"Iš trejų metų vaiko reikalaujama, kad jis pats apsirengtų, o sulaukęs penkerių jis jau turėtų šnekėti užsienio kalbomis. Bet juk labiau turėtume rūpintis tuo, kad auklėtojas ar mokytojas visada būtų šalia, kad tarp vaiko ir suaugusiojo užsimegztų ryšys", - aiškina M. Winterhoffas.
Jo 2008 m. pasirodžiusi knyga „Kodėl mūsų vaikai virsta tironais?“ sukėlė tikrą furorą ne tik gimtinėje (lietuvių k. „Tyto alba“, 2011). 2012 m. leidykla „Tyto alba“ išleido ir antrą šio autoriaus knygą „Tironų mums nereikia“.
Garsus vaikų psichiatras, populiarių knygų autorius interviu christundwelt.de kalba apie skyrybas, suaugusiųjų varžybas dėl vaiko meilės, vaiko globos teises ir ilgus pasivaikščiojimus. Pokalbį pateikia lrytas.lt.
- Ar Jūs pats kovotumėte dėl vaiko globos teisių?
- Turiu vaikų ir, laimei, man neteko atsidurti tokioje situacijoje, bet kaip vaikų psichiatras galiu aiškiai pasakyti, kad nekovočiau. Dažnai susiduriu su vaikais, kuriems apsilankymai pas vieną iš tėvų atneša daugiau žalos nei naudos.
Dėl vaiko globos teisių kovojantys tėvai demonstruoja nesugebėjimą adekvačiai žiūrėti į vaiką: jie žiūri į jį kaip į partnerį, kovoja dėl jo meilės ir siekia kompensuoti trūkstamus dalykus per vaiką.
Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, vis dėlto šis procesas labai pavojingas. Suaugusieji turėtų pajėgti po skyrybų susitarti dėl vaiko globos ir lankymo. Tada nereikėtų jokių teismų.
- Tokiais atvejais dažniausiai kreipiamasi į teismus – netgi į Europos žmogaus teisių teismą.
- Deja, taip. Tai rodo, kad suaugusieji nesugeba emociškai susitaikyti su skyrybomis. Jie jaučiasi įskaudinti ir perkelia savo skausmą ant vaikų.
Negalima pamiršti, kad iki penkiolikos metų vaikui jau išsivysto kaltės ir atsakomybės samprata, o tai reiškia, kad visų problemų priežastimi jie ima laikyti save. Suaugusysis, kuris vaiką laiko vaiku, nesielgia su juo kaip su partneriu ir nesidalija visomis savo problemomis, – pirmiausia jis apgalvoja, ko reikia vaikui.
- Negi vaikui nereikia tėvo ir motinos?
- Negalima taip visko apibendrinti. Vaiko gyvenime gali atsirasti pakaitiniai tėvai – pavyzdžiui, mokytojas, skautų vadovas arba dar kas nors. Aišku, pageidautina, kad vaikas bendrautų su abiem tėvais. Bet jei tėvai emociškai dar neatsiskyrė vienas nuo kito, gresia konfliktinė situacija – vaikui iškyla lojalumo klausimas.
Neseniai gydžiau aštuonmetį, kuris iki smulkmenų žinojo, kad tėvo ir motinos įnašas į vaiko išlaikymą yra nevienodas. Toks „informatyvumas“ ir tėvo nuvertinimas signalizuoja, kad iš vaiko reikalaujama per daug, bet daugelis išsiskyrusių sutuoktinių to nesupranta.
Dar sudėtingiau, kai vienas iš tėvų, turintis vaiko globos teises, neatlieka savo pareigų. Jeigu vienas iš tėvų vaikui leidžia vėlai eiti miegoti ir žiūrėti filmus, kuriuos kitas žiūrėti draudžia, vaikas visiškai susipainioja.
Pirmiausia vaikams reikia patikimų gairių ir aplinkos, kuri pasižymėtų stabilumu. Vis dažniau susiduriu su tuo, kad išsiskyrę tėvai nuolat varžosi vienas su kitu dėl vaiko meilės.
- Bet juk jei vaikas keturias dienas gyvena pas motiną, o tris – pas tėvą, toks grafikas laikomas tikru laimėjimu, nes atsižvelgiama į abiejų tėvų teises.
- Mano manymu, toks susitarimas – tikra katastrofa. Tai dar vienas pavyzdys, kai tėvai nesuvokia, kad išnaudoja vaiką emociškai. Dažnai susiduriu su tokiais atvejais ir patariu tėvams kuo greičiau tai keisti. Manau, prasmingiau būtų, jeigu vaikas su kiekvienu iš tėvų bendrautų po 2 savaites.
Įsitikinimas, kad išsiskyrus įmanoma vaiką auklėti po lygiai dalijantis pareigas, yra tik iliuzija.
Vaikas turėtų daugiau laiko praleisti su tuo suaugusiuoju, kuris iki skyrybų daugiausia laiko skirdavo jo auklėjimui.
Vaiko psichikai svarbu, kad sąlygos būtų vienodos, kad su juo būtų vienodai elgiamasi. Apskritai svarbu, kad jis jaustų pastovumą, galėtų ugdytis kasdienius įgūdžius. Jei vaikas nuolat keičia aplinką, jis praranda orientyrus. Dar sudėtingiau, jei tėvai susiranda kitus partnerius. Vaikų psichika nėra tokia lanksti, kaip įsivaizduoja jų tėvai.
- Galbūt jūs taip skeptiškai nusiteikęs todėl, kad savo praktikoje susiduriate su vaikais, nukentėjusiais dėl panašių globos susitarimų?
- Deja, kalbu anaiptol ne apie kokį nors ypatingai retą reiškinį. Mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau neįprastą psichikos sanklodą turinčių vaikų.
Visuomenė smarkiai pažengė naikindama vaikystę. Vaikai vedami į vakarėlius, operą, iš jų reikalaujama aktyviai dalyvauti globos pasidalijimo procese. O tai, ko reikia vaikui, kad jis emociškai subręstų, lieka nuošaly. Kai vaikas laikomas partneriu, iš jo atimami orientyrai.
- Vadinasi, vaikui geriau patirti skausmą dėl to, kad nemato vieno iš tėvų, jei kitas suteikia vaikui patikimus orientyrus?
- Vaikai gali išgyventi katastrofas ir nepatirti jokių traumų. Liks jiems dvasinių žaizdų ar ne, tai priklauso nuo artimųjų, kurie vaikui padeda susidoroti su sunkumais.
Jei tėvai susitaiko su skyrybomis, vaikas lengviau išgyvena šį procesą ir nepatiria išsiskyrimo skausmo.
Bet jeigu jie nesugeba to padaryti ir vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku, tuomet teismas irgi nėra geriausias sprendimas. Tokiu atveju reikia kreiptis į tarpininką, kuris padės rasti būdą, kaip vaikas galėtų bendrauti su abiem tėvais, neįsitraukdamas į jų tarpusavio problemas.
- Kaip apibūdintumėte vaiko gerovę?
- Teismuose dažnai linksniuojama „vaiko gerovė“, bet aš abejoju, ar tokiais atvejais išvis galvojama apie vaiką. Dažniausiai ši sąvoka prisimenama tada, kai reikia nuraminti tėvus.
Vaiko gerovę derėtų suprasti kaip psichologinį komfortą ir galimybę tinkamai vystytis. Ko reikia vaikui, kai jis sulaukia tam tikro amžiaus?
Ši sritis yra gerai ištyrinėta, bet tos žinios iš esmės ignoruojamos. Imkime kad ir trimetį, kuris kiekvieną savaitgalį išplėšiamas iš jam įprastos aplinkos, – sutikite, iš jo reikalaujama per daug.
- Toks jausmas, kad tėvas turėtų dingti iš vaiko gyvenimo ir prarasti norą jį matyti.
- Ne, anaiptol. Bet esu susidūręs su atvejais, kai vaikui būtų buvę geriau išvis nekontaktuoti su tėvu.
- Ar dažnai tai sakote tėvams?
- Taip. Stengiuosi pasikalbėti su abiem tėvais. Bet jie retai ateina abu. Daugiausia kalbuosi su motinomis.
- Po skyrybų didžiąją dalį laiko vaikai gyvena pas motinas. Ar nemanote, kad taip pažeidžiamos vyrų teisės?
- Ne. Viskas priklauso nuo to, kas su vaiku praleisdavo daugiausia laiko. Jei tai motina, taip ir turėtų likti. Vaikui reikia skirti laiko, rūpintis jo išlaikymu.
- Rašote knygas, kurios puikiai perkamos, skaitote pranešimus. Bet niekas nesikeičia...
- Tikiu, kad daugeliui tėvų jau padėjau, bet žvelgdamas į visuomenę matau, kad su vaikais bendraujama netinkamai. Tėvų elgesys namie – tai tik vienas iš vaiką formuojančių elementų, vaikų darželiuose ir mokyklose taip pat vyrauja pamišėliškos tendencijos.
Pavyzdžiui, iš trejų metų vaiko reikalaujama, kad jis pats apsirengtų, o sulaukęs penkerių jis jau turėtų šnekėti užsienio kalbomis.
Bet juk labiau turėtume rūpintis tuo, kad auklėtojas ar mokytojas visada būtų šalia, kad tarp vaiko ir suaugusiojo užsimegztų ryšys.
- Atrodo, jūs – vienišas balsas tyruose. Ar turite sąjungininkų?
- Tikrai nesu vienišas balsas. Daug specialistų galvoja taip, kaip aš, tik to nepasako. Tikrieji mano sąjungininkai turėtų būti mokytojai. Jie jau yra savo kailiu patyrę, ką reiškia mokyti pradinuką, kurio emocinis brandumas kaip trimečio. Kadangi švietimo politikos idėjos vykdomos paraidžiui, mokykloje į vaikus taip pat žiūrima kaip į partnerius.
Pradinukai turi patys pasiskirstyti darbus, su vaikais kaip su suaugusiaisiais netgi pasirašomos bendrabūvį apibrėžiančios sutartys. Vaikams, kurie stokoja orientyrų ir namuose, toks elgesys yra pragaištingas.
Tačiau mokytojai net nebando priešintis. Jie linkę vartoti perdėtai aptakias formuluotes. Šiais laikais apie problemiško elgesio vaikus įprasta sakyti, kad jie „pasižymi savitu elgesiu“. Atliekami brangiai kainuojantys statistiniai tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, ar vaikų aplinkoje būta skyrybų ir emigracijos. Bet niekas nenori matyti pagrindinės problemos – kad iš vaikų atimama vaikystė.
Vaikai, kuriems mes, suaugusieji, nenurodome gairių, negali vystytis emociškai. Tokie vaikai nejaučia kaltės dėl netinkamo poelgio, jiems nebūdinga nei empatija, nei sveikos ambicijos. Vėliau jie tampa nesavarankiški, santykių nepajėgiantys palaikyti suaugusieji.
- Ir užaugina tokius pat nesavarankiškus ir santykių nesugebančius palaikyti vaikus?
- Iš šio užburto rato galima ištrūkti. Pastarieji dvidešimt metų paliko ryškų pėdsaką mūsų psichikoje. Mes visada pasiekiami, nesugebame atskirti darbo ir laisvalaikio, be to, nepamirškite žinių, per kurias nuolat pranešama apie kokią nors krizę.
Tai reiškia, kad mūsų psichika visą laiką dirba „artėjančios katastrofos“ režimu. Mes nebemokame nusiraminti. Tačiau jeigu žinai, kaip šis mechanizmas veikia, gali jį išjungti.
- Kaip?
- Pavyzdžiui, kokias penkias valandas pasivaikščioti po mišką. Toks pasivaikščiojimas gali būti labai naudingas. Kai žmogus kurį laiką eina mišku niekur neskubėdamas ir nekreipdamas į nieką dėmesio, įvyksta stebuklas: ateina ramybė, į viską – net į problemas dėl santykių – imama žvelgti šaltakraujiškai, iš tam tikro atstumo.
Nustojama versti kaltę aplinkybėms ir imamasi priemonių padėčiai taisyti. Jeigu žmogus gyvena taip, lyg ruoštųsi katastrofai, jo gyvenimo kokybė gerokai suprastėja.
Pirmas ilgas pasivaikščiojimas gali pareikalauti daug pastangų, bet paskui į pasaulį imsite žvelgti kitaip, grįš intuicija. O intuicija itin svarbi bendraujant su vaikais.
Dar geriau būtų kokias penkias dienas praleisti vienuolyne. Po to „katastrofos laukimo“ būsena pasitrauks geram pusmečiui.
- Patariate nueiti į mišką, užsidaryti vienuolyne. Katalikų bažnyčia tiki, kad santuoka negali būti išardyta, ir ją laiko pamatu tvirtam ryšiui puoselėti. Jeigu tėvai lieka kartu net ir tada, kai santuoka jau žlugusi, ar vaikui tai būna naudinga?
- Tikrai ne. Jei sutuoktinių santykiuose nuolat tvyro įtampa, ji vaikui gali būti ne mažiau žalinga, nei išsiskyrimas su vienu iš tėvų. Bet man susidaro įspūdis, kad dabar poros per greitai pasiduoda.
Daugeliui porų esu pataręs luktelėti ir įveikti krizę, bet dabar pasikeitė lūkesčiai – iš santuokos tikimasi kitokių dalykų nei anksčiau.
Partnerystė turėtų garantuoti lūkesčių išsipildymą, o jeigu nelieka pasitenkinimo, santuoką ištinka krizė.
Suprantama, vaikui geriau, jeigu tėvus sieja puikūs santykiai. Bet tai visiškai nereiškia, kad skyrybos vaiką visada traumuoja.
Jei tėvai, nepaisant skyrybų, nepamiršta vaiko poreikių, išsiskyrimas būna į naudą. Nesiskirti tada, kai santuoka jau žlugusi, – ne išeitis.
