„Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas -tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis - auskaras, Salvadoras Dali - ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas - kablys, o V. Urabanavičius - vamzdis”, - juokavo Vilniaus dailės akademijos prorektorė, žinoma tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Puikus erdvės įgarsinimas, įspūdingai sustyguota ekspozicija, viena daugiausia sėkmės sulaukusių pastarųjų metų „Titaniko” parodų - tokie epitetai liejosi per V. Urbanavičiaus parodos atidarymą.
Net Maironio gatve pro šalį einantys žmonės dažnokai stabtelėdavo prie ryškiai apšviestų „Titaniko” langų pasižiūrėti į milžiniškus papuošalus ar nėrinius primenančias konstrukcijas.
Pramoninių medžiagų grožis
Tik iš tolo šie ažūriniai darbai atrodo tarsi erdvėje išpiešti trapūs raštai, iš arti V. Urbanavičiaus skulptūros pribloškia joms panaudotų medžiagų paprastumu ir net grubumu.
Regis, kuo grubesnė medžiaga, kuo svetimesnė ji atrodo baltoje parodų salėje, tuo smagiau skulptoriui atskleisti jos galią būti gražiai ir geidžiamai.
Skulptūromis tapusios sunkios aprūdijusios metalo sijos lyg besvorės, o vielos tinklas ar stori metalo strypai netikėtai primena ne statybvietę, o juvelyrų naudojamas prabangias medžiagas. Ryškiai apšviestoje galerijos erdvėje net rūdys ant armatūros primena paauksuotą sidabrą.
Medžiagų gauna dovanų
„Aš dažnai tuos metalo gabalus gaunu kaip dovanas. Ateina kas nors ir sako girdėjęs, kad darau iš tokių medžiagų skulptūras. Gal imsi? Aš pasižiūriu ir, jei tinka, parsivežu. Tas dovanas stengiuosi išlaikyti tokias, kokias gavau. Kuo mažiau keisti, naikinti. Tik šiek tiek paliečiu, šį tą priduriu, kad jos taptų mano darbu. Ką reikės daryti, jei žmogus po metų persigalvos ir panorės dovaną atsiimti, o tu jau būsi tą daiktą supjaustęs?” – savo kūrybos metodų neslėpė skulptorius.
Medikai laikosi priesako „nepakenk”, o V. Urbanavičiaus skulptūrų atsiradimo principas - „nesugadink”. Jį būtų kur kas lengviau suprasti, jei menininkas dirbtų su įprastomis skulptūros medžiagomis - marmuru, medžiu, bronza.
Nėra abejonių, kad iš marmuro iškalta „Krantinės arka” būtų sulaukusi kur kas mažiau kritikos nei suvirinta iš tikro vamzdžio dalių.
Tačiau V .Urbanavičiui surūdijusi sija gražesnė nei iškalta iš marmuro. Juk ji tikresnė, rūstesnė, neleidžianti taip lengvai sumeluoti ar pasiduoti ideologiniams štampams. Net akmeniniai rutuliai ekspozicijoje ne specialiai nutašyti, o gauti iš nugriauto namo pamatų.
Metalas gamtos prieglobstyje
Kupina įtampos, kontrastų ir tuo pat metu lyg senų skrynių ornamentai harmoninga V. Urbanavičiaus kūryba gana tiksliai atspindi ir paties skulptoriaus kasdienybę.
Įsikūręs viename ramiausių ir gražiausių Vilniaus rajonų Jeruzalėje menininkas tarsi nemato jį supančios gamtos, sutelkęs visą dėmesį į ją pavergiančios ir naikinančios civilizacijos atributus.
„Man patinka dideli namai, dideli miestai. Svajoju apie tuos laikus, kai Vilnius pagaliau taps labai tankiai gyvenama vieta. Kaip kokia nors Roma, kur namai lipa vienas ant kito, spraudžiasi vienas po kitu”, - šypsojosi V. Urbanavičius.
Jis prisipažino, kad mielai gyventų pačiame senamiesčio centre, tačiau tuomet gal nebesinorėtų kurti skulptūrų, nes nebebūtų ko ilgėtis. Be to, senamiestyje nebūtų galimybės meistrauti didesnių objektų.
Nors ir Jeruzalėje kaimynai vis dažniau piktinasi iš skulptoriaus kiemo kiaurą dieną sklindančiais garsais. Pernai net buvo iškvietę policiją, o šiemet menininkas gavo laišką, kuriame jis sveikinamas su pavasariu ir siūloma gyventi tyliau.
