1500 vietų slėptuvė pateko į didžiausių sovietinių slėptuvių Vilniuje penketuką. Joje karo ar kitos nelaimės atveju būtų slėpęsi į renginius Profsąjungų rūmuose atėję žmonės.
Įdomi ji ir dėl sudėtingos konfigūracijos, be to, ne visos patalpos dar ištyrinėtos, nes trejos durys iki šiol neatvertos.
Vakar Profsąjungų rūmų griovimo darbų užsakovė Vilniaus savivaldybė atskleidė, kas rasta atsivėrusiose patalpose.
Pirmiausia įžengus į patalpas – alaus ir pigaus baltojo vyno „Kelelis“ buteliai, kuriuos paliko slėptuvėje anksčiau apsilankę vilniečiai. Kitoje patalpoje – maitinimo talonai, kurie sovietmečiu buvo dalijami į sanatorijas vykusiems profsąjungų nariams.
Taip pat ant lentynų, kurios nelaimės atveju būtų naudojamos kaip gultai, – profsąjungų narių mokesčių blankai.
Slėptuvėje rastos ir trys marmuro lentos, kuriose įamžinti nusipelnę profsąjungų veikėjai.
Šios marmuro lentos kadaise kabojo Profsąjungų rūmuose.
Slėptuvė buvo atiduota eksploatuoti 1963 metais, kai buvo pastatyti Profsąjungų rūmai. Joje vietų buvo maždaug tiek, kiek rūmuose galėjo būti lankytojų. Profsąjungų rūmuose buvo 1225 vietų didžioji salė, 440 vietų kino salė ir 225 vietų šokių salė.
Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius pasakojo, kad vyriausybinę slėptuvę sovietų valdžia buvo užsimojusi pastatyti po to, kai 1946 metais paaiškėjo, jog vokiečių statyta slėptuvė Gedimino kalne yra prastos būklės.
Ant Tauro kalno numatyta statyti 28 metrų gylio vyriausybinę slėptuvę, su liftu, keturių blokų po 400 kvadratinių metrų. Ji karo atveju būtų buvusi skirta vyriausybės nariams, komunistų partijos funkcionieriams, civilinės gynybos štabui, kitoms tarnyboms.
Buvo planuojami ir du išėjimai tuneliais, ventiliacijos šachta. Viskas buvo suprojektuota, parengta milžiniška sąmata, bet po geologų iš Maskvos tyrimų paaiškėjo, kad gruntiniai vandenys yra labai aukštai ir statybos pavojingos.
Todėl vyriausybinė slėptuvė buvo perkelta maždaug puskilometris į rytus. Pastatyta 1956 metais ji yra iki šiol.
O ant Tauro kalno buvo pastatyta nedidelio, maždaug pamatų lygio antros kategorijos slėptuvė.
„Remiantis apskaita, Vilniuje 1989 metų vasarą buvo 298 slėptuvės. Pagal reikalavimą, karo metu slėptuvėse turėjo pasislėpti 15 procentų vilniečių.
Jis beveik buvo įvykdytas, nes nelaimės atveju slėptuvėse galėjo slėptis 11 procentų miesto gyventojų“, – priminė D.Pocevičius.
Slėptuvė, statant naująją koncertų salę, greičiausiai bus užversta gruntu.
Savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis pripažino, kad civilinės saugos reikalai sostinėje prasti. Jis negalėjo pasakyti, kiek nelaimės atveju vilniečių turėtų galimybę pasislėpti.
Žinoma tik vienintelė neparduota, neišplėšta ir nesunaikinta sovietiniais laikais statyta slėptuvė, bet ji yra privačiose rankose.
