijos ar kažkokių rėmų, jog aš esu per silpnas, aš nepasiruošęs. Visada sakau: „Šalin ubago mentalitetą!“
Komandos nariai dažnai iš manęs tai girdi ir dauguma turi išklausyti instruktažą, kaip tai pereiti.
Stebėti, fiksuoti savo progresą ir nesižvalgyti į kitus, pasidžiaugti tuo, kas vyksta, kur einama be jokių išankstinių nuostatų.
Svarbu ir tai, kad būrys tavo auklėtinių ne tik atrado meilę sportui, bet ir garsina mūsų šalį tarptautinėse bėgimo varžybose. Pakalbėkime apie sportinius pasiekimus.
Pačioje pradžioje su komanda dalyvavome dažniausiai Klaipėdoje organizuojamose varžybose, pastaruoju metu vis dažniau keliame sparnus ir į užsienį.
Pergalių yra išties daug, net sunku būtų visas išvardinti: nuo dalyvavimo mylimame Girulių miško „Ekomaratone“, kuriame bėga iki kelių šimtų žmonių, iki Roterdamo, Budapešto maratonų, kur mūsų merginos Laura Arė ir Lina Pikelytė savo amžiaus grupėse pateko į TOP 3.
Turime labai stiprių moterų, kurios Lietuvos plento, „trail“ varžybose iškovoja prizines vietas. Turime tikslų pagerinti ir vieną kitą Lietuvos rekordą.
Pradinis mano tikslas – kuo daugiau žmonių išvežti į bėgimo ir OCR varžybas, nes ten atsiveria visai kitoks vaizdas.
Žmonės bėga norėdami pajausti laisvę, pabūti su savimi, su didžiule minia, kuri sukuria tobulą atmosferą. Ir nesvarbu, koks tavo pasiruošimas.
Iš tokių bėgimų komandos nariai grįžta daug laisvesni ir laimingesni. Sako, kad bėgimas nieko nekainuoja, bet būtent kelionės į Europos ar pasaulio čempionatus visada atsieina maždaug 1 000–1 500 eurų.
Gaila, bet kol kas neturime rėmėjų – viską darome iš savo asmeninių lėšų.
Tačiau kai pabūni svečiose šalyse, ir ypač pirmą kartą, pamiršti kainas ir pasiimi tas geriausias emocijas, istorijas, kurias ilgai atsiminsi.
Esame komanda, kurią palaiko šeimos nariai: antrosios pusės, vaikai, giminės... Užkuriame tokią pirtelę, kad ohoho!
Komandos narių palaikymas trasoje – šimtaprocentinis.
Pats intensyviai ruošiuosi „Spartan Trifecta“ pasaulio čempionatui. Jis vyks lapkričio mėnesį Graikijoje, Spartoje.
O šių metų iššūkių iššūkis – gruodį vyksiantis pasaulio „Spartan“ čempionatas Abu Dabyje ant smėlio – 21 kilometras kopomis su 40 kliūčių. Į šį čempionatą jau vyksiu su kita komanda, kuriai taip pat priklausau ir kuri vadinasi „Atsipūtę“.
Klaipėda yra tobula vieta tam ruoštis, todėl išnaudosiu smėlį būsimam pasiruošimui.
Komandos narių rezultatai motyvuoja būti tiek įmanoma geriausiu atletu, tiek treneriu. Abu vaidmenys labai skirtingi, tačiau persipynę vienas su kitu.
Dalis komandos narių sportuoja su manimi individualiai sporto salėje, kitiems rašau asmeninius bėgimo planus.
Vienas iš komandos narių – Andrius Kuramšinas dirba kapitonu laive ir per tą mėnesį, kai būna jūroje, ieško būdų treniruotis – net laivo denyje bėgioja, kad tik pasiruoštų Europos čempionatui.
Kalbant apie OCR sportą, tai „Flow Team Klaipėda“ komanda kilo iš „OCR Baltic Warriors“ komandos.
Jai priklausėme kelerius metus, tačiau kadangi komanda buvo registruota Kaune, negalėjome veikti kaip juridinis vienetas Klaipėdoje, o norime rašyti projektus, norime kaip komanda suteikti kuo geresnes sąlygas sportuojantiems sekmadieniais bei siekti Klaipėdoje skatinti žmones įsitraukti į sportą.
Todėl nusprendžiau sukurti Klaipėdos komandą ir jau turime pirmąjį gražų projektą – artimiausiu laiku šalia Vasaros estrados iškils tobula OCR treniruočių aikštelė, kuria galės naudotis visi.
Tokie dalykai motyvuoja ir skatina nesustoti.
– Pripažinkime, kad esi itin pastebimas ir dėl savo išvaizdos. Skusta galva ir ilga barzda suteikia išskirtinumo. Turbūt ir varžybose sulauki daug dėmesio?
– Varžybų metu dažniausiai bėgu be marškinėlių ir kadangi esu „aristokratiško“ įdegio, esu matomas trasoje, o barzda ir plika galva – tai jau ekstra elementai (šypsosi – aut. past.).
Per varžybas visada stoviu starto priekyje, visada aktyviai rodau, kad esu pasiruošęs: lupsiu, negailėsiu, kaip galiu geriausiai tą dieną. Galbūt todėl dažnai iš užsienio šalių varžovų girdžiu: „Ouch, tas tai nusiteikęs, pasiruošęs.“
Geriausia, ką girdėjau, tai prancūzas, rodydamas į mane, savo draugui sakė: „Force majeur!“ (liet. nenugalima jėga).
Neseniai Čekijoje susilaukiau austro aprašymo „Instagram“ paskyroje, jog garbė bėgti su „Lithuanian machine“ (liet. Lietuvos mašina), o aš save vadinu paprastu lietuvišku darbiniu arkliu.
Visada sau sakau, jog kentėjimas yra mano galia, dovana, ir net laukiu, kada bus sunku trasoje. Pasitinku skausmą ir lipu per jį.
Dažnai tenka lipti ant nugalėtojų pakylos ir ten dažnai pakviečia Beard (liet. barzda) vardu.
Kuo daugiau važiuoju į „Spartan race“ varžybas, tuo daugiau esu matomas. Šiais metais esu „Spartan Race“ pasaulio čempionato Graikijoje Lietuvos kapitonas.
– Pokalbio pradžioje minėjai, kad per savo gyvenimą jau esi aplankęs 37 šalis. Tai yra viena šalimi daugiau, nei šiuo metu tau metų. Kokią artimiausiu metu norėtum aplankyti šalį, kurios dar nesi lankęs?
– Kiekvienais metais keliu sau naujus sporto iššūkius. Pernai niekam nesakiau ir vienas išlėkiau į Italijos Dolomitines Alpes ir ten gyvenau savaitę.
Dalyvavau 35 kilometrų „trail“ bėgimo varžybose kalnuose – atbėgau penktas bendroje įskaitoje ir antras savo amžiaus grupėje.
Pirmą kartą dalyvavau tokioje ilgoje trasoje ir tai buvo „trail“ bėgimo kalnuose tikroji patirtis, nes reikėjo įveikti ir miško dangą, ir uolėtus kalnus, ir sniego buvo, purvo, rūko... Ko tik ten nebuvo...
Tikrai pajaučiau, jog noriu ir toliau dalyvauti tokiuose bėgimuose, todėl svajonė – tinkamai pasiruošti ir dalyvauti pasaulinio lygio „trail“ kalnų bėgime, kuris vyktų Tailande, Islandijoje ar kur nors Šveicarijoje.
Tikiu, kad dar turiu nemažai neišnaudoto rezervo ir galiu pakovoti dėl aukštų vietų.
