„Tėvai neprivalo būti tobuli. Nėra vieno teisingo auklėjimo būdo. Aš nežinau, kaip teisingai auklėti. Žinau nebent, ką daryti, kai esi nepatenkintas, įniršęs, nuliūdęs ar susinervinęs“, – sako J.Juulas.
Tačiau autorius moko tėvus suprasti, ką sako paauglys – duktė ar sūnus.
Daugybė tėvų susiduria su tais pačiais sunkumais. Tačiau visi tėvai nori viena: suprasti ir mylėti savo vaikus net ir tuomet, kai jie – konfliktiški, problemiški, erzinantys paaugliai.
Tam ir skirta ši knyga – pagalbos ranka, kai atrodo, kad suagę, tokie protingi, tolerantiški, išsilavinę, norintys tiktai gero, vis tiek atsidūrėte aklavietėje su savo paties kūnu ir krauju - paaugliu.
Siūlome ištraukos iš knygos „Paaugliai: kai auklėjimas nebepadeda“:
„Ar ribos būtinos? Kokios yra taisyklės ir jų pažeidimai?
Nuo mano vaikystės pasaulis neabejotinai tapo pavojingesnis. Vos tik atsiranda koks naujas reiškinys, keliantis mums nerimo, išauga poreikis „nubrėžti ribas“, kaip kad mes klaidingai sakome, nors turime omenyje kai ką kita, būtent „nustatyti taisykles“.
Leiskite man šį tą pasakyti apie tai, kam taisyklės praverčia ir kam netinka.
Kiekvienai šeimai reikalingos taisyklės, skatinančios tarpusavio bendravimą ir socialinius procesus, vykstančius šeimoje. Kokios jos bus, priklauso vien nuo tėvų požiūrio į gyvenimą, nuo jų vertybių sampratos ir patirties.
Aišku, galėtume suformuluoti kokią dešimtį bendrų taisyklių, kaip sugyventi šeimoje, bet tai būtų neįdomu, nes tos taisyklės visada turi atspindėti individualius tėvų įsitikinimus.
Taisyklės, jei pateikiamos išmintingai – ne pakėlus smilių, ne kontroliuojant ir baudžiant, – praverčia tiek bendruomenei, tiek kiekvienam šeimos nariui. Ypač tai pasakytina apie pirmuosius 10–12 vaiko gyvenimo metų. Nuo tėvų elgsenos tuo laikotarpiu, nuo jų tono labiausiai priklauso susiformuosiantis vaikų požiūris į taisykles apskritai.
Pavyzdžiui, jei su vaikais kalbama per griežtai, įsakmiu tonu, kyla pavojus, kad iš jų išaugs teisės pažeidėjai. Netvirtinu, kad jie neišvengiamai taps nusikaltėliais ir supus kalėjime, bet jie visomis jėgomis priešinsis tėvų skelbtoms taisyklėms ir, be kita ko, išmoks įtikinamai meluoti.
Kita vertus, jei tėvai abejingai vertins vaikų elgesį, viską jiems leis, vaikams gali pasirodyti, kad tėvams jie nė kiek nerūpi.
Taigi tėvams tenka balansuoti ant plono lyno, ir juos lydės sėkmė tik tada, jei patys nesužlugdys atviro dialogo su vaikais. Balansą reikės nuolat koreguoti, kad nenugalėtų problemos ir konfliktai, kurių išvengti kaip tik ir siekiama tomis taisyklėmis. Jeigu tėvai iki pradedant vaikams bręsti neįsisąmonino, kad „auklėjimas“ yra abipusio mokymosi procesas, jiems tai suprasti arba atkentėti už praeities monologus teks bent jau tam laikotarpiui prasidėjus. Abiem atvejais atsakomybė už tai teks suaugusiesiems.
Nustatyti taisykles visai nesunku: ne daugiau kaip dvi valandos interneto per dieną, šiokiadieniais pareiti namo iki 21 valandos, penktadieniais ir šeštadieniais – iki 22, patiems susitvarkyti kambarį, nė lašo alkoholio iki 18 metų ir taip toliau. Tam nereikia gudrios galvos. Svarbiausia, kaip reaguos tėvai, jei vaikai tų taisyklių nesilaikys. Bet pradėkime nuo pradžios.
Tarkim, vaikui greitai prasidės brendimo laikotarpis, o tėvai, ko gero, galvoja apie tai, kokie pavojai jam gresia ir ką jie galėtų arba turėtų padaryti.
Tokiu metu tiktų, pavyzdžiui, pasikviesti savo atžalą valgyti picos ir pasakyti jam maždaug tokius žodžius: „Dabar, kai jau šitiek paaugai, mums rūpi susitarti su tavim dėl kai kurių dalykų. Dėl tavo bendravimo su draugais, dėl to, kada tau vakare dera pareiti, dėl mokyklos, alkoholio, vakarėlių, interneto ir pan. Gal bus geriausia, jei parašysim tau elektroninį laišką, kad galėtum ramiai parengti savo pasiūlymus šiais klausimais. Paskui galėtume susitarti dėl kiekvieno punkto.
Mes nemanom, kad tos taisyklės turėtų galioti septynerius metus, vadinasi, turėtume kartkartėmis vėl nueiti į piceriją ir pritaikyti taisykles naujoms aplinkybėms. Ar tau priimtinas toks pasiūlymas?“
Panašus lygiateisis pokalbis gali įvykti bet kada – net kai paaugliui jau penkiolika ir praeityje ne viskas vyko sklandžiai. Idealu tokius pokalbius pradėti su vaiku jau nuo šeštųjų jo gyvenimo metų.
Lygiateisis dialogas nėra duoklė demokratijai, politinėms ir juridinėms vaiko teisėms. Svarbiausia, kad vaikai pajustų atsakomybę, o tėvai išmoktų naudotis turimomis galiomis ir pelnytų pasitikėjimą. Kuo labiau būsime vertinami bendruomenėje, tuo mažiau mums rūpės „būti teisiems“ arba kad būtų „mūsų viršus“. Tai lygiai tinka ir tėvams, ir vaikams. Kitaip bus viena iš dviejų: arba nuolatinė kova dėl viršenybės, arba priespauda. Dar dauguma ankstesnės kartos vaikų buvo verčiami paklusti ir paslapčia gyventi dvilypį gyvenimą, nes jis nesutapo su tėvų vertybėmis.
O dabar neretai paklūsta tėvai – ar bijodami konflikto, ar nežinodami, kogriebtis, juoba kad vaikai puikiai moka argumentuoti. Tada jie sako „gerai“ arba „tegul bus taip“, nors dėl to, kad sutiko su kompromisu, jaučia sąžinės priekaištus ir kaltę.
Esminis klausimas – apie galias. Kaip tėvai naudojasi, o gal piktnaudžiauja savo galiomis? Atsakymas į šį klausimą lemia tėvų ir vaikų santykius, vienų ir kitų savijautą ir vaiko gebėjimą prisitaikyti prie tikrovės už šeimos ribų. Tėvai daro didelę įtaką jaunuolių lavėjimui ir elgsenai, net jei patys pasirenka ne išmintingiausius sprendimus. Tėvų galios kyla iš abipusės meilės, bendros praeities ir bendro troškimo nesusvetimėti, likti artimiems.
Kalbėdamas apie kitus dalykus (pavyzdžiui, knygose „Kas palaiko šeimas“ arba „Nusimananti šeima“) esu iškėlęs tėvų galimybę pabūti sparingo partneriais vyresniesiems vaikams. Sparingo partnerio sąvoka paimta iš bokso: tai toks treniruočių partneris, kuris maksimaliai priešinasi, bet daro tik minimalią žalą. Tai produktyviausias ir veiksmingiausias metodas, kuriuo naudodamiesi tėvai gali įgauti didžiausią įtaką. Bausmės, mano nuomone, reiškia piktnaudžiavimą galiomis, be to, jos greitai tampa visiškai neveiksmingos.
Kokia tinkama reakcija į taisyklių pažeidimus?
Tėvų tarpusavio diskusijose viešpatauja toks pat sąmyšis kaip ir žiniasklaidoje, kai tik svarstomos bausmės ir padarinių sąvokos. Jau nebe pirmi metai labiau linkstama kalbėti apie padarinius – šiek tiek švelniau skamba.
Štai pavyzdys: Gabrielė, kuriai 14 metų, vėlų šeštadienio vakarą pareina namo akivaizdžiai išgėrusi, tokia jos būklė neleidžia tuoj pat protingai pasikalbėti. Ji pažeidė vieną iš šeimos taisyklių ir sulaužė susitarimą su tėvais. Kitą rytą ji pagirioja ir piktinasi jai skirta bausme: „Visą mėnesį niekur neisi iš namų!“
Gabrielės pagirios yra alkoholio vartojimo padarinys. Draudimas išeiti iš namų – bausmė. Tai tėvų mėginimas elgtis „nuosekliai“: pasakius A (t. y. susitarus), jų manymu, reikia tarti ir B (už susitarimo nepaisymą bausti).
Jis grindžiamas prielaida, kad toks nuoseklumas liudija tėvų tvirtumą. O dabar pabandykime įsivaizduoti kitokią įvykių eigą, pagrįstą įsijautimu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba.
Gabrielė pareina išgėrusi. Mama ją apkabina ir paguldo į lovą. Rytojaus rytą per pusryčius tėtis meiliai žiūri į dukrelę ir klausia: „Ar tau labai bloga?“ Gabrielė linkteli, aiškiai matyti, kad jai ir galvą skauda, ir be galo nesmagu. Tėvai gali būti ramūs. Jų duktė pirmą kartą patyrė, kokie būna padariniai – fiziniai ir psichologiniai – išgėrus daugiau alkoholio, nei gali pakelti, ir gėdijasi dėl to, kad peržengė ribą.
Tolesnis jos elgesys priklausys nuo to, kokias išvadas ji padarys po šio įvykio. Apie tai tėvai galės su ja pasišnekėti artimiausiomis dienomis. Nereikės nei pamokslų, nei bausmių, ir jeigu jie atidžiai įsiklausys į Gabrielės žodžius, galės labiau pasikliauti jos atsakingumu, o patiems nebeliks rūpesčio. Jaunystė pilna eksperimentų, ir jaunuolis subręsta tik tada, kai turi galimybę pasidalyti su šeima ir nesėkmėmis.
Kuo labiau juos izoliuosime, bausime, mokysime ir kritikuosime, tuo mažiau jie pasimokys patys, mažiau suvoks savo stiprybes ir silpnybes. Taigi taisyklių rinkinys turi padėti išvengti tam tikrų problemų bei konfliktų ir sykiu išryškinti tėvų pažiūrą į vertybes. Dažnai matome, kad taisyklėmis bandoma išspręsti konfliktus ir problemas, tačiau vis nesėkmingai.
Tada tėvai bent jau manosi „padarę viską, kas nuo mūsų priklauso“, ir tuo dangsto savo bejėgystę. O juk kur kas naudingiau atvirai parodyti vaikams, kad nežinai, ko griebtis, ir bendromis jėgomis ieškoti konfliktų sprendimo būdų.
