Antrą kartą užsukau per šių metų Valstybės dieną (liepos 6 d.), kai Mindaugo karūnavimo dieną sugalvojome nuvažiauoti ir patikrinti Palatavio piliakalnio, kur stovėjo Mindaugo pilis, ir kurioje pagal vieną iš istorikų versijų, karalius Mindaugas ir galėjo būti karūnuotas. Kadangi buvo tų pačių Anykščių apylinkės, pravažiavome ir pro Šeimyniškėlių / Vorutos kompleksą – bet į vidų nepatekome, nes ten atsiskaitymas kortelėmis neįmanomas, o mes jau XXI a. sugadinti žmonės ir grynų nebesinešiojame.
Na ir štai iš trečio karto, iš anksto pasirūpinus smulkiais grynais, su šeima ir jos pilnadevynmečiu nariu patekome į „pilies“ vidų.
Ir dabar žinau, kad tikrai grįšiu čia ir ketvirtą kartą. Ir turbūt penktą. Ir, tikėtina, šeštą. Nes ten tiesiog smagu. Tiek devynerių, tiek beveik keturiasdešimties metų vaikams.
Ne vien pilis
Taip, iš išorės tai atrodo kaip ne itin brangus ir ko gero primityvokas atrakcionas. Bet vaizdas apgaulingas.
Iš tiesų tai yra improvizuotas Šeimyniškėlių pilies priepilis – medine tvora aptverta teritorija su dviem bokštais ir galerija. Bokštuose įrengtos nedidukės ekspozicijos – vienoje piliavietės radiniai ir jų kopijos ( Šeimyniškėlių piliakalnis yra gausiausiai ištirtas piliakalnis Lietuvoje), kitur atkurtas viduramžių pilies miegamasis su dviaukšte lova, paklota kailiais. Iš vienos pusės, kaip ir nelabai įspūdinga ekspozicija, bet tiesą sakant, kaip už tokią bilieto kainą (2 suaugę ir vaikis – vos 8 eurai), gal net ir per daug. Tai yra, į bilietą viskas įskaičiuota – ekspozicija ir pramogos priepilio / improvizuotos pilies kieme.
O pastarajame iš tiesų vyksta įdomiausi dalykai.
Visų pirma, čia galima pašaudyti lankais. Nėra tai rekonstrukciniai lankai, nėra ir sportiniai, bet suaugusiems – dviejų rūšių (azijietiškas lenktas ir toks beveik ilgasis) – ir mažesni, skirti vaikiams. Tad visiškai tiksliai istoriniu šauliu nepasijusi, tačiau kažkiek pajusti, ką reiškė būti lankininku, tikrai pavyks.
Antra – yra medinių kalavijų (daugmaž romėniškųjų / gladiatoriškųjų gladiusų dydžio ir formos) ir nedidukų skydų, vėl gi savo dydžiu labiau primenančių ne baltiškuosius ar skandinaviškuosius skydus, o viduramžių ar renesanso bucklerius. Na bet vis tiek smagu!
Trečia, galimybė pamėtyti akstis. Ne ietis, be akstis – tiesą sakant, nusmailintus kuolus. Nuo iečių skiriasi tuo, kad akstys yra be antgalių. Ir dėl to valdyti šį ginklą net sunkiau nei ietį – nes gale nėra svorio.
Trečia, istoriniai stalo žaidimai, patogiame pavėsyje po medžiu kieme – „Tvirtovė“ (XVII a., angliškas) ir „Kvirkatas“ (Al Querque, pirmąkart paminėtas X a., arabiškas). Nesu didis stalo žaidimų mėgėjas (greičiau net antimėgėjas), tačiau šitie smarkiai užkabino. Kažkaip pats tas po aktyvesnės veiklos.
Na o ketvirta – trebušetas. Primityvus, paprastas, bet Lietuvoje lyg ir nėra daugiau vietų, kur galima būtų tokiu dalyku pašaudyti. Ekspozicijos kuratorius / gidas p. Bronius Pipiras irgi nežinojo – sakė, kažką tokio panašaus matęs tik Latvijoje.
Tiesa, užtaisyt tokį ginklą jau yra šiek tiek veiklos. Kadangi nesiskundžiu nei ūgiu, nei svoriu, tai ganėtinai nesunkiai užtaisiau vienas, pasišokinėdamas tik dėl smagumo ir patogumo – bet smulkesniam žmogui vienam tai gali būti sunkiau, nes atsvara trebušete artėja prie 100 kg.
Ne vien karyba
Iš to, apie ką iki šiol pasakoju, galbūt gali kilti (klaidingas!) įspūdis, kad visa ekspozicija ir veikla sukasi vien apie karines technologijas – ir be to nėra nieko daugiau.
Tikrai ne. Pavyzdžiui, kieme yra nedidelis, bet įdomus daržas, kuriame auga viduramžių Lietuvoje auginti augalai. Ir p. B.Pipiras apie juos pripasakojo tikrai įdomių dalykų – pavyzdžiui, pats nežinojau, kad Lietuva labai sėkmingai eksportavo kanapines virves jūreivystės pramonei, nes tokios daug atsparesnės sūriam vandeniui. Taip pat gal dvidešimt minučių praplepėjome apie senovinę lietuvių dietą.
Tad apibendrinant – galiu garantuoti, kad veiklų tikrai užteks visiems: suaugusiesiems, paaugliams, vaikams. Tik štai muziejui siūlyčiau kainas bet perpus pakelti. Nes dabar kažkaip net jau nebepatogu tiek mokėti – už visa tai, kas čia siūloma.
Apie Šeimyniškėlių – Vorutos piliakalnį
Kaip rašoma muziejaus puslapyje, ant Šeimyniškėlių piliakalnio XIII a. viduryje stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Tai buvo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, spėjama Mindaugo Vorutos pilies vieta. Nuo 1990 m. net 19 sezonų piliakalnį sistemingai tyrinėjo archeologas dr. Gintautas Zabiela su talkininkais, todėl dabar Šeimyniškėliai – plačiausiai ištirtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.
2000 m. pastatytas pirmasis būsimos medinės pilies komplekso statinys – tiltas į piliavietę per Varelio upelį. 2004 ir 2017 m. prie piliakalnio iškilo du mediniai apžvalgos bokštai, sujungti galerija, įrengtas papilio kiemelis, skirtas edukacinei veiklai su moksleiviais ir suaugusiaisiais. Jame galima susipažinti su buvusios pilies istorija, apžiūrėti pilies maketą ir archeologinių radinių pavyzdžius.
