Nors ir sunkiai girgždėdamas, teisingumas eina į priekį. Teismuose nuosprendžių laukia daugybė bylų, kuriose bus įvertinti šios Lietuvą dvasiškai nuniokojusios tragedijos sumanytojai, idėjiniai vadai ir vykdytojai.
Jei teisingumo ranka nesudrebės, ateity turėtų būti įvertinti ir tautą dėl savo interesų klaidinusių, violetinį skandalą pūtusių politikų, žinomų visuomenės veikėjų darbai.
„Lietuvos ryto“ dienraštis nuo pirmų dienų užėmė principingą poziciją išgalvotos pedofilijos istorijos atžvilgiu. Žurnalistė Laima Lavaste, ketverius metus tyrusi šią istoriją, ilgą laiką buvo vienintelė, nepasidavusi masinei psichozei ir žingsnis po žingsnio visuomenei atskleidusia tikrąjį išgalvotos pedofilijos veidą. Už principingumą ir drąsą žurnalas „Stilius“ L.Lavaste 2012 metais paskelbė Metų Moterimi.
Kaip ir kodėl prasidėjo šį istorija? L.Lavaste didelio populiarumo susilaukusioje savo knygoje „Kalės istorija“ (2014 m.) atskleidžia iki šiol nežinomas pagrindinių istorijos veikėjų Laimutės Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio gyvenimo detales. Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą.
Portalas lrytas.lt pradeda skelbti šią išskirtinę knygą. Šiandien – pirmoji dalis.
* * *
2013 m. rugsėjo 8 d.
Aš nenorėjau rašyti šios knygos. Atidėliojau mėnesį po mėnesio, diena po dienos. Kol vieną dieną suskambo mano mobilusis telefonas.
– Alio, klausau.
– Čia žurnalistė Lavaste?
– Klausau jūsų.
– Jūs rašote knygą apie Stankūnaitę?
– Su kuo aš kalbu?
– Nesvarbu. Noriu jus įspėti – nerašykite.
– Tyrimas baigtas. Visi Lietuvos teismai paskelbė, kad pedofilija buvo išgalvota.
– Ne viskas čia dar baigta. Dar ne visi pakišti po žemėmis. Ne visi dar gavo, ko nusipelnė.
– Jūs man grasinate?
– Kol kas tik įspėju. Ši istorija privalo turėti tęsinį, nes Stankūnaitė turi tai, kas jai nepriklauso.
– Ką?
– Tą mergaitę.
Prieš 3 metus. 2010 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis.
Galingo visureigio žibintai plykstelėjo man už nugaros vos išvažiavus iš parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelės, bet aš jį pastebėjau tik pasukusi nuo Santariškių užmiesčio link.
Buvo sunki savaitė. Tik vakar vienos televizijos laidoje išdidintomis raidėmis ekrane buvo parodyta mano pavardė su straipsnio „Lietuvos ryte“ pradžia, o pilnas patoso laidos vedėjo balsas skelbė savotišką nuosprendį man, pedofilų gynėjai... Nebuvo nei pikta, nei skaudu. Pastebėjau, kad jau net nebesusimąstau, koks šlykštus, koks baisus yra toks apibūdinimas – pedofilų gynėja.
Negi per tuos kelerius metus nuo besipilančio ant mano galvos purvo, įžeidinėjimų, prakeiksmų taip sudiržo širdis? Bet ne apie tai galvojau, susiruošusi savaitgalį praleisti vasarnamyje. Tik troškau įsisupti į kaimo tylą ir jos saldų pažadą – ramybę.
Tegul ir merkiamą sinoptikų žadamo įkyraus lietaus. Sutemo, krito rūkas, pereinantis į lietų. Akino priešais vis išnyrančių automobilių šviesos. Tvirtai įsikibau į vairą, arčiau prisitraukiau sėdynę. Prasidėjo pati nemėgstamiausia paros valanda, kai sunkiai įžiūriu kelią – jis raibuliuoja nuo atsispindinčių šviesų ir ant stiklo teškiančių lietaus lašų.
Valytuvai vos spėjo braukti pilką drėgmės srautą, o man už nugaros plykstelėjo ir nebeužgeso stiprūs visureigio tolimosios šviesos žibintai. Gal trukdau, per lėtai važiuoju? Bet greitis vingiuotame kelyje ribojamas iki 70 kilometrų per valandą.
Paspaudžiau greičiau, posūkyje vėl sulėtinau – visureigis sekė mane mišku, prisiplojęs prie pat mano mašinos, savo šviesos žibintais kiaurai rėždamas saloną. Lyg grobį nusižiūrėjusi dviakė pabaisa, – spėjau pagalvoti, nervingai vėl spūstelėdama greičio pedalą.
Dar du kilometrai, vienas, ir posūkis į siauresnį keliuką – tuoj tuoj aš atsikratysiu to bepročio. Iš anksto imu rodyti posūkį – gal supras, kad tuoj tuoj aš jam atlaisvinsiu kelią? Pristabdau, suku, bet žviegdamas padangomis, beveik nestabdydamas mano persekiotojas aplenkia mane posūkyje ir nušvilpia prieky manęs.
„Tikras beprotis!“ – iššaukiu garsiai pati sau sodresnį keiksmažodį ir leidžiuosi keliuku žemyn, kur jau pranyko automobilio šviesos.
Vėl posūkis, ir už jo kelią man skersai užkirtęs visureigis. Apšviesti tik mano mašinos žibintų, iš jo išsirita du vyrai. Vienas lieka stovėti, vairuotojas keliais žingsniais prišoka prie manęs.
„Kas atsitiko? Ar aš jums sukliudžiau?“ – atidarau automobilio dureles.
Vyriškis griebia už pravertų durelių, atplėšia jas iki galo ir sušvokščia man tiesiai į veidą: „Klausyk, tu, Lavaste, Ūsas jau nuburbuliavo, Stankūnaitę tuoj paklosim, o tu vis dar rašinėji, sucha, pedofilus dangstai. Gal nori upe paplaukyti?“
Iš visų jėgų trenkė dureles, vėl dviem šuoliais įšoko į visureigį, ir šis, neįjungus žibintų, apsisukęs rovė atgal į tamsą. Po sekundės, nutilus jo variklio riaumojimui, kelyje likome trise: aš, tamsa ir baimė.
Truktelėjau iš vietos ir nuvažiavau toliau.
Dar keli kilometrai, ir sustojau prie vasarnamio vartų. Lipu iš saugios mašinos prietemos ir, tvieskiant jos žibintams, drebančiom rankom knebinėjuosi prie amžinai stringančio vartų užrakto. Idealus taikinys iš tamsos išplėštame šviesos pluošte.
Įvažiuoju į kiemą. Išjungiu žibintus. Visiškoje tamsoje prieinu prie durų. Vienas deginantis noras – greičiau vidun! Greičiau išnykt, užsirakint, nekvėpuot, pasislėpt. Nuo ko? Užuot atsirakinusi duris, klesteliu ant šlapių laiptų. Prieš mane, neįžiūrimoje tamsoje, baime alsuoja miškas, visiškoj tyloj į mane slenka slidi, smaugianti grėsmė. Rankoje spaudžiu raktus.
Ne, tu dar neisi vidun, tu dar pasėdėsi, pakvėpuosi, – sakau pati sau. O gal tik bijau tai grėsmei atsukti nugarą? „Nieko nebijok, dukra, po lova nėra jokių pabaisų“, – ataidi iš vaikystės mano jauno tėčio balsas.
Ir aš sėdžiu ant tų šlapių laiptų, ir žvelgiu į neįžvelgiamą juodumą, ir lyja lietus ant manęs ir ant mano baimės, ir nebėgu slėptis į namelį, ir iš visų jėgų laikau gerkle kylantį gumulą, ir jaučiu, kad nebeišlaikysiu, ir apgraibom tamsoje puolu prie savo užauginto didžiulio riešutmedžio, ir po jo šakom, dar nenumetusiom gelstančių vėduoklinių lapų, pasikūkčiodama, šaukdama, gargaliuodama garsiai išvemiu savo baimę.
I dalis. Šūviai Prieš 4 metus
„To Lietuvoje dar nebuvo. Teisėsaugai nenorint ar nesugebant suvaldyti įtarimų ir šantažo lavinos pedofilijos skandale, vakar Kaune nušauti du žmonės. Vienas jų – teisėjas. 47 metų teisėją Joną Furmanavičių žudiko kulkos pakirto prie namų apie 8 val. 30 min., kai jis rengėsi vykti į darbą. Į kaunietį iš pistoleto „Beretta“ buvo paleistos keturios kulkos – trys į pilvą, o viena – į galvą.
Jis mirė iš karto. Po trijų valandų Kauno priemiestyje Vaišvydavoje rasta nušauta trisdešimtmetė Violeta Naruševičienė. Ši moteris – J.Furmanavičių ir dar kelis asmenis pedofilija kaltinusio Garliavos (Kauno r.) gyventojo 37 metų Drąsiaus Kedžio, kuris ir tapo pagrindiniu įtariamuoju dėl nužudymų, buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesuo.“ „Lietuvos rytas“, 2009 m. spalio 6 diena.
Spalio 5 d. 9 val. ryto pranešimo, kad ką tik nužudytas teisėjas, Kronio miestelyje per radiją klausėsi jaunas vyriškis. Jis žinojo, kodėl teisėjas buvo nušautas.
Dar daugiau – jis jau tada žinojo, kas tai padarė. Jis žinojo, kad netrukus bus nušauta dar viena moteris, o vėliau vienas po kito bus nušauti dar du asmenys, po kurio laiko – dar du. Jis sėdėjo mašinoje ir laukė žudiko skambučio.
2009 m. spalio 5 d.
Mano telefonas suskambo 9 val. ryto. Gėriau pirmąjį puodelį kavos. Buvo tobulas rytas. Vienas iš tų, kurį aprašinėdama sukelsi skaitytojui tik nuobodulį, bet taip ir neišreikši visą tave užpildančio laimės pojūčio.
Už vasarnamio lango sklaidėsi tirštas rūkas, žadėdamas saulėtą rudens dieną. Saulėtą, bet tuoj tuoj besibaigiančio auksalapio rudens. Tik vakar prigrėbiau tų lapų didžiules krūvas, o šįryt pievelė vėl pribarstyta smulkių beržo lapelių – atsisveikinančio rudens laiškų.
Nuogas jau stypso namą praaugęs pietų kraštų riešutmedis, išdidžiai pirmasis numetęs didžiules lapų vėduokles, neištvėrusias ankstyvųjų šalnų. Prieš 20 metų pasodinau jį trijų sprindžių, svajodama – paaugęs kada nors uždengs kaimyno namo balkoną, o jo pavėsyje, mažoje lovelėje, pokaičio miego gulės anūkai. „Kas jums yra laimė?“ – vienoje televizijos laidoje kadaise sulaukiau banaliausio klausimo.
„Man gal dveji, treji metukai. Guliu vežimėlyje po medžiu. Žinau, kad pokaičio miego mane paguldė mama. Kažkur girdžiu kudakuojančią vištą, nugirstu ant suolelio sėdinčių dar jaunų tėvų tylią šneką.
Žiūriu, kaip virš manęs šiltame vasaros vėjyje linguodami šnara medžio lapai, o dangumi plaukia balti debesėliai. Tada pirmą kartą supratau, kad tai ir yra laimė.“
Šiandien man jau aišku, kodėl, būdama vaikas, taip supratau laimę. Nes laimė vaikui visų pirmiausia yra saugumas. Buvo metas, kai man labiausiai patikdavo pavasaris. Savo audringumu, lėkimu, ugningumu, iš proto varančiais ievų ir pakalnučių kvapais. Kai viskas vienu kartu sprogsta, gimta, pražysta, užsimezga ir pasibaigia tą pačią dieną.
Kai net uždusdama bėgi paskui, bet ak! taip ir nespėji perskaityti tos žinios, kurią tau siunčia pavasaris, tuoj pat virstantis vasara. Dabar mane labiausiai žavi ruduo.
Spalis.
Toks rytas kaip šiandien. Kai ilgi tamsūs vakarai nebeatveja tau nerimo, kai įkyrūs lietūs raminamai beldžia į langus, o retsykiais visa nušvinta skaidria rudeniška šviesa lyg Čiurlionio paveiksle. Kai nebėra jokios skubos.
Kai gamta nurimsta, dosniai atiduodama žemei lapus, vaisius ir paskutinę šilumą. Kai žemė pasiruošia priimti darganas, tamsą ir šaltį. Kai visa nurimsta, nes yra tikra – po žiemos vėl ateis pavasaris. Aš nurimstu taip pat. Juk vėl bus pavasaris. Ir jau nuo rugsėjo galiu ramiai mėgautis jo laukimu.
Šiandien spalio 5 diena, pirmadienis, ir mažytis nerimas vis dėlto įsirango į širdį. Kodėl? Tik dėl prasidedančių savaitės darbų? Gurkšnodama kavą vartau savo darbo dienoraštį. Turiu paskambinti keliems žmonėms ir, po galais, parašyti nors pirmą sakinį, kad įstrigęs straipsnis pajudėtų į priekį. Ir tada suskamba mano mobilusis telefonas. Ekrane nušvinta skambinančiojo pavardė: „Ūsas Andrius“.
– Žudynės prasidėjo! Įvyko tai, ką jums sakiau prieš keturis mėnesius. Ką tik Kauno senamiestyje nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius. Šimtu procentų esu tikras – jį nušovė Drąsius Kedys. Kita auka būsiu aš arba Stankūnaitė, – šaukia į ragelį vyriškis.
– Kas atsitiko, kur jūs esate? – žinia trenkia į galvą, iš jaudulio akimirksniu išdžiūva burna.
– Nebegaliu kalbėti. Esu Kaune, vykau į darbą. Dabar suku iš kelio, susiskambinau su policija. Tuoj ten būsiu ir mes nebegalėsime kalbėti. Žinau viena – tas pamišėlis ginkluotas ir dabar tyko kitos aukos – manęs arba Stankūnaitės, – nutrūksta Andriaus Ūso balsas.
Širdis ima kalti kaip kūjis. Drebančiom rankom išsitraukiu vaistinėlę, sugraibau pabirusius vaistus, praryju tabletę nuo staiga šovusio į viršų spaudimo, kišu po liežuviu validolį.
Metu chalatą, nuo pakabos griebiu pirmą pasitaikiusią suknelę, bus gerai. Kur ta prakeikta rankinė, kur nukišau telefoną?! Chalato kišenėje, tu vėpla! O mašinos rakteliai? Kiek kartų sau sakiau – įsidėk raktelius tvarkingai į rankinę, bet kur tau! Rankinė turi būti čia pat, juk ką tik iš jos buvau ištraukusi darbo užrašus. Guli po nosim, akla višta tu!
Viskas gerai, Laima, viskas gerai, tu visur suspėsi, ramiai, dar buteliukas su vandeniu, namelį užrakink, štai ir rakteliai likę automobilyje ant sėdynės, vairuok atsargiai atbuliniu, pasisekė, dabar pirmyn, iki redakcijos 20 kilometrų, vadinasi, 20 minučių.
Viena ranka nuolat renku du numerius: „Ūsas“ ir „Stankūnaitė“. Pypsėjimai į tylą. Dar kartą, dar kartą. Niekas neatsiliepia. Įsijungiu radiją.
„Prieš pusvalandį Kauno senamiestyje nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius. Žudikas atvyko baltu autobusiuku su užrašu „Kauno keliai“...“
Apie naujas aukas nepraneša.
„Šiandien, spalio 5 dieną, Lietuvoje po šaltos ir ūkanotos nakties galėsite pasidžiaugti šilta diena. Vėjas rims ir sieks 4–9 metrų per sekundę. Rūkui išsisklaidžius temperatūra pakils iki 14 laipsnių. Lietaus nelaukiama. Naujausios žinios po valandos.“
Išjungiu radiją.
Mano telefonas vis dar nebylus. Spidometras rodo 100 kilometrų per valandą. Ramiau, ramiau. Ačiū Dievui, dar nėra 10 val. ryto, ir redakcijos kieme randu vietos automobiliui. Nutrenkiu jį prie pat įėjimo, nors budėtojas iššokęs subara, kad tai fotografų vieta. Numoju ranka, koridoriumi bėgte, įpuolu į kavinę. Prie stalelio, kaip įprasta, vyriausiasis redaktorius ir du pavaduotojai.
Prisitraukiu ketvirtą kėdę, klesteliu ant jos ir uždususi nutraukiu jų šneką: – Ką man daryt, ar važiuot į Kauną? Vyrai nustebę sužiūra: – Kodėl taip spirgi? Na, nušovė teisėją, aišku, kad nusikaltėlių gaujos darbas, matyt, atkeršijo už teisėjo priimtą nuosprendį. Juk J.Furmanavičius teisė ir Henytės sūnelį. Mūsų žurnalistai Kaune susitvarkys.
Net burna man išdžiūvo iš jaudulio. – Vyrai, čia visai kita istorija. Manau, čia Kedys įvykdė savo grasinimus – pradėjo šaudyti išgalvotus pedofilus. Dar prieš mėnesį jis garsiai pasakė: „Laikas civilizuotai spręsti klausimus baigėsi.“ O koks turėjo būti kitas būdas? Teisėjas buvo Kedžio sudarytame sąraše. Pamatysit, tuoj bus ir kitų aukų. Ką tik kalbėjau su Ūsu.
– Kokia čia pedofilija, koks čia Kedys? Nedramatizuok. Jei nori, eik, susiskambink su tuo Ūsu, parašyk, ką jis mano, pridėsim prie kauniečių straipsnio.
Galvą nuleidusi lipu į penktą aukštą. Sėduosi prie darbo stalo. Ramiai, ramiai.
Kolega nustebęs žiūri į mane. – Ko tau čia rašyti, tie, kurie rašo apie teisėsaugą, ir parašys. Nusikaltėliai susidorojo su teisėju. Kuo čia dėta pedofilija, Kedys? Neužsikrauk sau papildomo darbo, Laimuže, – dėsto ramindamas.
– Ne, ne, ne!“ – prieštaraudama purtau galvą, ir tuo metu suskamba mano mobilusis.
Vėl „Ūsas“.
Drebančiais pirštais spaudžiu mygtuką. – Klausau, Andriau.
– Ką tik prie savo namų nušauta Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta. Daugiau su jumis susisiekti nebegalėsiu, esu apsaugoj.
Pypt, pypt. Pokalbis nutrūksta.
Čiumpu telefoną, šūkteliu kolegai: – Įjunk televizorių, žiūrėk pranešimą! – ir vėl bėgte žemyn, į kavinę.
Valdžia tebesėdi prie stalelio.
– Ką tik nušauta Violeta Naruševičienė. Ūsas apsaugoj. Medžioklė prasidėjo! – išberiu nieko dar negirdėjusiems vyrams.
– Eina sau! Tai pirmyn, rašyk, primink tą istoriją nuo pradžių. Turi tris valandas, – išgirstu ir vatinėmis kojomis vėl lipu į savo darbo vietą.
Viena akim kabinete dėbteliu į veikiančio televizoriaus ekraną.
„Kaune kruvinos žudynės. Nušauti du žmonės...“ Prisitraukiu popieriaus lapą, stalčiuje susirandu 2009 m. liepos 18 d. „Lietuvos ryto“ numerį su savo straipsniu „Grumtynėse dėl dukters ir pedofilijos šmėkla“.
Susiimu rankomis galvą, bandydama suvaldyti plūstančias mintis. Ramiai, ramiai, dabar tik susikaupk.
Laima, prisipažink, juk tas pirmasis Ūso skambutis tau nebuvo netikėtas. Juk tu nuolat jautei bręstančią nelaimę.
Beveik žinojai, kad TAI įvyks, kai gegužės mėnesį pirmą kartą susitikau su Ūsu. Ir susipažinai su Kale.
