Kodėl amerikiečiai sukūrė net du penktosios kartos supernaikintuvus?

Penktoji lėktuvų karta yra pats naujausias aviacijos panaudojimo požiūris kare. Užuot buvusi tik eilinė vykdančioji detalė žemės pajėgų dėlionėje, šios kartos lėktuvai yra šis tas daugiau. Jie patys gali aptikti taikinius. Radę, perduoti visą informaciją kitiems subjektams, kurie sunaikins objektus. Ir anie net nežinos, kas juos rado. Nesusekamumą turi užtikrinti korpuso dangos, esančios lyg šarvai – padarančios naikintuvą sunkiai aptinkamu tašku radaruose.

 JAV turi net du skirtingus projektus: „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Naikintuvai atrodo panašūs, nes „Raptorius“ dalį savo sprendimų perdavė „Žaibui“. Juos abu kūrė ta pati kompanija „Lockheed“.<br> AFP / Reuters /Scanpix nuotr.
 JAV turi net du skirtingus projektus: „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Naikintuvai atrodo panašūs, nes „Raptorius“ dalį savo sprendimų perdavė „Žaibui“. Juos abu kūrė ta pati kompanija „Lockheed“.<br> AFP / Reuters /Scanpix nuotr.
 „F-35B“ versija — tai, kuo visi žavisi. Viduje turi paslėptą papildomą variklį, kuriuo įmanoma kilti ir leistis vertikaliuoju būdu.<br>Reuters / Scanpix nuotr.
 „F-35B“ versija — tai, kuo visi žavisi. Viduje turi paslėptą papildomą variklį, kuriuo įmanoma kilti ir leistis vertikaliuoju būdu.<br>Reuters / Scanpix nuotr.
 Visos „F-35“ versijos. Iš dešinės į kairę: „A“,„B“ ir „C“ .<br> F35.com nuotr.
 Visos „F-35“ versijos. Iš dešinės į kairę: „A“,„B“ ir „C“ .<br> F35.com nuotr.
 Dar dvidešimčia procentų geresnis „F-22“ svorio ir generuojamos traukos santykis. Santykis ir įdiegti traukos vektoriai leidžia juo atlikti greitus kurso pakeitimus – tartum tai būtu dangaus akrobato pasirodymas.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 Dar dvidešimčia procentų geresnis „F-22“ svorio ir generuojamos traukos santykis. Santykis ir įdiegti traukos vektoriai leidžia juo atlikti greitus kurso pakeitimus – tartum tai būtu dangaus akrobato pasirodymas.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 P.Mogo teigimu, „F-22“ slepiamoji danga reikalauja be galo didelės priežiūros.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 P.Mogo teigimu, „F-22“ slepiamoji danga reikalauja be galo didelės priežiūros.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 Viskas kiek kitaip „F-35“ atveju. Jau jį kuriant buvo tikimasi perduoti juo pakeičiamų lėktuvų funkcijas – tame tarpe ir žemės taikinių atakavimą didelę žalą darančia amunicija.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Viskas kiek kitaip „F-35“ atveju. Jau jį kuriant buvo tikimasi perduoti juo pakeičiamų lėktuvų funkcijas – tame tarpe ir žemės taikinių atakavimą didelę žalą darančia amunicija.<br> AFP / Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Arnas Mulokas

2018-05-08 11:44, atnaujinta 2018-05-08 11:45

Trečioji savybė — greitis. Tiksliau būtu galima sakyti, kad tai galimybė ilgą laiką skristi viršgarsiniu greičiu. Kol kas joks naujas projektas neaplenkė šiomis savybėmis senesnių kartų orlaivių, bet pastarieji išsiveržę sprintu, galop pralaimėtų visame skrydžio maratone.

Tai tokios sudėtingos technologijos, kad šiuo metu arčiausiai pilno jų išvystymo yra JAV, turinti net du skirtingus projektus: „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Naikintuvai atrodo panašūs, nes „Raptorius“ dalį savo sprendimų perdavė „Žaibui“. Juos abu kūrė ta pati kompanija „Lockheed“.

Mažytė, bet legali apgaulė

Jei kalbame apie „F-22“, tai ir kalbame tik apie jį. Projektas, kurtas oro pajėgoms, žinant ką jos su juo veiks. Žinantis ką pakeis, tačiau visų svarbiausia – jis buvo kurtas kaip geriausias savo srityje. Kalbi apie vieną, kalbi apie juos visus.

Jei kalba pasisuka apie „F-35“ galimybes, atsiranda tam tikra tikimybė apsigauti. Nes egzistuoja trys versijos, tarytum seserys aprengtos to paties stiliaus suknelėmis – bet viduje visiškai skirtingos asmenybės. Šis projektas iš tikrųjų yra visiškai skirtingi lėktuvai, turintys išvaizdos panašumų. Pagal planą visi turėjo būti net 70% vienodi, tačiau projekto eigoje teko susitaikyti su realybe, paliekant vos 20-25% bendro panašumo.

„A“ versija — tai, ką dažniausiai visi įsivaizduoja esant „F-35“. Tradicinė lėktuvo versija skirta oro pajėgoms, bazuojasi tradicinėse bazėse ir atlieka kitas kasdienes užduotis. Nedidelė kuprelė nugaroje – ryškiausias skiriamasis bruožas. Per ją ore galima papildyti kuro atsargas. Tai papt tai yra vienintelis variantas, turėsiantis įmontuotą gatlingo tipo ginklą, kuriuo galės atlikti atakos lėktuvo funkcijas, paremiant ant žemės esančius pėstininkus.

„B“ versija — tai, kuo visi žavisi. Viduje turi paslėptą papildomą variklį, kuriuo įmanoma kilti ir leistis vertikaliuoju būdu. Galima ir įprastai, naudojantis nusileidimo taku – bet šios savybės labiausiai laukė jūrų pėstininkai. Ji leidžia „F-35“ talpinti pigesniuose desantiniuose laivuose. Pokytis nežymus, bet galimybės veikti – lyginant su iki tol gabentais sraigtasparniais – išsiplečia. Lengviausia atpažinti iš visur korpuse matomų papildomų liukų žymių. Naudojant paslėptąjį variklį, jam reikia tiekti daug oro, o susidariusi veikiančios variklio trauka padeda jį nuleisti ant žemės.

„C“ versija — kai kas nežinia kodėl sumanė papokštauti. Aukštesnis, trečdaliu ilgesnis ir bemaž perpus didesnį paviršiaus plotą turinčiais sparnais. Daugelyje vietų standesnis, nei kitose versijose. Viskas dėl vienos paprastos priežasties: jį užsisakęs laivynas bazuos „C“ lėktuvnešių deniuose. Trumpas pakilimo takas reikalavo atlikti pakeitimus, leisiančius sugeneruoti kuo didesnę keliamąją jėgą. Pakilimas naudojant katapultą bei agresyvus nusileidimas, kai uodegoje esančiu kabliu gaudomi saugos trosai, reikalavo didesnį korpuso tvirtumą generuojančių sprendimų. Lengviausia atpažinti iš to, ar jį matai lėktuvnešyje – ir ar greta yra kita versija: tada vien dėl dydžio supainioti neįmanoma.

Darbas, kurio nenori atlikti

Abu nematomi – ir abu tikisi numušti priešą dar iki jam sužinant apie susitikimą. „F-22“ nuo pat pradžių buvo kurtas kaip orlaivis, kurio pirmutinis darbas – atkovoti oro erdvę išvaikant ten esančius priešus. „F-35“ tą irgi gali, bet įvairių „jei“ tame taip pat netrūksta.

„Raptor“ turimas radaras kur kas jautresnis. Jo veikimą susekti kur kas sunkiau – be to, jis gali trikdyti priešo radarus. Trisdešimtpenktuko radaras daugiau dėmesio skiria tam, kas yra ant žemės. Jis – ir visas papildomų priedų rinkinys – gali padaryti daugiau, bet su ženkliai mažesne konspiracija.

„F-35“ yra bendradarbiavimo lėktuvas. Jis dalinasi informacija su kitais. Vienas lėktuvas gali aptikti taikinį, o kitas iššauti arba perduoti ją dar kam nors kitam ilgoje karinės ginkluotės grandinėje.

Kol kas šie du artimi giminaičiai tarpusavy bendrauja nenoriai. Jei „Raptorius“ norėtų ką pasakyti, į pagalbą turėtu atvykti kitas senesnės kartos, vadavietės ar bepilotis lėktuvas, atliksiantis tarpininko vaidmenį. „F-22“ daugeliu atveju yra tylus lyg vienišius, nenorintis bendrauti. Bet iš tiesų tai yra jo slaptumo kaina. Kuo mažiau išsiųsi, tuo sunkiau tave suras. Ir vis dėlto, abu lėktuvai gali patys kontroliuoti netoli esančius dronus, panaudodami jų ginkluotę vietoje savosios.

Priešas, kuris visada arti

„F-22“ nežymiai didesnis – bet kartu tarsi atletas, kur kas grakštesnis. Tai jam leidžia pasiekti 2,25 macho greitį, kai „F-35“ tegali vos 1,6. Jei abu bandytų gretomis kilti aukštyn, pirmasis užduotį galėtų atlikti stulbinančiu, beveik devyniolikos kilometrų per minutę greičiu, lyginant su vos keturiolikos kilometrų per minutę rodomu „Žaibo“ rezultatu.

Dar dvidešimčia procentų geresnis „F-22“ svorio ir generuojamos traukos santykis. Santykis ir įdiegti traukos vektoriai leidžia juo atlikti greitus kurso pakeitimus – tartum tai būtu dangaus akrobato pasirodymas.

Ne ką geriau geriau, jei bandytum skristi aukščiau. „F-35“ pasiekiamas 15 km aukštis yra geras, lyginant su įprastais naikintuvais – bet jei prie to pridėtume dar penkis? Oponentas sako, kad tą gali padaryti. O kelių kilometrų aukščio skirtumo nauda – didelė. Ne tik ne visiems priešams tikėtina, bet ir ne visi gali radę pasiekti raketomis.

Vis dėlto, jei nusileidi daugeliu savybių, gali dirbti protingiau – užuot ėjęs sunkesniu keliu. Naujesnis trisdešimtpenktukas turi pažangesnę avioniką, ir ji įmontuota skirtinguose naikintuvo taškuose. Pasitelkęs avioniką ir išmanųjį šalmą, pilotas viską gali aplink save matyti 360 laipsnių kampu.

Jokių aklųjų zonų, o ir davikliai – ne paprasčiausios kameros: tai yra pasyvūs infraraudonųjų spindulių bei radaro jutikliai, padedantys aptikti priešų lėktuvų ar raketų skleidžiamus signalus itin tolimu atstumu. Pasitelkus tai, paleistos oras-oras raketos gali būti paleistos aštresniais kampais, nei tai padarytų „F-22“. Trumpesnis raketos kelias palieka mažiau laiko priešo pilotui priimti sprendimą, ką daryti su į jį nusitaikusia ir jau atskrendančia raketa.

Daug ankščiau išmanumo šalmuose kelią pramynęs „F-22“ kol kas apie tai tegali pasvajoti. Naikintuvas turi aklųjų zonų, ir veikdamas giliai priešo oro erdvėje gali būti nemaloniai nustebintas. O ir pilotui parinkti tinkamą sprendimą, nematant esamos padėties, vadovaujantis kartais pertekline informacija perkrauto srauto sąlygomis – sudėtinga.

Slapukai su savo minusais

Dar vienoje srityje pirmasis pramynęs kelias „Raptor“ iki šiol pirmauja labai svarbioje srityje – lėktuvo aptinkamume. Įvairių šaltinių vertinimu, šis naikintuvas iki dešimties kartų mažiau matomas radaruose. Daug jo gerųjų slapukavimo savybių buvo perkelta ir į vėlesnį Jungtinės Kovos Naikintuvo (toliau JKN, angl. JSF) projektą. Panašumai matomi iki šiol.

Nors JKN pademonstruoti aptinkamumo rezultatai nėra stulbinantys, kai ko savo pasekėjui „Raptorius“ pavydi, naujos kartos korpuso danga kur kas pažangesnė.

2016 metais „Air Force magazine“ kalbino 33-iojo naikintuvų eskadrilės vadą, pulkininką Paulą Mogą. Nors jo vadovaujamos eskadrilės kovos lėktuvai yra „F-35“, pulkininkas karjerą pradėjo pilotuodamas „F-15“, vėliau karjerą tęsė su tarnyboje naujai pasirodžiusiu „F-22“, todėl jis gerai pažįstamas su abiem naujausiais lėktuvais. Tiek pliusais – tiek minusais.

P.Mogo teigimu, „F-22“ slepiamoji danga reikalauja be galo didelės priežiūros. Norint išlaikyti gerą apsaugos nuo radarų lygį, dangą reikia nuolat prižiūrėti, taisant ją „glaistu ir juostomis“. Kaina ir laikas, praleistas prie vieno lėktuvo parengimo skrydžiui – akivaizdžiai ne biudžeto pusėje.

JKN turima danga kiek sunkesnė, bet tai naujos kartos gaminys. Mažiau kenčia nuo oro poveikio – ypač sūraus ir drėgno – lengviau restauruojama. Nusidėvėjimas bėgant laikui mažesnis. Prieš skrydį prie jos paruošimo reikia praleisti kur kas mažiau laiko.

Kiekvienas turi savo minusų

Jau buvo aptarta, kad „F-22“ yra grynakraujis dominavimo ore lėktuvas, o „F-35“ gali būti visur, kur tik leidžia fantazija. Su maža išlyga, žinoma.

„F-22“ pirmoji kovinė misija 2017 metų pabaigoje tarytum paneigia visus ankstesnius žodžius. Naikintuvas ne kažką numušė, o numetė bombas, sėkmingai sunaikindamas narkotikų laboratoriją Afganistane. Tarytum „tai mano darbas“, nors ji akivaizdžiai ne jo jurisdikcijoje..

Tačiau tokie taikiniai galimi naikinti tik iš bėdos. Viskas prasideda nuo projektavimo metu priimtų sprendimų. Vidinis skyrius – ir jei tik jis naudojamas amunicijos talpinimui – užtikrinantis naikintuvo nematomumą, yra platus bei negilus, pritaikytas vienu metu net kelioms oras-oras raketoms. Joms tikrai nereikia solidaus sprogstamojo užtaiso, kuris linkęs užimti atitinkamai daug vietos.

Prireikus galima kabinti krovinius prie sparnų – bet jie pritaikyti manevringumui ir negali nešti sunkių bombų. Sunkiausia, ką galima kabinti – tai maždaug 450 kilogramų svorio objektai.

Panašiai ir su didele dalimi tiksliųjų raketų: orlaivio kūrimo metu jų dar nebuvo, o vien dėl tikimybės kažkada tokioms atsirasti, aukoti lėktuvo aptikimą ir manevringumą nebuvo ryžtasi.

Viskas kiek kitaip „F-35“ atveju. Jau jį kuriant buvo tikimasi perduoti juo pakeičiamų lėktuvų funkcijas – tame tarpe ir žemės taikinių atakavimą didelę žalą darančia amunicija. Sunkiausia panešama bomba – beveik tonos svorio.

Vidinės sekcijos – dvi. Pastarosios kur kas gilesnės ir talpesnės nei turi dvidešimt antrasis. JKL bombas gali atsigabenti išlikdamas radarams sunkiai aptinkamu. Svarbiausia, kad orlaivio kūrimo momentu buvo kuriamos jam tinkamos ginkluotės spektras – nuo galinčių naikinti bunkerius iki keliančių grėsmę tankams.

Artima ateitis

Abu naikintuvai tarnauja JAV pajėgose, net persidengdami keliomis atliekamomis funkcijomis, geba vienas kitą papildyti. Nors net ir jie vis dar tobulinimo stadijoje, nebuvo panaudoti pagal tiesiogines savo funkcijas – galimybių buvo, bet matyt pasirodymai vis dar laukia ateityje.

„Raptor“ jau nustotas gaminti, dabar atliekami tik esamų menki tobulinimai. 1997 metų įstatymu uždrausti parduoti kitoms šalims.

Tuo tarpu „F-35“ danguje tik daugės, gamyba įsibėgėja. Visos į projektą indėlį įnešusios šalys pradėjo gauti pirmuosius lėktuvus. Nedalyvavusios kūrime, bet norinčios įsigyti privalo gauti JAV leidimą. Ir buvimas artimu sąjungininku (pvz. Saudo Arabija) nebūtinai leidžia juos įsigyti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.