Gydymo būdai nepasikeitė nuo šumerų laikų
Žaizdų gydymo raida per tūkstantmečius kupina ir stebinančio racionalumo, ir dažnai sunkiai paaiškinamų posūkių, kurie visiškai nedera su labai vertingu empiriniu patyrimu. Jį tyrinėtojai išskaitė šaltiniuose, datuojamuose prieš 4500 metų, taip pat ir viduramžių bei naujųjų amžių, t. y. XVII–XIX a., literatūroje.
Atrodo, kad dabartinė žaizdų gydymo koncepcija yra tokia pat, kaip ir aprašytoji šumerų molio lentelėse. Apie 4000 tokių lentelių rasta sunaikintų Mesopotamijos bibliotekos vietoje. Laimei, nemažai ir išliko. Iš jų 600 atspindi įvairių žaizdų gydymo būdus.
Žaizdų gydymo metodą sudarė trys veiksmai: žaizdos plovimas vandeniu, okliuzinio (uždaro) ar pusiau okliuzinio tvarsčio uždėjimas ir tvarstymas antriniu tvarsčiu iš tekstilės, greičiausiai atitinkantis bintavimą. Okliuziniame šumerų tvarstyje buvo molio ir daug augalinės kilmės pluošto – žolių, kurios galėjo veikti kaip antiseptikas. Augalinis pluoštas užtikrino eksudato (žaizdoje susidarančio skysčio) pertekliaus pašalinimą. Tvarstyje dažnai būdavo ir šiek tiek aliejaus, reikalingo, kad tvarstis nepriliptų prie žaizdos. Į jį įėjo ir alus. Šumerai prieš 4000 metų gamino 18 rūšių alaus – daugiau nei lietuviai dabar. Galbūt jis buvo naudojamas ir kaip aktyvi fermentinė medžiaga.
Egiptiečiai žaizdas gydė panašiai. Pagrindinis lėtai gyjančios žaizdos tvarstis buvo okliuzinis, palaikantis drėgmę. Jo pagrindą sudarė audinys iš augalinio pluošto (gal ir medvilnės), gyvulio taukai ir medus. Jis naudotas kaip antiseptikas. Žaizdą plaudavo virintu vandeniu. Hipokratas siūlė plauti vynu, sakydamas, kad šis kartu su kantrybe yra geriausi gydytojai.
Senovės šaltiniuose skiriama ūmi ir lėtinė žaizda. Jų gydymo metodai skiriasi. Ūminei žaizdai gydyti svarbiausia sustabdyti kraujavimą, mechaniniu būdu pašalinti iš žaizdos svetimkūnius, negyvus audinius, dezinfekuoti žaizdą, suartinti jos kraštus.
Fiziologinio žaizdų gydymo principo karo gydytojai atsisakydavo, kai susidurdavo su labai užterštomis žaizdomis. Tuomet plati ekscizija (užterštų, sutraiškytų audinių išpjovimas) buvo derinama su drastiškomis kovos su žaizdos užkratu priemonėmis. Ambroise Paré (sk. Ambrua Parė, 1510–1590) mūšio lauko žaizdoms gydyti naudojo verdančią dervą. Pastebėjęs, kad dėl to žaizdos gyja labai blogai, šio metodo atsisakė, bet drastiški audinius žalojantys metodai gydytojų galvose įsitvirtino ilgam. Nedaug kas susimąsto, ką reiškia trumpa šio chirurgo frazė, iškalta ant jo paminklo: „Aš gydžiau, bet sugydė Dievas.“ Kitaip tariant, reikia leisti žaizdai gyti pačiai.
Vilniaus chirurgų brolija savo metodų neatskleisdavo
Iki 1783 m. žaizdų gydymas priklausė Vilniaus chirurgų brolijai (Fraternitas Chirurgorum Vilnensium), vadinamiesiems cirulninkams. Brolija veikė Vilniuje nuo 1509 m. Vėliau ji įteisinta karaliaus Žygimanto Augusto privilegija. Norint įgyti teisę gydyti ir būti priimtam į šią broliją reikėjo mokytis dvylika metų. Žaizdų gydymas buvo labai svarbi šios brolijos veiklos sritis. 1584 m. Steponas Batoras reikalavo aukštesnės kandidato į chirurgus kvalifikacijos: išlaikyti egzaminus ir mokėti gydyti žaizdas visame „žmogaus kūne nuo galvos iki pėdų“.
Iš įvairių dokumentų aišku, kad cirulninkai vartojo okliuzinį tvarstį, susidedantį iš tekstilinės dalies ir tepalų, kurie turėjo apsaugoti žaizdą nuo išorės poveikio, taip pat nuo bakterinio užkrato. Vis dėlto daugiausia duomenų išlikę apie ūminių žaizdų gydymą: kraujavimo stabdymą prideginimu ir žolėmis, žaizdų plovimą vandeniu, vynu ir spiritu, svetimkūnių pašalinimą. Pagal įstatus gydymo metodai laikyti paslaptyje, todėl literatūroje apie juos randame labai mažai duomenų.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Jankausko tyrimo duomenimis, tuo metu buvo gydomi kaulų lūžimai ir daromos kaukolės trepanacijos. Neįmanoma nustatyti, kokią įtaką turėjo vėlyvųjų viduramžių žaizdų gydymo koncepcija, išreikšta A. Paré: „Leisk žaizdai pačiai gyti, apgink ją nuo neigiamų išorinių veiksnių.“ Ši koncepcija buvo „uždaryta“ Vakarų Europos universitetinėse klinikose ir dėl to nelabai plito. Kita vertus, Vilniaus chirurgų brolijos įstatuose buvo reikalavimų, kurie ribojo svetimšalių narystę. Taigi neaišku, kokie ryšiai siejo cirulninkus su Vakarų medicina.
Žaizdų gydymas pagal Jokūbą Šimkevičių
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas įkurtas 1781 m. Tačiau žaizdų gydymo kursą Vilniaus universitete kurį laiką dar dėstė Vilniaus chirurgų brolijos nariai – cirulninkai. Tai randame studentų tvarkaraščiuose, nes universitetiniai chirurgai nemokėjo techninių veiksmų, kuriuos atlikdavo brolijos nariai. 1783 m. cirulninkystė dingo iš tvarkaraščių. Jos metodai pripažinti pasenusiais.
Dėstyti chirurgiją iš Paryžiaus 1775 m. buvo pakviestas Jokūbas Briotė (Jacobus Briottet, 1746–1819). 1787 m. jis tapo praktinės chirurgijos profesoriumi. Dėstė operacinę chirurgiją su anatominėmis demonstracijomis.
XVIII a. pabaigoje Vilniuje veikė kelios ligoninės, kuriose žaizdos gydytos remiantis vietinių ir Europos gydytojų patirtimi bei mokslu. 1808 m. įkurta universiteto chirurgijos klinika.
Jokūbas Šimkevičius buvo bene solidžiausias ir labiausiai išsilavinęs Vilniaus chirurgas. Jis gimė Raseinių apskrityje, 1802 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tobulinosi Paryžiuje, skaitė, rašė ir bendravo keturiomis kalbomis. 1806 m. išleido dvitomį veikalą „Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas“. Paskelbė daugybę straipsnių. Minėtame vadovėlyje J. Šimkevičius apibendrino žaidų gydymo metodus, kurie buvo taikomi iki klinikos įkūrimo. Jame aiškiai pasisakoma už drėgną žaizdų gydymą ir prieš drastiškų priemonių naudojimą. Dvitomyje autorius pateikė žaizdų klasifikaciją, kuri per 200 metų nedaug pasikeitė.
Žaizdų gydymo principai, aprašyti J. Šimkevičiaus vadovėlyje:
- Žaizdą reikia apsaugoti nuo išorės poveikio: šalčio, užteršimo, džiūvimo ir kt., pridengiant ją drobiniu audeklu, vaškuota drobe ar vaškuotu popieriumi.
- Žaizdos gydymui negalima naudoti dirginančių medžiagų: terpentino aliejaus, gyvsidabrio tepalo, pleistrų su ispaniškomis muselėmis. Visos šios medžiagos kenkia gijimui.
- Kai žaizda gili ir dėl sužeidimo prarandama audinių, ją gydyti reikia dengiant iš viršaus taip, kaip minėta, arba ant žaizdos paviršiaus užpilant kiaušinio trynio.
- Jei audiniai greitai auga, užpildo žaizdą ir susidaro jų perteklius, kraujuoja, tą audinį reikia prideginti velnio akmeniu (argentum nitricum), alūnu, veikti prievilgomis su kalkiniu vandeniu, gyvsidabrio sulfidu arba nupjauti.
- Kai žaizda nustoja pūliuoti, kraštus reikia suartinti, kad jie susiliestų, panaudojant pleistrą, susiūti arba paveržti bintu.
- Veninei opai gydyti J. Šimkevičius pasiūlė kompresinės terapijos būdus: laipsnišką galūnės spaudimą bintavimu arba suvarstomu iki kelio batu.
Karo medicinos įtaka žaizdų gydymui
XIX a. vilniečių gydytojų žaizdų gydymo metodikoje nerandame populiarių liaudyje okliuzinių tvarsčių, aprašytų liaudies medicinos knygose ir dar dabar neretai naudojamų (šalpusnio, gysločio ir varnalėšos lapų).
Iki Josepho Listerio antiseptikos ir Ernsto Bergmanno aseptikos žaizdų gydymo praktika Vilniuje jau buvo chirurgų rankose. Vilniaus ligoninėse buvo atliekama nemažai chirurginių operacijų. Viena svarbiausių sėkmingo žaizdų gydymo sąlygų buvo švara. Gydant bet kokią ūminę žaizdą plovimas, svetimkūnių pašalinimas, kraujavimo sustabdymas laikyti pagrindiniais veiksmais.
Į Vilnių visa informacija apie naujausius gydymo metodus ateidavo per Vilniaus medicinos draugiją. Jos nariais tapdavo žymiausi Europos gydytojai, universitetų profesoriai. Taigi Louis Pasteuro mikrobiologija ir ją pritaikiusių J. Listerio ir E. Bergmano praktikos Vilnių pasiekė labai greitai.
XIX a. pabaigos karuose, vėliau Pirmajame pasauliniame kare jau naudoti antiseptikai. J. Listerio antiseptika buvo taikoma nuo 1867 m., E. Bergmanno aseptika – nuo 1890 m.
Vilniuje pradėta naudoti sterilizacija autoklavu. Tačiau gydant žaizdas susižavėta karbolio rūgštimi ir kitais citotoksiškais antiseptikais. Tarpukario Lietuvoje drastiški žaizdų gydymo metodai tikrai buvo žinomi. 1922 m. žurnale „Medicina“ pateiktas šis: opa dezinfekuojama benzinu, uždedamas tvarstis su jodoformu, ant viršaus – 5 proc. Boro vazelinas. Apibintuojama krakmolo tvarsčiu.
Karo medicina turėjo didelę įtaką žaizdų gydymo metodams Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo. Plačiai vartoti tokie antiseptikai kaip karbolio rūgštis, o vėliau – 5 proc. ir didesnės koncentracijos jodo tinktūra. Visa tai būdavo pilama tiesiai į žaizdą. 1960 m. studentiškoje praktikoje Kupiškyje teko stebėti tikrai labai gero gydytojo Ipolito Franckevičiaus žaizdų gydymo metodą. Šis gydytojas per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo chirurgu. Jis buvo įsitikinęs, kad karbolio rūgštis ir taikos metu yra pats geriausias vaistas labai užterštoms žaizdoms gydyti. Čia su juo nelabai pasiginčysi. Lėtinėms žaizdoms gydyti plačiai naudoti tepalai su antiseptikais, o vėliau su antibiotikais, kurie dabar laikomi stabdančiais gijimą.
Tūkstantmečiais kauptas patyrimas – modernaus žaizdų gydymo pagrindas
Apžvelgus žaizdų gydymo istoriją Europoje ir Vilniuje, kyla klausimas, kodėl žaizdų gydymo principai, sukurti beveik prieš 5 tūkstančius metų ir labai artimi fiziologinio gydymo koncepcijai, kartais nuo jos nutoldavo. Galima pastebėti, kad nuopuoliai dažnai susiję su naujų perspektyvių metodų atsiradimu. Pavyzdžiui, veikiant J. Listerio antiseptikai atsirado labai stiprių, antibakterinių, bet kartu ir labai citotoksiškų medžiagų vartojimo praktika, kuri tęsiasi iki šiol.
Dabar sumaištį kelia begalė naujų, modernių gydymo priemonių, kurias neteisingai panaudojus sutrinka žaizdos fiziologiniai procesai. Vietoje šumerų molio tvarsčių dabar yra okliuziniai hidrokoloidiniai ar kitokie. Teisingai tas priemones parinkus galima dvigubai greičiau užgydyti lėtines žaizdas ir opas. Vis dar neteisingai nustatomos indikacijos antibakteriniam lokaliam gydymui, be reikalo gydoma geriamaisiais ir leidžiamaisiais antibiotikais.
Negalima užsimerkti prieš tūkstantmečiais kauptą patyrimą. Jis lieka modernaus žaizdų gydymo pagrindu.
