Beždžionių raupai – ne nauja liga. Žmogus jais pirmą kartą užsikrėtė 1970 m. – virusas buvo išskirtas iš vaiko Kongo Demokratinėje Respublikoje, kuris, įtariama, sirgo raupais.
Mažai tikėtina, kad beždžionių raupai sukels dar vieną pandemiją, tačiau COVID-19 dar nedingo, tad baimė dėl kito didelio protrūkio suprantama. Nors beždžionių raupai pasitaiko retai ir paprastai būna lengvos formos, jie vis tiek kartais gali sukelti sunkią ligą. Sveikatos apsaugos pareigūnai nerimauja, kad padidėjus kelionių skaičiui, susirgimų bus daugiau.
Apie ligą pasakoja mokslininkas Rodney E. Rohde'as, daugiau kaip tris dešimtmečius dirbęs visuomenės sveikatos ir medicinos laboratorijose bei specializavęsis gyvūninės kilmės ligų srityje. Kas konkrečiai vyksta dabartinio protrūkio metu ir ką apie beždžionių raupus galime sužinoti iš istorijos?
Šiek tiek panašu į raupus
Beždžionių raupus sukelia beždžionių raupų virusas, priklausantis Poxviridae virusų šeimos pogrupiui, vadinamam Orthopoxvirus. Šiam pogrupiui priklauso raupų, vakcinijos ir karvių raupų virusai. Nors nežinoma, kokie tiksliai gyvūnai šį virusą perduoda žmonėms, spėjama, kad tai galėtų būti Afrikos graužikai.
Beždžionių raupų virusas gamtoje iš gyvūno buvo išskirtas tik du kartus. Šiuo metu beždžionių raupų virusą galima diagnozuoti tik laboratorinio reagavimo tinklo laboratorijose.
Pavadinimas „beždžionių raupai“ kilo tada, kai 1958 m. buvo užfiksuoti pirmieji ligos atvejai – du ligos protrūkiai kilo tarp tyrimams laikomų beždžionių. Tačiau virusas iš beždžionių į žmones neperėjo, be to, beždžionės nėra pagrindinės šio viruso nešiotojos.
Epidemiologija
Po pirmojo užregistruoto žmogaus susirgimo beždžionių raupais virusas taip pat buvo aptiktas keliose kitose centrinės ir vakarų Afrikos šalyse, o daugiausia užsikrėtusiųjų buvo Kongo Demokratinėje Respublikoje. Už Afrikos ribų – JAV ir kitose šalyse – aptikti susirgimai siejami su kelionėmis į kitas šalis ir su gyvūnų importavimu.
Pirmieji beždžionių raupų atvejai JAV užregistruoti 2003 m., kai Teksase kilo protrūkis, siejamas su iš Ganos atvežtais gyvūnais. Su kelionėmis susiję atvejai taip pat buvo užregistruoti 2021 m. lapkričio ir liepos mėnesį Merilende.
Kadangi beždžionių raupai glaudžiai susiję su raupais, vakcina nuo raupų gali apsaugoti nuo užsikrėtimo abiem šiais virusais. Vis dėlto, raupai oficialiai buvo išnaikinti 1972 m. – tuomet buvo nutrauktas ir įprastinis JAV gyventojų skiepijimas nuo šios ligos. Dėl šios priežasties beždžionių raupais vis dažniau užsikrečia nepaskiepyti asmenys.
Virusas gali būti perduodamas per sąlytį su užsikrėtusiu asmeniu ar gyvūnu – arba per užkrėstus paviršius. Paprastai virusas į organizmą patenka per pažeistą odą, įkvėpus arba per akių, nosies ar burnos gleivinę.
Mokslininkai mano, kad virusas iš vieno žmogaus kitam dažniausiai perduodamas oro lašeliniu būdu, o ne tiesioginio kontakto su kūno skysčiais ar netiesioginio kontakto per drabužius metu. Kol kas beždžionių raupų perdavimo iš vieno žmogaus kitam dažnis yra ribotas.
Sveikatos apsaugos atstovai nerimauja, kad šiuo metu virusas gali nepastebimai plisti žmonių grupėse, kai apie kontaktą su sergančiuoju nežinoma. Vis dar tiriama, kur ir kaip užsikrečiama.
Požymiai ir simptomai
Virusui patekus į organizmą, jis pradeda daugintis ir plinta po organizmą per kraują. Simptomai paprastai pasireiškia tik praėjus vienai ar dviem savaitėms po užsikrėtimo.
Beždžionių raupai sukelia odos pažeidimus (panašius į tokius, kokius sukelia raupai), tačiau simptomai paprastai būna ne tokie žymus, kaip raupų. Iš pradžių dažniausiai pasireiškia į gripą panašūs simptomai – karščiavimas, galvos skausmas ar dusulys.
Po 1–10 dienų ant galūnių, galvos ar liemens gali atsirasti bėrimas – jis galiausiai virsta pūlinėmis pūslėmis. Simptomų pasireiškimas paprastai trunka nuo dviejų iki keturių savaičių, o odos pažeidimai paprastai išnyksta per 14–21 dieną.
Nors beždžionių raupai pasitaiko retai ir nuo jų paprastai nemirštama, vis dėlto nuo vienos šios ligos versijos miršta apie 10 proc. užsikrėtusių žmonių. Manoma, kad šiuo metu paplitusi viruso forma yra lengvesnė, o mirtingumas nuo jos neviršija 1 proc.
Vakcinos ir gydymas
Beždžionių raupų gydymas visų pirma skirtas simptomams palengvinti. JAV Ligų kontrolės ir precencijos centrų (CDC) duomenimis, gydymo būdų, kurie padėtų išgydyti beždžionių raupų infekciją, nėra.
Yra duomenų, kad vakcina nuo raupų gali padėti išvengti užsikrėtimo beždžionių raupais ir palengvinti pasireiškusius simptomus. JAV yra viena vakcina, – „Imvamune“ arba „Imvanex“ – skirta beždžionių raupų ir raupų profilaktikai.
Užsikrėtus sunkios ligos tikimybę sumažinti gali padėti ir skiepas. Šiuo metu CDC nuo raupų rekomenduoja skiepytis tik tiems žmonėms, kurie turėjo arba gali turėti kontaką su beždžionių raupų virusu. Didelė rizika kyla imuniteto sutrikimų turintiems žmonėms.
Parengta pagal „Science Alert“.
