Paauglio likimas tėvams nerūpėjo
Šių metų pradžioje rajono apylinkės teismas nagrinėjo neeilinę bylą, sprendė vienoje mokyklų besimokančio paauglio likimą. Situacija iš tiesų neeilinė, teismui teko konstatuoti, kad visam laikui, neterminuotai apribojamos vaikinuko tėvų teisės į sūnų, o nuolatinė rūpyba paskiriama šeimynai.
Nė vienas iš tėvų nepasivargino pasirodyti teismo posėdyje, nors šaukimai abiem įteikti asmeniškai. Tėvai, iš kurių atimamas sūnus, nepateikė atsiliepimų į ieškinį ir neprašė atidėti bylos nagrinėjimo. Tai bene iškalbingiausias faktas paauglio dramoje, akivaizdu – vaiko likimas šiems žmonėms visiškai nerūpi.
Abu tėvai įrašyti į rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Skyriaus specialistų teigimu, tėvai negali ir akivaizdžiai nenori patys auginti sūnaus, jiems ne tik trūksta tėvystės įgūdžių, abu jie skendi alkoholizmo liūne. Būtent dėl šios priežasties, siekiant apsaugoti nepilnametį, nei jo paties, nei teises į sūnų praradusių tėvų vardai bei pavardės nebus minimi.
Kodėl išsižadėjo tėvų?
Kaip atsitiko, jog vaikas pats pasiprašė norintis gyventi ne su tėvu ar motina, bet kartu su panašaus likimo paaugliais augti šeimynoje? Juk mama vaikui visada išlieka pačiu brangiausiu žmogumi. Visai nesvarbu kokia ji – prasigėrusi, gyvenanti landynėje. Globos namuose augantis vaikas vis vien veršis pas ją, bandys gauti bent dalelę motiniškos meilės. O kas nutiko Kėdainių rajone, kad paauglys išsižadėjo savo tėvo ir motinos?
Pasak šeimai nesyk padėti bandžiusios Truskavos seniūnijos socialinės darbuotojos Irmos Gustienės, berniukas didesnę savo gyvenimo dalį praleido globoje, o ne pas tėvus. Mat tėviškos pareigos jausmą nuolat tolyn nuplaudavo alkoholio upės.
„Kiek aš dirbu, tai jis mažai pas mamą buvo. Jau nuo mažens berniukas daugiausia augo pas globėjus arba vaikų namuose, – sakė I. Gustienė. – Kai alkoholio užtemdytas protas prašviesėdavo, motina dėdavo pastangų, bandydavo susigrąžinti sūnų. Deja, tokių šviesių dienų buvo mažai.
Kartą motinai pavyko teismo keliu susigrąžinti sūnų, bet kai reikėjo grįžti į šeimą, berniukas jausdavosi labai blogai. Jis augo vienas – neturėjo nei brolių, nei seserų.“
Paskirdamas vaiko globą šeimynai teismas nusprendė, kad berniukas neturėjo galimybės matyti socialiai sveikos šeimos modelio, formuotis socialinių įgūdžių, įgyti mokymosi motyvacijos, išmokti atsisakyti žalingų įpročių.
„Tėvai nesirūpino vaiko auklėjimu, ugdymu, sveikata, neteikė materialinio išlaikymo, todėl jiems neterminuotai apribota tėvų valdžia į nepilnametį sūnų“, – konstatavo Kėdainių rajono apylinkės teismas.
Prarado ne pirmą kartą
Motina sūnų prarado ne pirmą kartą, tačiau nekart jį ir susigrąžino dievagodamasi pakeisti gyvenimo būdą. Taip nutiko ir 2012-ųjų vasarą, kai rajono apylinkės teismas panaikino jai taikytą neterminuotą motinos valdžios apribojimą į sūnų ir panaikino nuolatinę globą vaikui. Berniukui teko grįžti į namus, kur gyvenimas netrukus vėl labiau priminė pragarą nei sveiką šeimyninę aplinką, tinkamą vaikui augti.
Namie motiną lankė ir vaiko gyvenimo sąlygas fiksavo seniūnijos socialinė darbuotoja I. Gustienė. Jos teigimu, susigrąžinusi sūnų motina dažnai buvo randama išgėrusi ir negalinti tinkamai vaiku pasirūpinti.
Nepraėjus nė metams po to, kai motina susigrąžino sūnų, ji rajono apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta kalta dėl vagystės ir sulaukė laisvės atėmimo bausmės. Taip sūnus vėl pateko pas globėjus.
Prabudo motiniški jausmai
Po aštuonių mėnesių motina iš pataisos namų paleista lygtinai. Nuspręsta jai taikyti intensyvią priežiūrą.
Grįžusi motina bandė keisti gyvenimą ir kurti saugią aplinką sūnui augti. Po mėnesio ji parašė prašymą norėdama susigrąžinti vaiką.
Seniūnijos socialinė darbuotoja I. Gustienė tada patvirtino, jog motina išties stengėsi keistis, nevartojo alkoholio ir rūpinosi sūnumi. Pasak socialinės darbuotojos, nors moteriai trūko socialinių įgūdžių, tačiau vaikas galėjo augti kartu su mama. Taigi berniukui darsyk teko grįžti pas motiną, o jai imta teikti intensyvias socialines paslaugas.
Gėrė ir vogė
Deja, motinos ryžtą gyventi kitaip meilė alkoholiui išblaškė it siautulingas vėjas dūmus. Jau po geros savaitės socialinei darbuotojai aplankius šeimą motina rasta tokia girta, kad jos netgi nepavyko pažadinti. Namie buvo nešvara, netvarka. Mėtėsi alkoholio buteliai, o būstas paverstas tikra landyne. Nors tai vyko lapkričio pabaigoje, namie buvo šalta. Pakurti krosnį girtuoklystę įjunkusi kraštietė tiesiog neturėjo laiko.
Rajono apylinkės teismas įspėjo motiną dėl alkoholio vartojimo vaiko akivaizdoje. Savo paaiškinime moteris tikino alkoholio daugiau nevartosianti, nes dėl to gali prarasti sūnų. Moteris eilinį kartą pažadėjo keisti gyvenimo būdą ir tinkamai rūpintis atžala.
Vis tik tesėti pažadą sutrukdė eilinė akistata su teisėsauga – ji ir vėl buvo sulaikyta dėl vagysčių. Tąkart teismas moteriai skyrė laisvės atėmimą vieniems metams ir penkiems mėnesiams. Gimdytojai iškeliavus savo elgesį apmąstyti į moterų kalėjimą, berniukas dar kartą apgyvendintas pas globėją.
Tėvo namuose – išgertuvės ir muštynės
Gyvendamas su globėja vaikas bendravo su tėvu. Kaip nurodyta Vaiko globos peržiūros (rūpybos) akte, vaiko santykiai su tėvu buvo geri, berniukas lankėsi jo namuose.
Galiausiai tėvas pareiškė norą auginti sūnų pats ir parašė prašymą, kad vaikas būtų grąžintas jam. Laikinoji berniuko globa nutraukta ir mėtytam, vėtytam paaugliui nušvito viltis gyventi įprastą gyvenimą savo tėvo šeimoje.
Deja, laimė buvo trumpalaikė ir viltys sudužo jau po trijų mėnesių. Tada berniukas paaiškino, kad tėvo namuose nuolat girtaujama, kyla įvairūs konfliktai ir muštynės. Vaikas atskleidė, kad jo santykiai tiek su tėvu, tiek su jo sugyventine blogi, todėl berniukas norėtų gyventi globos namuose.
Paaugliui likus be suaugusiųjų priežiūros jis ir vėl apgyvendintas šeimynoje.
Prarado sūnaus pasitikėjimą
Leisdama dienas moterų kalėjime mūsų kraštietė vėl prisiminė sūnų. Gali būti, jog motiniški jausmai prabudo, ne savo valia nustojus vartoti alkoholį. Nes svaigieji skysčiai įkalinimo įstaigose – griežtai draudžiami.
Prablaivėjusi motina kreipėsi į rajono Vaiko teisių apsaugos skyrių ir domėjosi, kur gyvena sūnus, koks jo mobiliojo telefono numeris. Ji teiravosi, ar vaikas galėtų atvykti su ja susitikti įkalinimo įstaigoje. Sūnus su mama bendrauti telefonu sutiko, tačiau važiuoti jos aplankyti į kalėjimą atsisakė.
Vaiko globos (rūpybos) peržiūrose berniukas atskleidė nebenorintis bendrauti su mama, nes ja nebepasitiki. Mat ši dažniausiai skambina būdama girta, netgi grasina nusižudysianti, jei vaikas negrįš gyventi pas ją.
„Su tėvu bendrauti tada vaikas norėjo ir sakė, kad jiedu kartais kalbasi telefonu, tačiau kraustytis pas tėvą gyventi paauglys taip pat nenorėjo, nes nesutaria su tėvo sugyventine.
Deja, vaikui nustačius laikinąją rūpybą šeimynoje tėvas nerodė jokios iniciatyvos palaikyti ryšį su sūnumi ir vaiku nesidomėjo. Aplankydavo sūnų tik socialinei darbuotojai primygtinai reikalaujant“, – teigiama specialistų išvadose.
Pasak socialinės darbuotojos I. Gustienės, į santykius su sūnumi tėvas žiūri kaip į primestą reikalą.
Vyras neturi pastovaus darbo bei pajamų ir nėra registruotas darbo biržoje. Iš įkalinimo įstaigos grįžusi vaiko motina, kaip nurodoma teismo sprendime, girtauja, valkatauja, nebendrauja su vaiku, nė karto jo neaplankė. Abu tėvai neteikia ir materialinio išlaikymo. Paauglys pats paprašė gyventi ne su vienu iš tėvų, o pas globėjus.
Atstūmimas paliko randus
Skausminga vaikystė paaugliui nepraėjo be pėdsakų. Mokykla, kurioje vaikas mokosi, jį apibūdino kaip mandagų, geranorišką, tvarkingą. Paauglys dalyvauja kūrybinėse veiklose, tačiau jo mokymosi rezultatai prasti, esama daug mokymosi spragų, jaučiama socialinių įgūdžių stoka.
Paauglį globojančios šeimynos vadovė Danutė M. tuo nesistebi.
„Atsižvelgiant į tai, kiek jį gyvenimas mėtė, manau, kad jis dar yra geras vaikas, – sakė šeimynos „mama“. – Mudu nuoširdžiai pasikalbame apie gyvenimą, jo biologinius tėvus. Tiesa, apie tėtį ir mamą berniukas apskritai stengiasi nekalbėti ir nenori su jais bendrauti. Mama mėgino rašyti iš įkalinimo įstaigos, tačiau berniukas jai neatrašė. Pareikšdavo, jog nenori. Per daug jį gyvenimas mėtė ir vėtė. Jis neturi pastovumo jausmo, namų, kaip savo šaknų, supratimo.
Kiti vaikai, kuriuos auginau šeimynoje, grįžta aplankyti mūsų jau su savo vaikais – mano anūkais, ir rodo jiems: „Va, sūneli, tą medį aš su mama sodinau.“ O šis paauglys turėjo daug globėjų, gyveno globos įstaigose, tokia patirtis, deja, bet jį paveikė ir suformavo.“
Trūksta šeimyniškumo
Šeimynoje berniukas gyvena jau metus. Danutė M. pritaria, kad paauglio socialiniai įgūdžiai nekokie.
„Sunkoka jam paaiškinti, kad dirbti namie, padėti tvarkytis yra pareiga. Prašai ką nors padėti, o jis atšauna, kad nemoka arba tingi, – pasakoja moteris. – Pavyzdžiui, atvežė mums malkas. Visi drauge su vaikais, ir mažesniaisiais, ir turinčiais negalią, krovėme malkas, o jis pasisukiojo penkias minutes ir išėjo. Kaip ir šeimose, taip ir mes viską dirbame kartu, o jam nereikia to.“
Tiesa, moteris pasidžiaugia per metus pastebėjusi paauglio asmenybės ir elgesio pokyčių į gerąją pusę.
„Prieš metus berniukas buvo pasirinkęs nekokius draugus, o dabar pasikeitė draugai ir jis mažiau bėga iš pamokų. Žinoma, moksluose nežiba – veikiau praslysta. Neigiamų pažymių neturi. Jis pas mus apsigyveno jau susiformavęs, tad, nemanau, jog galima tikėtis visiškai radikalių pokyčių, tačiau pažangą išties matau“, – sakė šeimynos vadovė.
Užaugino 30 vaikų
Danutė M. šeimyną įsteigė prieš 21 metus. Moteris skaičiuoja per du dešimtmečius išmokiusi kalbėti, vaikščioti ir užauginusi net 30 globotinių ir tris savo vaikus. Šiuo metu šeimynoje gyvena 14 paties įvairiausio amžiaus vaikų – nuo trejų iki 21 metų.
Globotinius moteris augina nuo mažumės. Ne vienas jų jau išleistas į savarankišką gyvenimą. Baigę 10 klasių netrukus į tolesnius mokslus išeis penki vaikai, o drauge gyvenantis 21 metų nusprendė užsirašyti į kariuomenę.
Danutė M. džiaugiasi, kad visi jos užauginti vaikai nepamiršta namų ir grįžta aplankyti. „Trys vaikai gyvena užsienyje ir jau laukiu trečio anūko“, – džiaugsmingai kalbėjo moteris. Kai kuriuos vaikus moteris ėmė globoti netgi nuo kūdikystės. Štai 2000-aisiais Danutė M. turėjo net keturis naujagimius, kurių vienas buvo neišnešiotas – gimęs svėrė vos 1 900 gramų. Kitiems kūdikiams tebuvo vienas, keturi ir penki mėnesiai.
Stiprybe ir pasiaukojimu stebinanti Danutė M. sako, kad gyvendami šeimynoje vaikai jaučiasi kaip tikruose namuose. „Kai kurie vaikų bendraklasiai nė nežino, kad jie gyvena ne įprastose šeimose, o yra globojami. Vaikai mane vadina mama arba krikšto mama“, – pasakoja moteris.
Tarsi broliai ir seserys
Pasak šeimynos vadovės, per 20 metų tik dviejų vaikų tėvai lankė šeimynoje gyvenančias savo atžalas. Deja, ir tai vykdavo labai retai. Nėsyk tėvai nerodė noro susigrąžinti globoje gyvenantį savo vaiką.
Vis tik pamiršusi liūdnus dalykus moteris grįžta prie to, kas džiugina ir verčia šypsotis. Moteris didžiuojasi, kad šeimynoje augantys vaikai vienas kitą laiko tikrais broliais ir seserimis.
„Kai šeimynoje būdavo mažų vaikų, vyresnieji man padėdavo jais rūpintis ir auginti. Dabar tie vyresnieji jau suaugę ir atvažiuoja mūsų aplankyti, atveža dovanų, tačiau tiems, kuriais rūpinosi, visad atveža daugiau, – nusijuokia Danutė. – Viena mergaitė dabar išskrido atostogų pas Londone gyvenantį vadinamąjį brolį.“
Šeimynos vadovė atkreipia dėmesį, kad globotiniai, nors jai pačiai daug įprasčiau ir mieliau juos vadinti tiesiog vaikais, daugiausia renkasi socialinio darbo, socialinės pedagogikos studijas.
„Viena mergina baigė darbo su senyvo amžiaus žmonėmis specialybę, o dabar mokosi vaiko teisių mokslus ir šiemet jau baigs“, – didžiuojasi Danutė.
Daugiau skaitykite rinkosaikste.lt
