Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Naujovės ir protestai“.
* * *
Rusijoje yra daugiausia interneto vartotojų Europoje — iš maždaug 80 milijonų rusų apytiksliai 60 procentų gyventojų, Levados centro duomenimis, jau naudojasi internetu, — ir jų skaičius vis didėja. Tyrimai taip pat rodo, kad žmonių, kiekvieną dieną prisijungiančių prie interneto, besinaudojančių socialine žiniasklaida ir gaunančių žinias iš interneto, skaičiaus augimas lenkia gimstamumą.
2012 m. balandį šalies didžiausia paieškos sistema „Yandex“ pirmą kartą per dieną pritraukė daugiau lankytojų negu „Pirmasis kanalas“, populiariausia valstybinė televizija. „Pew Research Center“ duomenimis, 43 procentai interneto vartotojų reguliariai naudojasi „Facebook“ ir „Twitter“ — 10 procentų daugiau negu prieš metus, — o rusiškas „Facebook“ atitikmuo „VKontakte“ dar populiaresnis.
Nenuostabu, kad Federalinė saugumo tarnyba per demonstracijų įkarštį 2011 m. gruodį pareikalavo jauno „VKontakte“ įkūrėjo Pavelo Durovo uždaryti protesto organizatorių paskyras, — bet, jam ignoravus kvietimą į apklausą ir atsisakius atidaryti duris atvykusiems policininkams, ji atsisakė savo sumanymo. Tai galbūt suteikė jam šiek tiek laiko, tačiau Durovo du partneriai netrukus buvo įtikinti parduoti savo akcijas kažkokiam verslininkui, anot gandų, Kremliaus agentui. Pasklido kalbos, kad Kremlius siekia perimti Durovo svetainę; kai vienas policininkas apkaltino šį pervažiavus jį savo automobiliu, Durovas pabėgo į užsienį.
Kritiškiems žiniasklaidos leidiniams laikantis tam tikrų redakcinių ribų — pirmiausia draudimo tiesiogiai kritikuoti Putiną, Medvedevą ir aukščiausius jų rato narius, — kurias nustato Kremliui draugiški jų savininkai, vis svarbesnį vaidmenį nacionaliniuose debatuose vaidina blogai. Daugelis jų rašomi populiariausioje šalies platformoje „LiveJournal“. Puolami opozicijos vadovai, kurie daugiausia siekia patraukti į savo pusę išsilavinusius viduriniosios klasės miestiečius, taip pat tikisi, kad socialinė žiniasklaida padės paskatinti gyventojus visoje šalyje aktyviai dalyvauti vietos politiniame gyvenime.
Pirmą kartą politinėje veikloje žiniasklaida buvo plačiai naudojamasi per 2012 m. prezidento rinkimus, kai tūkstančiai žmonių „Twitter“ pranešė apie dažnus pažeidimus, tokius, kaip balsavimas po keletą kartų ir „karuselinį balsavimą“, kai grupės žmonių daug kartų balsuoja skirtingose rinkimų apylinkėse.
„Žmonės vis skeptiškiau žiūri į tradicines politines partijas, — netrukus po rinkimų pasakė man patyręs laikraščių redaktorius ir protestų organizatorius Sergejus Parchomenka. — Jeigu socialinė žiniasklaida gali padėti kurti nehierarchinius žmonių tinklus skleisti informacijai ir koordinuoti veiksmus, jos vaidmuo taps daug svarbesnis.“ Ateitis parodys, ar taip bus.
Andrejus Lipskis, patyręs „Novaja gazeta“ — tvirtai savo nepriklausomumą saugančio laikraščio, kurio vienas iš bendrasavininkių yra Michailas Gorbačiovas, — redaktorius taip pat mano, kad žmonės tampa politiškai aktyvesni, iš dalies dėl interneto.
„Daugiau žmonių nori aktyviai dalyvauti gyvenime, kad jų balsas būtų išgirstas, ir tai teikia vilčių, jog pilietinė sąmonė pamažu vystosi“, — pasakė Lipskis, kurio redakcijos senuose prirūkytuose kabinetuose dirba vieni iš geriausių šalyje tiriamųjų žurnalistų. Žmonėms kasdien naudojantis internetu, vis daugiau jų sužino naujienas iš jo svetainių, sakė Rogovas. Prieš prasidedant protestams naujienas iš interneto sužinodavo tik 5 procentai žmonių, bet jų skaičius auga. „Internetas ėmė politizuotis“, — pasakė jis.
Nepaisant visų pokyčių, niekas neabejoja, kad Putinas tvirtai laiko valdžios vadžias. Valdžios institucijos gali stebėti viską, kas rašoma Rusijos tinklapiuose, ir jos ilgai manė, kad internete cenzūra nereikalinga, nes kontroliuodama nacionalinę žiniasklaidą valdžia gali daryti įtaką daugumai rusų. Ši padėtis keičiasi. Nikolajus Patruševas, Rusijos saugumo tarybos ir buvęs FST vadovas, neseniai pateikė Kiniją kaip „protingo interneto reguliavimo“, tariamai kovos su ekstremizmu tikslais, pavyzdį.
Anksčiau necenzūruojama medija dabar susilaukė valdžios institucijų dėmesio. Kai Putinas buvo išrinktas dar vienai kadencijai, parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį vyriausybei uždaryti svetaines, papildydamas jos kovos su protestais priemonių arsenalą. Nors įstatymo šalininkai teigė, kad jis nukreiptas prieš svetaines, platinančias vaikų pornografiją arba skatinančias savižudybes ar piktnaudžiavimą narkotikais, kritikai baiminosi, kad jis paruoš dirvą cenzūrai. Rusiška „Wikipedia“ protestavo prieš jį dienai išsijungusi iš tinklo, o „Google“ pareiškė, kad šis įstatymas „kelia grėsmę vartotojų prieigai prie teisėtų svetainių“.
Bent vienos žmogaus teisių gynėjų grupės manymu, 2012 m. valdžios požiūris į internetą pasikeitė — ji ėmė laikyti jį „didžiausia grėsme savo gerovei ir stabilumui“. Jos pranešime pateikti 103 atvejai, kai žmonės buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savo veiklą internete, ir aprašyti kiti būdai, kuriais visoje šalyje buvo siekiama cenzūruoti interneto informaciją. Kremlius taip pat pareikalavo iš interneto paslaugų teikėjų įdiegti programinę įrangą, kuri įgalina pareigūnus blokuoti svetaines, uždraustas tariamai dėl ekstremizmo. Tačiau kitų pareigūnų, tarp jų ir Medvedevo, — kuris pavadino interneto cenzūrą „neįmanoma ir beprasmiška“, — pareiškimai patvirtino ekspertų nuomonę, kad dabar imtis kontroliuoti internetą jau per vėlu ir politiškai labai pavojinga.
Tačiau Kremlius surado kitų būdų kovoti su savo kritikais internete. Vyriausybei palaikant jai draugiškas žinių svetaines, internete buvo pateikti opozicijos atstovus kompromituojantys vaizdo įrašai, slapta įrašyti pokalbiai telefonu ir privatus susirašinėjimas elektroniniu paštu. Kremlių remiančioje bulvarinėje svetainėje Lifenews.ru pateiktos melagingos pokalbių stenogramos, tariamai rodančios, kad Borisas Nemcovas Naujuosius metus sutiko su prostitute Dubajuje.
Kiti kovos būdai išaiškėjo programišiams paskelbus jų surinktus elektroninius laiškus, išsiųstus, jų teigimu, iš Kremliaus remiamos jaunimo grupės Naši vadovų elektroninio pašto paskyrų, juose kalbama apie trolių — žmonių, kurie rašo įžeidžiamus komentarus žiniatinklio svetainėse, — naudojimą ir paskirstytos paslaugos aptarnauti (DDoS) atakų prieš žiniasklaidos svetaines rengimą. Tuose elektroniniuose laiškuose žurnalistai ir tinklaraštininkai buvo skatinami liaupsinti Putiną ir pulti jo kritikus.
Nors daugelis vakariečių karštai puoselėja viltis, kad interneto plėtra padės įveikti autoritarizmą Rusijoje, stebėtojai sako, kad kol kas jos nepasiteisina. Aleksejus Simonovas, „Glasnost“ — fondo spaudos laisvei ginti — vadovas, mano, kad taip iš dalies yra dėl to, jog dauguma žmonių internetu naudojasi bendravimo ir pramogavimo tikslais. „Internetas nėra panacėja, — pasakė jis man. — Tai tik priemonė, galimybė gauti prieigą prie informacijos.“
Opozicijai vienas iš reikšmingiausių įvykių interneto erdvėje buvo kovotojo su korupcija Aleksejaus Navalno išgarsėjimas. Jo svetainė Rospil.ru, kur savanoriai demaskavo neskaidrius sandorius skelbdami informaciją ir dokumentus apie valstybinius konkursus, padėjo Navalnui tapti vienu iškiliausių opozicijos veikėjų. Advokatas ir tinklaraštininkas, šešis mėnesius stažavęs Jeilio universitete, Navalnas pradėjo savo kampaniją prieš korupciją, kuri, jo žodžiais, dusina šalį, veikdamas kaip smulkus akcininkas — pirkdavo mažą kokių nors didžiausių šalies bendrovių akcijų dalį, o paskui reikalaudavo informacijos apie tai, kaip jų valdytojai naudoja pelną. Jis tyrė Rusijos energetikos pramonės milžinių, tarp jų „Gazprom“ ir „Rosneft“, veiklą ir paviešino, pasak jo, „nutekėjusio“ „Transneft“, valstybinės naftotiekio monopolijos, audito informaciją, atskleisdamas, kaip naftos bendrovės, sudarydamos fiktyvias sutartis, pasisavino apytiksliai 4 milijardus dolerių iš vamzdyno į Kiniją statybos.
„Skaitydamas kiekvieną dieną, kaip tie žmonės perka futbolo klubus, skraido privačiais lėktuvais, linksminasi prabangiuose slidinėjimo kurortuose, — sakė jis, — aš supratau, kad jie smaginasi už pinigus, pavogtus iš manęs. Štai kodėl nusprendžiau padaryti labai paprastą dalyką. Jeigu vagiama taip atvirai, kodėl nepabandžius kreiptis į teismą ar prokuratūrą? Tai labai paprasta, tik niekas anksčiau to nepadarė.“
Trisdešimt ketverių, pasitikėjimu savimi trykštantis šviesiaplaukis Navalnas su saujele kitų aktyvistų atlieka savo tyrimus ankštoje būstinėje, išsinuomotoje sovietų laikų pastate šalia judrios geležinkelio stoties. Duodamas man interviu — su juodais sportiniais marškinėliais ir džinsais sėdėdamas prie savo nešiojamojo kompiuterio, — jis kalbėjo ramiai, taisyklingai ir teisiškai tiksliai formulavo savo argumentus.
Valdžios korupcija taip plačiai paplitusi Rusijoje, sakė jis, kad net vyriausybė sutinka, jog vykdant valstybinius užsakymus kasmet pavagiama daugiau kaip 35 milijardai dolerių. „Korupcija čia labai įsišaknijusi todėl, kad ji sudaro patį valdžios struktūros pagrindą“, — pridūrė jis. Jo sugalvotas „sukčių ir vagių partijos“ epitetas tuoj prilipo Putino „Vieningajai Rusijai“, ir labai jį išgarsino; ši sėkmė, kartu su jo ugninga retorika ir drąsiu elgesiu, padėjo padaryti jį pagrindine prieš Putiną nukreiptų protestų figūra. Nors valstybinė televizija apie jo veiklą beveik neinformuoja, viena apklausa atskleidė, kad 2013 m. jo vardas buvo žinomas net 37 procentams Rusijos gyventojų.
Jis taip pat tapo pagrindiniu Kremliaus taikiniu. Kai jam buvo iškelta byla dėl kaltinimų turto pasisavinimu, — jis atmeta juos kaip absurdiškus, — Navalną imta lyginti su Chodorkovskiu. Kaip ir šis įkalintas oligarchas, jis atsisakė bėgti iš šalies. „Aš noriu, kad mano vaikai gyventų čia ir kalbėtų rusiškai, — pasakė jis vienam reporteriui. — Aš noriu palikti jiems šiek tiek geresnę šalį.“ Kai kurių analitikų manymu, tai, jog Putinas viešai kritikuodamas Navalną vengia minėti jo pavardę, rodo, kad prezidentas laiko jį savo pagrindiniu konkurentu. Šiuo metu Navalno bylos tyrimas tęsiamas.
Navalnas pateikia save kaip kovos su korupcija pionierių, bet su tokia jo nuomone sutinka ne visi opozicijos politikai. Galina Michailova, žinoma kadaise populiarios socialdemokratinės partijos „Jabloko“, kuriai kadaise priklausė ir Navalnas, narė, priminė man, kad „Jabloko“ nariai praeityje buvo pradėję pavojingesnes valdžiai kampanijas prieš korupciją ir buvo nutildyti.
„Mūsų partijos nariams žinoma, kuo baigiasi tokia veikla, — pasakė ji. — Vienas iš mūsų pirmininkų buvo nužudytas, kai kuriems nariams iškeltos baudžiamosios bylos, kiti nuteisti kalėti.“ 2003 m. metais Rusiją sukrėtė „Jabloko“ nario Jurijaus Ščekočichino, tiriamosios žurnalistikos atstovo, kovotojo su korupcija, kuris dažnai atskleisdavo man ir kitiems užsienio korespondentams paslėptus korupcijos židinius, žūtis — tai viena iš daugelio garsiai nuskambėjusių neišaiškintų žmogžudysčių. 2003 m., tirdamas kriminalinius kaltinimus, susijusius su Federaline saugumo tarnyba, jis netikėtai susirgo ir mirė — jo šeimos tvirtinimu, Ščekočichinas buvo nunuodytas.
Navalnas yra netipiškas vakarietintojas; jis laikosi kraštutinių nacionalistinių pažiūrų, ir jos atstumia galimus sąjungininkus. Michailova dažnai ginčydavosi su Navalnu, ir 2007 m. jis buvo pašalintas iš „Jabloko“ už palaikymą dešiniųjų nacionalistinių grupių, tokių, kaip sukarintas „Judėjimas prieš nelegalią migraciją“. Vėliau jis padėjo organizuoti kasmetines ksenofobiškų grupių eitynes, — kaip ir kai kurie kiti jauni opozicijos politikai, kurie, regis, tokiu būdu ėmė siekti pritraukti šalininkų.
Navalnas pareiškė, kad Rusiją užplūdo būriai nelegalių imigrantų ir ją išvargino „etniniai nusikaltimai“, kurie provokuoja konfliktus, įskaitant ir išpuolius prieš pačius imigrantus. „Šie dalykai yra tikrosios nūdienos problemos, — sakė jis, — bet dėl kažkokios priežasties liberalai mano, kad kalbėti apie juos yra tabu, nes tokios kalbos sužadins mitines tamsias Rusijos sielos dalis ir atves į valdžią naują Hitlerį. Tai idiotizmas.“
Tokie nesutarimai iš dalies paaiškina, kodėl liberaliai opozicijai nepavyksta mesti Putinui rimto iššūkio. Asmeninės ambicijos buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių jos lyderiams nepavyko sudaryti vieningo politinio bloko, galinčio varžytis parlamento rinkimuose ar iškelti vieną kandidatą per prezidento rinkimus. Kai kurios organizacijos suvienijo pastangas, o štai Grigorijus Javlinskis, gabus ekonomistas ir vienas partijos „Jabloko“ steigėjų, — kuris atstovauja vyresnei liberalių opozicijos lyderių kartai, — tvirtai atsisako dėtis prie bet kurios kitos grupės. Nesutarimai, taip pat daugiabriaunė valdžios strategija išstumti opoziciją ir sutrukdyti jai iškelti varžovą Putinui — įskaitant propagandą, atsisakymą registruoti partijas dėl formalių dalykų ir jų neminėjimą valstybinėje televizijoje — sugriovė pastangas suburti vieningą judėjimą.
Navalno nacionalizmas ne tik skatina įtampą tarp opozicijos atstovų, bet ir kelia rimtą susirūpinimą dėl to, ko Rusijos protestuotojai iš tikrųjų nori. Dauguma tų žmonių, kurie 2011 m. protestavo prieš Putino režimą, darė tai iš dalies dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių rusai kritikavo savo vadovus daugelį šimtmečių: ne tiek norėdami reformų, kiek dėl to, kad laiko jo valdymą neteisingu. Sugrįždamas trečią prezidento kadenciją Putinas žengė per toli, atvirai parodydamas savo godumą, ir tai akivaizdžiai prieštaravo jo kalboms apie pasiaukojimą ir nuovargį (kartą jis palygino save su „galeros vergu“). Apklausos rodo, kad daugelis juo nepatenkintų žmonių turbūt vis dar nori ne vakarietiško valdymo, o kito stipraus vadovo, tik geresnio.
***
Nepriklausomai nuo to, kas Rusijos laukia artimiausioje ateityje, — taip pat ir nuo to, ar Putinas sugrįš kitai šešerių metų kadencijai 2018 m. ir taps ilgiausiai šalį valdžiusiu vadovu nuo Josifo Stalino laikų, — dauguma rusų toliau kęs didelius sunkumus dėl nepaslankios biurokratijos ir didžiulio neefektyvumo, kuris žudo produktyvumą. Tokie dalykai, kaip komunistų elgesys su genialiu raketų konstruktoriumi Sergejumi Koroliovu ir kitais geriausiais savo novatoriais, jau praeitis, tačiau rusams vėl kasdien tenka susidurti su valdžios represijomis, taip pat ir išlaidavimu, neefektyvumu ir korupcija.
Šių reiškinių lemiami dideli kontrastai skatino menininkų ir kitų intelektualų kūrybiškumą — tarp jų ir opozicijos politikų bei žmogaus teisių gynėjų, kovojančių nelygią kovą už universalias vertybes, puoselėtas sovietų laikų disidentų ir jų XIX a. pirmtakų, rašytojų ir filosofų, kurie suformavo Rusijos intelektualines tradicijas, ir bent dalis jų tikėjosi, kad jų šalis prisijungs prie pažangios Europos.
Opozicija vis dar pasisako ne už revoliucinius pokyčius, o už palaipsnį reikalingų demokratinei valstybei institucijų ir jų veiklos tobulinimą. Tarp pilietinių visuomenės iniciatyvų, iškeltų per 2011–2012 m. protestus, buvo „Demokratija2“, žiniatinklio svetainė, leidžianti lankytojams prisijungti prie įvairios veiklos grupių, taip pat ir aplinkosaugos, rinkimų kontrolės ir regioninės politikos srityse. Projekto rengėjai pasiūlė sukurti masinę partiją, kuri rinktų vadovus nuolatiniu tiesioginiu balsavimu internete ir būtų finansuojama jos narių, — Navalnas kartą pagyrė šį sumanymą kaip geriausią būdą įtraukti į politinę veiklą „tikrus aktyvistus“ ir pakeisti hierarchines, nesutarimus skatinančias Rusijos partijų struktūras politine sistema, kylančia iš pačios visuomenės.
Tačiau įgyvendinti tokių interneto projektų nepavyko dėl naujos represijų bangos, kilusios išrinkus Putiną trečiai kadencijai. Kai 2012 m. pabaigoje protesto sąjūdis išsikvėpė, Navalnas, siekdamas neprarasti pagreičio, nukreipė savo energiją į daugiabučių namų priežiūros problemas. Jis įkūrė žiniatinklio svetainę, kurioje vartotojai kritikavo savivaldybių santechnikų ir elektrikų tinginystę ir apsileidimą, skundėsi dėl elektros lempučių trūkumo, neveikiančių liftų ir kitų komunalinių patalpų priežiūros negerovių. Navalnas taip pat toliau viešino informaciją apie slepiamą pareigūnų turtą, skelbdamas tinklaraštininkų atrastus jo egzistavimo įrodymus, tokius, kaip užsienyje turimo turto registracijos būdai.
Jeigu tokiais kūrybiškais sumanymais nūdienos vakarietintojams pavyks patraukti pakankamai šalininkų, kad būtų galima keisti esamą padėtį, galbūt jiems ilgainiui pavyks ir padėti Rusijai grįžti į sunkų kelią, į kurį ji trumpam buvo stojusi po SSRS žlugimo ir iš kurio 2000 m. ją išsuko Putinas. Bandyti nuspėti ateitį yra tuščias sumanymas, bet matydamas labai dėsningą rusų elgesio tęstinumą aš pesimistiškai vertinu galimybes, kad mano vaikai pamatys Rusiją tampant tikra Europos dalimi, net jeigu artimiausioje ateityje atsisakys savo dabartinio kelio.
Paskutinio XX a. dešimtmečio patirtis parodė bent tai, — jeigu apskritai ką nors parodė, — jog šalis yra per didelė ir jos charakteris pernelyg giliai įsišaknijęs, kad greitai pasikeistų. Tai labai nuvilianti išvada man, mano šeimos nariams ir draugams, kurie 1991 m. tikėjosi, kad pereinamasis laikotarpis bus daug greitesnis. Taip pat ir mano tėvui, kuris mylėjo Rusiją, daugiausia dėl būrio nuostabių, kenčiančių draugų, kurie beveik visi buvo vakarietintojai.
