Visi žmonės turi problemų, charakterio ypatybių, kurios gal mums nepatinka, tačiau nieko nepakeisi – turi išmokti su jomis gyventi. Kartais mąstau, kiek yra Lietuvoje normalių šeimų? Ko gero, – nė vienos.
Ir tada suvokiu – nereikia būti idiliškam, reikia mylėti savo šeimą tokią, kokia ji yra. Ar mano vaikas bus protingiausias klasėje? Na, ko gero, ne. Bet aš noriu, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra. Aš stengiuosi tiesiog išmokti gyventi su savimi ir su savais. - Ar jums tai pavyksta?
- Stengiuosi. Man, pavyzdžiui, labai įdomu buvo analizuoti, kokie buvo mano tėvai, kodėl mes tam tikrus bruožus, įgūdžius perduodame iš kartos į kartą. Net pastebėjau, kad aš baru savo vaikus lygiai ta pačia maniera, kaip tai darė mano tėvas, – tai tiksli jos kopija. Aš esu artimas savo diedukams. Galiu pasakyti, kad mano požiūris į tėvą labai pasikeitė, kai supratau jo vaidmenį mano šeimoje. Jo santykis labai susijęs su mano dieduko, jo tėvo, santykiu.
Ir kai pradedu analizuoti, imu suvokti vyrų problemą visame pasaulyje: jie nemoka rodyti meilės savo vaikams, nes jie negavo savo tėvo meilės. Iš kur atsiranda tas mačizmas (angl. macho – energingas vyras; patinas; vyriškas)?
Todėl, kad jiems trūko meilės, supratimo, to asmens, kuris apkabintų ir pasakytų: „Viskas bus gerai“. Vyrai tą išorinę jėgą rodo iš baimės, dėl nepasitikėjimo savimi. Ir taip nėra išskirtinai man.
Daugelis vyrų mane supras: ar mes gavome daug meilės? Todėl ir stebiu: ko aš negavau, ką norėčiau duoti kitam? Iš to stebėjimo išmokstu daugiau, nei iš kokio nors vadovėlio. - Turite du vaikus, ko stengiatės nedaryti ar daryti sąmoningai? - Vis tiek moters ir vyro vaidmuo šeimoje yra skirtingas.
Man patiko Ėricho Fromo (Erich Fromm (1900–1980) – psichologas ir filosofas, bestselerio „Menas mylėti“ ir kt. knygų autorius – red. past.) pasakymas, kad motinos meilė yra besąlygiška – motina myli nesvarbu koks bebūtum, o tėvas visada nori, kad tu būtum Kažkas ir įtiktum jam.
Manau, šeimoje turi būti tam tikra dinamika – kad vaikas jaustų ir besąlygišką meilę, ir norėtų pasistengti.
Bet čia kalbu filosofijos aspektu. O iš tiesų geriausia, ką gali padaryti žmogus, – tai leisti laiką su vaikais. Jei žmogus nepraleidžia laiko su savo vaiku, kaip jis gali tikėtis, kad vėliau jam galės turėti įtaką? - O kaip jūs leidžiate laiką su savo vaikais? - Prisipažinsiu, kad neleidžiu tiek laiko, kiek norėčiau, bet mes bandome tai daryti labai paprastai: išeiti į gamtą pasivaikščioti, važinėtis dviračiais, labai šauniai su vaiku leidžiame laiką, kai vedžiojame šunis ryte.
Ritualas išsivystė labai paprastas – išeiname dviese dvidešimčiai minučių, pašnekame. Arba nešnekame – ir gerai. Bet tai yra mūsų laikas.
Manau, vienas svarbiausių momentų yra tas, kai guldai vaiką miegoti. Tada mėgstu paskaityti istoriją. Beje, aš bandau vaikus išmokyti ispanų kalbos – tai darome kas trečią dieną. Ir, manau, tas laikas yra svarbus. O jei laikas vaikams rezervuotas tik motinai, tai ji ir padarys didesnę įtaką vaikams. - Į kokį darželį (privatų, valstybinį) vedate vaikus ar samdote auklę? Ir kodėl? - Kol kas vedame į valstybinį darželį, ir ten mums pakankamai gerai.
Visos auklėtojos atsidavusios vaikams ir, nepaisant finansinių sunkumų, labai gerai atlieka savo darbą. Tada koks tikslas – vesti į privatų darželį? - Na, bet dažnai, tarkim, elitas, stengiasi vaikams išrinkti elitinius darželius?
- Aš manau, jei žmogus nori gyventi burbuliuke, jis turi labai daug ko atsisakyti. Aš esu prieš burbulus. - O dėl kompiuterio turite problemų? Kaip susitvarkote? - Taip, ribojame griežtai. Pas mus nėra jokių „palauk, pabaigsiu žaidimą“.
Mano vaikai žino, kad jei sakau „dabar“, tai dabar turi pakelti akis nuo kompiuterio ir atsitraukti; laikas irgi yra ribojamas.
O jei pamatom patologinį elgesį dėl šios priežasties, sankcijos griežtėja: savaitė ar dvi – jokių ekranų (nei didelių, nei mažų). Juk žmonės, kurie kuria žaidimus, supranta, kad tai – didžiulis verslas: tie žaidimai iš tiesų labai patrauklūs, todėl tėvai turi būti labai griežti. Pasakysiu stipriau: manau, šiuo atveju jie turi būti negailestingi.
