Savo naujoje knygoje „Tironų mums nereikia“ („Tyto alba“, 2012) psichoterapeutas M. Winterhoffas pateikia ir paaiškina būdus, kaip įveikti tėvų ir vaikų santykių krizę.
Lrytas.lt pateikia pagal domradio.de parengtą interviu su šiuo psichoterapeutu.
- Kodėl vaikai tampa tironais?
- Daugeliu atžvilgių tai lemia visuomenės pokyčiai, su kuriais patys suaugusieji sunkiai susidoroja. Mums trūksta orientyrų, pripažinimo ir saugumo. Dabar gyvename visuomenėje, kurioje nebeliko pozityvaus požiūrio į ateitį, nes kasdien susiduriame su neigiamos informacijos srautu. Tai veikia suaugusiųjų psichiką ir jų elgesį su vaikais. Vis dažniau pasitaiko, kad suaugusieji nebeatlieka savo, kaip suaugusiųjų, vaidmens, o į vaikus nebežiūrima kaip į vaikus – santykis smarkiai keičiasi.
Dabar suaugusieji į vaiką linkę žiūrėti kaip į partnerį. Vyrauja nuomonė, kad net mažiausius vaikus galima auklėti aiškinimu ir supratimu. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad vaiko psichiką reikia ugdyti. O šis procesas gali trukti beveik 20 metų, ir adekvatus vaiko elgesys gali susiformuoti tik esant teisingam suaugusiojo požiūriui į vaiką – ir tai tik tada, kai suaugusysis intuityviai jaučia, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Jei vaikas laikomas partneriu, vaiko psichika negali tinkamai bręsti. Tokie vaikai vėliau užaugę turi problemų: jiems nesusiformuoja elementarios psichinės funkcijos, tokios, kaip gebėjimas pakelti nusivylimą, pasirengimas darbui, punktualumas.
Egzistuoja dar vienas santykių sutrikimas – projekcinis. Dešimto dešimtmečio vidury jis tapo masiniu reiškiniu: daugybė suaugusiųjų panoro, kad vaikai juos mylėtų. O nuo 2000-ųjų išryškėjo ir simbiotinis santykių sutrikimas: šiuo atveju suaugusiojo ir vaiko psichika tarsi susilieja, jie nesąmoningai tampa vienu asmeniu (beje, visi trys sutrikimai atsiranda nesąmoningai). Tokiu būdu vaikas netenka savo asmenybės, neturi galimybės subręsti ir ilgam lieka ant tos pačios brendimo pakopos. Galiausiai net ir suaugęs jis nepajėgia prisitaikyti prie gyvenimo.
- Kas čia bloga, jei tėvai nori, kad vaikai juos mylėtų?
- Kiekvienas vaikas myli savo tėvus. Bet kai suaugusieji pernelyg stipriai nori, kad vaikai juos mylėtų, kyla pavojus, kad jie apsikeis vaidmenimis. Jei suaugusysis dėl kokių nors priežasčių jaučiasi nelaimingas, savo poreikius jis ima projektuoti į vaiką ir nebegali jam užtikrinti sveiko vystymosi.
Toks suaugusysis nenustato vaikui jokių elgesio ribų, vengia konfliktų baimindamasis, kad vaikas jo nebemylės. Niekada jam neprieštarauja vien todėl, kad nori vaikui patikti ir būti mylimas.
- Kodėl vaiko-partnerio koncepcija yra bloga?
- Su vaiku turėtume bendrauti kitaip nei su paaugliu. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau jam reikia priežiūros, būtina jam deramai vadovauti, kontroliuoti jo elgesį ir jį saugoti. Tik tokiu būdu vystosi jo psichinės funkcijos. Mano galva, vaikui augant, pamažu turėtų atsirasti ir partnerystės elementų, būdingų moderniam auklėjimui.
- Kam dažniau taikote terapiją: vaikams ar tėvams?
- Kadangi didžioji dalis sutrikimų atsiranda dėl suaugusiųjų, vadinasi, ir dėl tėvų klaidų, dažniausiai konsultuoju tėvus. Žinoma, pasitaiko, kad tėvų psichika sveika ir jų „gydyti“ nereikia, tokiais atvejais psichoterapinis gydymas reikalingas vaikui.
- Kada prasminga vaiką perkelti į specialią gydymo ar auklėjimo įstaigą?
- To griebiamasi tada, kai padėtis šeimoje yra tiek užaštrėjusi, kad kyla pavojus, jog vaikas gali pats sau pakenkti. Arba kai vaikui keliami per dideli reikalavimai ir už nepaklusnumą gresia fizinės bausmės.
- Ar pasitaiko beviltiškų atvejų?
- Dabar laikomės požiūrio, kad jei vaiko asmenybėje ryškėja nebrandžios psichikos simptomai, vėlyvajame paauglystės etape to pakeisti jau neįmanoma. O vaikų ir paauglių, dar tik įžengusių į paauglystę, elgesio sutrikimus galima įveikti pasitelkus specialistą.
- Kokios bausmės galėtų būti taikomos kaip auklėjimo priemonė?
- Jei vaiko psichinis vystymasis nesutrikęs, bausmių neprireikia.
- Kaip derėtų elgtis su užsispyrusiais vaikais arba tokiais, kuriuos dažnai ištinka pykčio priepuoliai?
- Sulaukęs penkerių metų, vaikas viską padarytų dėl tėvų vardan gerų santykių. Jei tokio amžiaus vaikas visiškai neklauso tėvų ir jį dažnai ištinka pykčio priepuoliai, vadinasi, jo psichinės funkcijos neišsivysčiusios. Todėl būtina specialisto konsultacija.
- Kaip reikėtų reaguoti į vaikus, kurie nuolat naudoja fizinę jėgą prieš suaugusiuosius?
- Tokiu atveju reikėtų skubiai kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą arba nuvesti vaiką į įstaigą, kur teikiama tokia pagalba.
- Ar verta paauglius kaip nors apdovanoti už gerus pažymius? Pavyzdžiui, pinigais?
- Manyčiau, asmeninis dėmesys tokiu atveju būtų vertingesnis – pavyzdžiui, galėtumėt nusivesti jį į kokį vandens pramogų parką ar kino teatrą.
- Ar dažnai vaikai, pasižymintys neįprastu elgesiu, būna itin gabūs?
- Talentingi vaikai nebūtinai elgiasi kaip nors kitaip nei kiti, bet išties dažnai tokių vaikų asmenybėje pastebimi tam tikrų sutrikimų simptomai.
Vaikams, kurie išlieka maždaug 10–16 mėnesių psichinės brandos stadijoje, būdingi daugybiniai elgesio sutrikimai, ir negali adekvačiai suvokti supančios aplinkos. Manau, kad už dėmesio sutrikimų, tokių kaip hiperaktyvumas, dažnai slepiasi gilesnės problemos, sukeltos neišsivysčiusių psichikos funkcijų.
- Paimkime labai konkretų pavyzdį: savo vaikui liepiu susitvarkyti kambarį. Ar pakanka tiesiog pasakyti: „Susitvarkyk kambarį“?
- Ne, turite į situaciją pažvelgti giliau: jei vaikas vystosi normaliai, trejų metų jis jau pradeda skirti save nuo aplinkos. Kaip tik tada vaiko elgesiui galite daryti didžiausią įtaką. Penkiametis jau geba palaikyti santykius – tai lemiamas momentas, kai vaikas dėl mamos padarytų viską. Mamos paprašytas, penkiametis susitvarkys, padengs stalą, vėliau dėl tėvų eis į pradinę mokyklą.
Visa tai jis daro siekdamas palaikyti su jais gerus santykius. Ir tokius santykius įmanoma išugdyti tik tada, kai jiems padedamas teisingas pamatas. Jei noriu, kad mano vaikas susitvarkytų kambarį, pasakau jam tai. Ir štai tada paaiškėja tiesa. Jei vaiką laikau vaiku, aš žinau, kad jis dėl manęs susitvarkys.
Jei į vaiką žiūriu kaip į partnerį, tikiuosi, kad jis supras, nes jam paaiškinau. Toks požiūris yra tikras nesusipratimas.
- Norite pasakyti, kad vaikams nebūtina viską suprasti?
- Taip. Daugelio dalykų vaikai ir negali suprasti, jie gyvena šia akimirka ir jiems reikia orientyrų. Aš, kaip tėvas, tuos orientyrus galiu suteikti tik tuo atveju, jei vaiką laikau tuo, kas jis ir yra, – vaiku.
Visiškai aišku, kad vaikui reikia duoti tam tikrus nurodymus. Bet grįžkime prie tvarkymo – jei vaikui dar nėra trejų metų, jis tikrai negali susitvarkyti kambario, todėl tvarkau jį pats, o vaikas man padeda. Taigi, trejų–penkerių metų vaikas jau gali po truputį tvarkyti kambarį, vadovaujamas suaugusiojo.
Nuo penkerių jau galima paprašyti vaiko susitvarkyti kambarį pačiam. Auklėjant vaiką svarbu jam vadovauti ir visada padėti, būti šalia.
