E. Daugulis mirė pernai sausį, grįžęs iš ligoninės su padrąsinama medikų diagnoze, esą jis – „geros būklės”.
Šiemet tėvo idėją realizavo duktė architektė Laura Pavasarienė. Iš pažįstamų ir giminaičių surinkusi jo darbus Laura surengė E. Daugulio skulptūros ir medalių parodą „Mažoji plastika”.
Neplanuoja parduoti kolekcijos
„Tėvelis visą laiką lipdydavo, perlipdydavo, rečiau – piešdavo ar tapydavo, bet visuomet būdavo paskendęs naujose idėjose, – dalijosi prisiminimais L. Pavasarienė, žvalgydamasi po E. Daugulio kūrinių pilnas galerijos sales. – Dirbtuvėje ir namuose visi kampai būdavo pilni plastilininių modelių eskizų.”
E. Daugulis dažnai lipdydavo svetainėje įsijungęs televizorių, mat buvo didelis krepšinio aistruolis – nepraleisdavo nė vienų rungtynių.
„Kai buvau maža, net Arvydas Sabonis pas mus buvo atėjęs, nes tėtis jo tėvams kažką darė namuose”, – prisiminė L. Pavasarienė.
Paklausta, ar po skulptoriaus mirties padidėjo kolekcininkų susidomėjimas jo kūriniais, duktė sakė to kol kas nepajutusi. Bet parduoti šeimai priklausančių E. Daugulio kūrinių ji neketina. Keletą skulptūrėlių moteris net atpirko iš galerijų, norėdama sukaupti kuo didesnę jo darbų kolekciją.
„Mane žavėjo ir dabar žavi tėvelio skulptūrų judesių plastika, netikėta anatomijos jėga, išsiveržianti vos ne kraštutine įtampa, kupinas vidinės jėgos santūrumas”, – kalbėjo apie tėvo darbus L. Pavasarienė.
Parodoje dėl vietos stokos neeksponuojama vestuvinė E. Daugulio dovana dukteriai – skulptūra „Motinystė”. Tačiau galima pamatyti nedidelę disko metiko skulptūrėlę – ja L. Pavasarienė susižavėjo vos pamačiusi plastilininį modelį ir įkalbėjo tėvą atlietą bronzoje kūrinį padovanoti jai.
Dėl skulptūrų kildavo ginčų
Parodoje eksponuojama tik mažoji plastika, o E. Daugulio sukurtas didesnes skulptūras galima pamatyti nuotraukose. Mat pripažinimą menininkas pelnė ne tik Lietuvoje. Laimėjęs Čangčuno mieste kuriamo Pasaulio skulptūrų parko konkursą, E. Daugulis du mėnesius viešėjo Kinijoje.
Susižavėję jo skulptūromis kinai ne tik pakvietė jį sukurti darbą kito miesto parkui, bet ir pasiūlė pasilikti Kinijoje žadėdami sudaryti kuo palankiausias sąlygas kūrybai. Tačiau E. Daugulis grįžo į savo namus Garliavoje, ir šiandien jo darbus galima pamatyti daugelyje Lietuvos miestų.
Pagrindinėje Šilutės aikštėje stovi mecenato Hugo Scheu skulptūra, Šiluvoje – penki akmeniniai „Šviesos slėpinių” koplytstulpiai su bronzos bareljefais. Jų idėją lankydamasis Lietuvoje buvo pasiūlęs popiežius Jonas Paulius II.
Prieš keletą metų įveikęs net devynis konkurentus E. Daugulis laimėjo skulptūros Veliuonai konkursą. Tiesa, jo sukurta „Deivė Velionė” nepatiko kai kuriems miestiečiams. Tačiau ginčytasi ne tiek dėl plastinio skulptūros sprendinio, kiek dėl pačios deivės Velionės: egzistavo tokia dievybė baltų panteone ar ne?
Pasak dukters, skulptorius ginčais nesidomėjo, nes jau darė kitą kūrinį. Paskutinis didelis jo darbas – Jurbarko „Skrendantis angelas”, kurį atidengiant autorius jau negalėjo dalyvauti dėl ligos.
Sukūrė ir Šv. Kristoforo prizą
E. Daugulį mokė tokie skulptūros autoritetai kaip Antanas Aleksandravičius, Konstantinas Bogdanas ir Juozas Kėdainis. Kaune pastatytas diplominis E. Daugulio darbas – bronzinė skulptūra „Žinia” – tapo Laisvės alėjos simboliu.
Parodose dailininkas pradėjo dalyvauti nuo 1973 m. Jis kūrė ne tik monumentus, bet ir mažąją plastiką – kamerinę skulptūrą, medalius.
E .Daugulio kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys, Lietuvos dailės muziejus, Britų muziejus. Jo mažosios plastikos kūriniai buvo dažnai dovanojami užsienio šalių vadovams ir diplomatams. Pavyzdžiui, popiežiui Jonui Pauliui II įteikta jo Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Pagrindinis Vilniaus miesto apdovanojimas – Šv. Kristoforo skulptūrėlė, teikiama sostinei nusipelniusiems žmonėms ir įmonėms, irgi sukurta E. Daugulio.
Paskutinis didelis skulptoriaus darbas – skulptūra „Skrendantis angelas” Jurbarke. Menininkas mirė 2012 m. Kaune.
