Prieš porą metų šios šeimos istorija buvo nuskambėjusi žiniasklaidoje. Tėvai kėlė klausimą, kaip elgtis su agresyviai besielgiančiu paaugliu, kad nebūtų apkaltinti smurtu prieš jį.
Vaikinui diagnozuotas autizmas ir lengvas protinis atsilikimas. Kad jis turi problemų, buvo matyti nuo mažens – jis svoriu ir raida atsiliko nuo bendraamžių, jam buvo būdingi keisti judesiai, pavyzdžiui, mėgdavo linguoti.
Būdamas trejų, Lukas nuolat rūšiuodavo įvairius daiktus ir labai mėgo tvarką. Darželio auklėtojos stebėjosi, kad jis rūbinėje visuomet pasirūpindavo, kad visų spintelių durelės būtų gražiai uždarytos, jokie raišteliai pro jas nekyšotų. „Ir kaip jūs išmokėte sūnų tvarkos?“ – klausdavo auklėtojos jo mamos.
Tuomet šeima gyveno Kaune, Luką leido ir į specialų, ir į paprastą darželį, ir didesnių problemų jis ten nepatyrė. Bendrojo lavinimo mokyklą Lukas pradėjo lankyti Kaune, kai baigė pirmą klasę, šeima išsikraustėsi į Druskininkus, kur berniukui buvo rekomenduota kartoti pirmos klasės kursą.
Jo mokytoja buvo puiki, nuo antros klasės jis gavo mokytojos padėjėją, taigi viskas klostėsi neblogai. Problemų ir mokykloje, ir namie kilo, kai Lukas mokėsi šeštoje klasėje.
„Prieš trejus metus pradėjo jaustis, kad sūnus bręsta, iš vaiko tampa paaugliu. Jis dažnai būdavo irzlus. Paaugliai autistai gali būti pikti, linkę į agresiją ir savęs žalojimą. Dėl to mokykloje sakiau, kad jam reikalingas psichologas“, – aiškino mama.
Šeimos gyvenimą sukrėtęs įvykis nutiko 2017 m. vasario 6 d. Iš mokyklos grįžęs trylikametis Lukas norėjo apkabinti tuo metu kartu gyvenusią savo močiutę, bet, nejausdamas ribų, ją suspaudė pernelyg stipriai ir toji išsigandusi pradėjo šauktis pagalbos. Netoliese buvęs tėvas sugriebė sūnų už rankos, paskui – už ausies, kad greičiau atplėštų jį nuo senolės. Supykęs sūnus trenkė tėvui kėde į krūtinę.
Kai vėliau tėvai bandė su juo kalbėtis, klausti, kodėl jis taip elgiasi, Lukas atsakė, kad ir kiti vaikai taip daro.
Dar vienas susistumdymas namuose kilo po kelių dienų, kai šventė dukros gimtadienį, tačiau, pasak mamos, nieko baisaus nenutiko, jie tiesiog suirzusį sūnų išvedė į kitą kambarį.
Ir štai po trijų dienų šeima išgirdo mokyklos psichologės asistentės, o netrukus – ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAS) atstovų kaltinimus, kad tėvas prieš sūnų smurtauja.
Mama pasakojo: „Aiškinome, kad įvyko nesusipratimas. Vyras sūnų sugriebė, išsigandęs dėl močiutės sveikatos. Su autistiškais paaugliais, kai tie būna blogos nuotaikos, sutarti apskritai sudėtinga, juolab, kad niekas nepateikia rekomendacijų, kaip tą daryti, bet mes tikrai nenorime savo sūnaus skriausti. O psichologės asistentė teigė, neva iš Luko išgirdo, kad prieš jį smurtaujama net 3 metus, kad tėvas net daužo jo galvą į sieną.“
Pasak mamos, Lukas panašių dalykų net negalėtų papasakoti, nes, kaip nurodoma ir jo ligos išrašuose, jam, be kita ko, būdingas kalbos išraiškos sutrikimas. Jis kalba tik trumpais žodžių junginiais, šneka daugiausia apie buitinius dalykus, nesugeba nuosekliai pasakoti.
„Jeigu jo paklausi, ar jį mušė, atsakys, kad mušė, jei paklausi – ar nemušė, atsakys, kad nemušė. Atsiradęs nepažįstamose, neįprastose situacijose jis apskritai šneka bet ką, dažnai naudoja frazes, kurias girdėjo filmukuose“, – aiškino Jolanta.
Išgąsdininko policininkų ginklai
Pašnekovė pastebėjo, kad jų šeimos rūpesčiai su VTAS atstovais prasidėjo tuojau po Matuko tragedijos. „Naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo tada dar nebuvo, bet buvo daug reklamų, kad jei muša vaikus, apie tai reikia pranešti. Visi norėjo būti geri ir teikti tokią informaciją, todėl ir mes užkliuvome“, – mano Jolanta.
Iš VTAS atstovų jie sulaukė raginimo kreiptis į Vaiko raidos centrą Vilniuje. Ten visuomet ilgos eilės, o prieš tai reikia gauti siuntimą, bet moteris vis tiek po kelių dienų sulaukė priekaištų, kad dar neužsiregistravo. Tėvams priekaištauta ir dėl to, kad jie negirdo vaikui vaistų, nors, kaip vėliau patvirtino Vaiko raidos centro atstovai, Luko atveju medikamentinis gydymas neveiksmingas, reikalinga elgesio terapija.
Apie šią istoriją buvo informuota ir policija. Ginkluoti policininkai vežė berniuką į ligoninę apžiūrai, ir tai ji labai išgąsdino, na, o sužalojimų nenustatyta.
Vėlesnėse apklausose berniukas to, kad tėtis jį muša, nepatvirtino, tiesa, kažką kalbėjo apie tai, kad jį mušdavo seniau, kai gyveno Kaune.
Vyko ir daugiau posėdžių ir aiškinimosi. Visgi kaltinimai tėvui nepareikšti, tik nurodyta vaikui lankyti Dienos centrą ir Lukas jame kurį laiką lankėsi. Dienos centrą paprastai lanko mažesni vaikai iš probleminių šeimų, Lukas buvo vyriausias ir su bendraamžiais nebendravo.
Tapo irzlesnis ir baikštesnis
Po to daug nervų šeimai kainavusio įvykio Luko elgesys buvo dar pablogėjęs – jis kelis kartus tampė mamą už plaukų, smaugė katiną, na, o tėvas stovėdavo ir filmuodavo, nes daugiau kažką daryti bijodavo. Vėliau savivaldybėje jie dar išgirdo komentarą, kad filmavimas – tai papildomas dirgiklis vaikui.
Taip pat, pasak mamos, iki tų įvykių sūnus pats nueidavo į parduotuvę, jei žinodavo, kokią konkrečią prekę pirks ir turėdavo pinigų be grąžos, o po to jis pradėjo to bijoti.
Laimei, dabar paauglys aprimęs, incidentų kurį laiką nebekyla. Jei jų vėl kiltų, mama neįsivaizduoja, kaip reikėtų raminti sūnų, kurio ūgis 175 cm, o svoris – 100 kg – jai iki šiol niekas to taip ir neišaiškino.
Lukas gerai sutaria su neva jį skriaudusiu tėčiu – nori jį visuomet lydėti į parduotuvę ir stebėti, kaip jis savaitgalį remontuoja močiutės butą. „Man kartais net atrodo, kad vyras laisvu nuo darbo metu norėtų pabūti vienas, bet sūnus jį vis lydi, stebi, nors padėti nelabai nori“, – sakė Jolanta.
Gyventi padeda skundai
Aptarusi poros metų senumo, bet vis dar neduodantį jai ramybės įvykį, Jolanta netikėtai prisipažino: „Po to, kai buvome nepagrįstai apkaltinti, mes su vyru tapome profesionaliais skundų rašytojais. Tiesiog pajutome, kad arba mums reikia už save kovoti, arba būsime paversti socialinės rizikos šeima.“
Būtent dėl jų rašomų skundų, pasak mamos, sūnui neskirtas namų mokymas, kurį šiaip jau panašiems mokiniams norima skirti. Lukas lanko bendrojo lavinimo mokyklą, turi mokytojos padėjėją, kuri pritaiko jam individualias užduotis. Mokykloje jam įrengtas ir specialus sensorinis kambariukas, į kurį jis panorėjęs gali nueiti ir ramiai pabūti.
Lukas mokosi pagal individualizuotą, palengvintą programą. Į mokslus jis žiūri atsakingai, neužmiršta pasiruošti atsiskaitymams. Jo intelekto koeficientas – 69, taigi žemas, nors jei būtų vos vienu balu aukštesnis ir siektų 70, jau būtų laikomas normaliu.
Pavargo važinėti autobusu
Įgudusi rašyti skundus šeima net buvo padavusi į teismą Druskininkų savivaldybę už tai, kad jų sūnui neteikiamos jam reikalingos socialinės paslaugos. Juk Vaiko raidos centro specialistai pateikė 12 rekomendacijų, kaip reikėtų gydyti ir ugdyti berniuką, bet daugelis tų rekomendacijų provincijoje sunkiai įgyvendinamos.
„Yra paslaugų vaikams iki 6 m., dar šiek tiek jų teikiama ir tol, kol sueina 12 m., o vėliau žmogus paliekamas likimo valiai. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų iki 18 m., kiek žinau, Druskininkų savivaldybėje yra dvylika, tad paslaugos būtų reikalingos ne tik mums“, – aiškino J.Jurkonienė.
Ji pabrėžė, kad tokiems vaikams labai reikalingos psichologo-psichoterapeuto konsultacijos, bet jos Druskininkų savivaldybėje neteikiamos. Ji su sūnumi jau dvejus metus važinėja pas psichoterapeutę Kaune, kuri Lukui taiko kognityvinę elgesio terapiją, ir rezultatai tikrai matomi. Tačiau privačiai teikiamos paslaugos nemažai kainuoja, o kelionės į Kauną visuomeniniu transportu vargina.
Taip pat savivaldybėje būtų labai reikalingas ergoterapeutas, kineziterapeutas, kurių taip pat nėra. Dienos centre, kurį lankė, vaikinas pašokdavo ir padainuodavo, tačiau paslaugų, kurios jam būtų realiai naudingos, negaudavo.
Taip pat Druskininkuose yra sanatorija „Saulutė“, tačiau, mamos teigimu, jiems, vietiniams, ten patekti dar sudėtingiau, nei gavusiems siuntimą kitų miestų gyventojams. Be to, dauguma paslaugų, net ir sulaukus eilės, būtų teikiamos pirmoje dienos pusėje, kai sūnus turi būti mokykloje, o jį nusistovėjusios dienotvarkės pokyčiai labai baugina.
Šeimą, padavusią Druskininkų savivaldybę į teismą, kad negauna reikiamų paslaugų, palaikė ir Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“. Tačiau ieškinys buvo atmestas.
Nepraranda vilties
Daug nuoskaudų turinti Jolanta randa ir kuo pasidžiaugti. Su sūnumi šiuo metu didesnių problemų nekyla. Jis, psichoterapeutės pamokytas, moka sustoti ir palaukti, kai kyla pyktis, taip pat šiek tiek atpažįsta kitų žmonių emocijas.
Draugų neturi, bet, kai kyla kažkoks buitinis klausimas, pasiklausti moka. Su šeimos nariais gražiai bendrauja, taip pat kartais kalbasi su savimi.
Jis ir pavalgo pats, ir į mokyklą nuvažiuoja savarankiškai (tik jam svarbu kasdien ten vykti tuo pačiu maršrutu), jo abu tėvai dirba. Tiesa, mama prisipažino, kad visą laiką gyvena budėjimo režime – niekada nežinia, kas sūnui gali šauti į galvą.
Visgi tėvai tikisi, kad jis, baigęs 10 klasių, įgis profesiją – jis pats labai nori tapti staliumi. Galbūt sugebės gauti nesudėtingą darbą ir gyventi savarankiškai.
Paslaugų yra, bet jos netenkina
Į keletą klausimų paprašėme atsakyti VTAS atstovės Alytaus ir Marijampolės apskrityse Vijos Kudzienės.
– Kaip, jūsų tarnybos akimis žiūrint, atrodė situacija dėl galimo tėvo smurto prieš vaiką?
– Turiu patikslinti, kad informaciją apie galimą tėvo smurtą prieš vaiką 2017 m. VTAS gavo iš jo mokyklos. Kaip ir priklauso, domėjomės įvykio aplinkybėmis, pranešėme policijai, buvo surengtas atvejo vadybos posėdis. Toliau įvykį aiškinosi policijos pareigūnai.
– Ar galite pasakyti, kad vaikinas gauna jam priklausančių socialinių paslaugų?
– Paslaugų teikimu šeimai rūpinasi gyvenamosios vietos savivaldybė. Tų paslaugų yra, tik, mūsų žiniomis, jos šios šeimos netenkina. Vaikui pasiūlytos socialinių įgūdžių lavinimo paslaugos dienos centre. Taip pat siūlytos psichologo paslaugos, tačiau tėvų galbūt netenkino jų kokybė – jie pasirinko privataus specialisto konsultacijas.
Druskininkuose veikia ir vaikų reabilitacijos sanatorija „Saulutė“, tad įvairių paslaugų ir rekomendacijų yra galimybė gauti ir ten.
– Ką reikėtų daryti tėvams, jeigu vaikas, turintis autizmo sutrikimą, pradeda tampyti mamą už plaukų ar kitaip reikšti agresiją? Kaip jie turi reaguoti, kad nebūtų apkaltinti smurtu prieš vaiką?
– VTAS gina vaikų teises, o autistiški vaikai (beje, autizmas – ne liga, o sutrikimas) turi tokias pačias teises, kaip ir visi kiti, ir prieš juos smurtauti negalima. Žinoma, tėvams nelengva, bet daug kas priklauso nuo auklėjimo. Konkrečių rekomendacijų, kaip elgtis su autistiškais vaikais, tėvai gali sulaukti asociacijose ABA, ISAD ir „Lietaus vaikai“.
Savivaldybė turi kuo pasidžiaugti
Druskininkų savivaldybės vyriausiasis komunikacijos specialistas Laimutis Genys teigė: „Pripažįstame, nelengva pasiūlyti tinkamas paslaugas šeimai, kuri save vadina „profesionaliais skundų rašytojais“.
Manome, jog Druskininkų savivaldybės specialistai, konsultuodamiesi su įvairių sričių medikais ir socialinio darbo ekspertais, tinkamai įvertino publikacijoje minimo vaikino poreikius ir pasiūlė platų socialinių ir medicininių paslaugų spektrą.“
Kaip teigė Druskininkų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Diana Brown, savivaldybės švietimo įstaigose specialiųjų poreikių vaikams pagalbą teikia specialieji pedagogai, logopedai, psichologai, mokytojų padėjėjai, dalykų mokytojai, kurie sudaro individualias ugdymo programas, savivaldybėje veikia 6 vaikų dienos centrai.
„Užtikrinant didelių specialiųjų poreikių turinčių mokinių ugdymą, praėjusiais mokslo metais Druskininkų „Saulės“ pagrindinėje mokykloje oficialiai atidaryta specialioji klasė vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Kartu atidarytas ir sensorinis kambarys, kuriame sukurta aplinka ir sensorinė įranga tarnauja įvairiems tikslams siekti: kai vaikui tampa sunku, prisitaikyti prie naujų iššūkių, susikaupti, padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti“, – pasakojo D.Brown.
Kaip teigė specialiosios pedagogikos specialistai, tokie kambariai įrengti tik specializuotuose centruose.
Druskininkų Jaunimo užimtumo centras kviečia tiek sveikus, tiek specialiųjų poreikių turinčius jaunuolius užsiimti jiems patinkančia veikla.
Druskininkietės J.J. sūnus buvo pakviestas į Vaikų dienos centrą, kurio veikloje numatyta vaikų dalyvavimas įvairiuose sportiniuose, meniniuose, sveikatinimo užsiėmimuose, įvairiuose projektuose siekiant užtikrinti paslaugų įvairovę – profesionalią kineziterapeuto, psichologo ir kitą būtiną pagalbą.
Būdama „provincijos“ savivaldybe, kaip teigiama publikacijoje, ir negalėdama pilnai užtikrinti neįgaliųjų poreikių, dalį socialinių paslaugų savivaldybė perka iš kitų socialines paslaugas teikiančių įstaigų, tokių kaip „Algojimas“, „Saulutės“ vaikų sanatorija ir daugelio kitų.
Kiti tėvai patenkinti
Laura Gardziulevičienė, mama, auginanti neįgalų sūnų: „Auginame sūnų su sunkia negalia, jam devyneri, jis lanko Druskininkų „Saulės“ pagrindinėje mokykloje esančią specialiąją klasę. Daug metų gyvenome gretimame Lazdijų rajone, o prieš trejus metus atsikraustėme į Druskininkus. Tokį sprendimą priėmėme todėl, kad norėjome vaikui suteikti didesnių galimybių, kad jis gautų kokybiškas paslaugas, kurių kitur nėra, kad būtų aktyviai lavinamas. Jei gyventumėte kituose rajonuose, tokių sąlygų tikrai nebūtų.“
