Penktadienio vakarą kauniečiai buvo kviečiami švęsti Joninių į senosios prieplaukos amfiteatrą. Čia degė laužai, buvo plukdomi vainikai.
Renginio metu koncertavo etninio folkroko grupė „TaRuta“. Taip pat Jonus ir Janinas linksmino vietinių rokerių veteranų grupė „Bon Jeans“. Jie atliko Bon Jovi ir grupės „Def Leppart“ perdirbinius.
Ar tai tinkamiausia muzika Joninių proga? Ar savivaldybės kultūros atstovams Joninės yra svarbi šventė?
Dalis kauniečių Jonų, Janinų, Jonių ir Rasų neketino pasinerti į masinį mieste rengiamos šios šventės šurmulį.
Nors pati šventė varduvininkams svarbi, kauniečiai sakė, kad ji švenčiama neišradingai ir labiau primena dirbtinį teatrą. Mieste yra nemažai vietų, tinkamų būtent šiai šventei, tačiau jomis nepasinaudojama.
Taip pat, pačių Jonų nuomone, keičiantis laikams, Joninės galėtų įgauti kitokių formų, virsti ne primityviu pasilinksminimu, bet vienyti kaimynus ir bendruomenes.
Susiejo du laikotarpius
Kaunietė keramikė ir muziejininkė, skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinio muziejaus vadovė Rasa Jonė Ruibienė kasmet laukia Joninių. Kaip ir jos vardai, ši šventė moteriai neatskiriama ir svarbi gyvenimo dalis.
R.J.Ruibienė pasakojo, kad jos tėvas taip pat buvo Jonas. Šeimoje Joninės buvo švenčiamos nuo seno, prisimenant ir pagoniškas, ir krikščioniškas tradicijas.
„Todėl mama Danutė ir suteikė du vardus. Man labai patinka, kad jie susieja skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, kad savo vardines galiu švęsti visiems lietuviams labai svarbią dieną“, – pasakojo kaunietė.
Lipdavo ant piliakalnio
R.J.Ruibienė prisiminė, kad vaikystėje gyveno Vilijampolėje. Todėl drauge su motina Joninių naktį keliaudavo rinkti rasotų augalų kupolės.
„Mama mokė, kad reikia surinkti puokštę iš 9 skirtingų žolių. Tai darydavome naktį užlipusios ant Veršvų piliakalnio, esančio Vilijampolėje. Nupynusios vainikus keliaudavome prie Lampėdžio ežero ir juos ten plukdydavome. Ant vainikų tvirtindavome ir žvakes“, – pasakojo moteris.
Nors sovietmečiu Joninės buvo draudžiama šventė, jaunimas apie lietuviškas tradicijas žinojo.
Kaunietė mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kai vasaromis vykdavo praktika Merkinėje ar kituose Lietuvos kampeliuose, jaunimas Jonines taip pat švęsdavo.
„Ši šventė sovietmečiu buvo tarsi savotiška meilės Lietuvai šventė“, – pasakojo R.J.Ruibienė.
Masiniai renginiai nevilioja
Dabar Rasa Jonė, sulaukusi savo vardo dienos, į masinius renginius nesiveržia.
Tą naktį traukia į senamiestyje esančią Nemuno ir Neries santaką. Ten taip pat skina įvairias gėles ir žoles, pina vainikus.
„Visada suvokiu, kad tai ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Todėl siela džiūgaute džiūgauja, kad kasmet galiu išgyventi šią ypatingą parą ir pabūti su savimi“, – pasakojo kaunietė.
Moteris svajoja, kad kai paaugs jos dar nė dvejų metų neturinti anūkė, drauge su ja per Jonines keliaus kupoliauti ir semtis trumpiausios metų nakties paslapčių.
Paparčio žiedo vis ieško
Neatsiejama paslaptis per Jonines – ir paparčio žiedo ieškojimas.
„Manau, kad nieko nėra atsitiktinio. Todėl ir žiedo ieškojimas būtent paparčiuose yra simbolinis. Juk tai senas augalas, atlaikęs ir ledynmetį, ir kitokias negandas“, – pasakojo muziejininkė. R.J.Ruibienė įsitikinusi, kad Joninių naktį kiekvienas žmogus turėtų pajusti virsmą savyje, pradėti tarsi naują gyvenimo ciklą.
„Manau, paparčio žiedo ieškojimas ir yra tarsi savęs pažinimo ieškojimas. Todėl jo verta ieškoti visą gyvenimą. Tai yra geriausia paparčio ir Joninių nakties dovana“, – kalbėjo kaunietė.
Jaučia lietuvybės dvasią
R.J.Ruibienė įsitikinusi, kad vardas savotiškai nulėmė ir jos gyvenimą.
„Dirbu J.Zikaro memorialiniame muziejuje. Joninės man yra lietuvybės ir Lietuvos laisvės puoselėjimas. Dirbu name, kuriame pleveno ir tebeplevena lietuvybės dvasia“, – pasakojo muziejininkė.
Nors skulptorius J.Zikaras švęsdavo savo vardo dieną Juozines, Joninės taip pat buvo nemaža šios šeimos ir draugų šventė.
„J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė man yra pasakojusi, kad šeima taip pat kupoliaudavo. Įdomu tai, kad vainikus Nemune plukdydavo ne tik mergaitė, bet ir trys jos broliai – Vaidutis, Teisutis ir Vainutis. Namuose Joninės būdavo didelė šventė“, – prisiminė muziejaus vadovė.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Janina Savickienė irgi ketina švęsti Jonines šeimos apsuptyje.
Šventės primena teatrą
Muziejininkė yra įsitikinusi, kad per pastaruosius 100 metų, kai pradėjome labiau puoselėti miesto kultūrą, tikrąsias Joninių tradicijas ir prasmę vis labiau pamirštame.
„Dabar vykstančiuose masiniuose susibūrimuose išlikęs tik pasilinksminimas. Joninių šventė komercializuota. Tradicijų dar šiek tiek laikosi liaudies ansambliai. Jie per masinius renginius primena tradicijas, tačiau publika su jais linksminasi retai. Todėl toks šventimas labiau primena teatrą“, – įsitikinusi J.Savickienė.
Švęsdami Jonines, J.Savickienės nuomone, ypač turėtume prisiminti vandens reikšmę.
„Vanduo nuo seno yra svarbus. Krikščionybėje šventasis Jonas yra krikštytojas. Todėl Joninių naktį, kad ir kokių – pagoniškų ar krikščioniškų apeigų laikytumės, turėtume voliotis rasoje, semti stebuklingų galių įgyjančio vandens, juo praustis. Puiku, kad Kaune turime daug ir įvairių vandens telkinių“, – vieną tradicijų priminė kaunietė.
Taip pat Joninės, kaip ir Kūčios bei Kalėdos, yra virsmo metas. Todėl ir žmonės per šią šventę turėtų pagalvoti apie savo gyvenimą ir, laukdami naujo derliaus, apsivalyti ir viduje.
Galėtų vienyti kaimynus
Liaudies meno žinovė įsitikinusi, kad keičiantis šimtmečiams, tradicijoms, gyvenimo būdui Jonines galėtume pritaikyti prie šių dienų poreikių ir madų.
„Kaunas, kaip ir anksčiau, išsiskiria patriotiškumu. Jis prasideda nuo noro darniau ir gražiau gyventi savo kieme, savo bendruomenėje“, – įsitikinusi muziejininkė.
J.Savickienė pasidžiaugė, kad jau kuris laikas kauniečiai vis labiau iniciatyvą ima į savo rankas, rengia kaimynų ar gatvės šventes. Ypač gerą pavyzdį neseniai parodė aktyvūs kauniečiai, surengę Kaimynų dieną Laisvės alėjoje ar V.Putvinskio gatvės šventę.
„Tai puiki tendencija, kuri virsta sektina mada. Joninės, kaip ir kitos vardinės, yra labai tinkama šventė susiburti kaimynams, bendruomenėms. Bendraudami ir linksmindamiesi drauge visi geriau sužino apie aplinkinių bėdas ir lūkesčius. Po švenčių problemas noriau visi drauge sprendžia, nelaukdami pagalbos iš pašalės ar valdžios“, – įsitikinusi kaunietė.
Sumanė naują pramogą
Gidas Jonas Oškinis trumpiausią metų naktį taip pat pasitinka ne masiniuose renginiuose. Paprastai vyksta į gamtos apsuptyje esančią sodybą.
Ten būtinai pina vainikus ir leidžia juos į Širvintos upę.
„Stebėdamas, kaip jie plaukia, svarstau, ar jie pasiekia Jonavą – Joninių sostinę – bei Kauną. Taip kartą kilo mintis, kad per Jonines Kaune vertėtų surengti pasiplaukiojimą ir visi norintys galėtų stebėti, kiek toli nuo Kauno nuplaukia vainikai“, – pasakojo vyras.
Kaunietis mano, kad jei atsirastų norinčių, tokią naują pramogą būtų galima pasiūlyti mieste šią šventę sutinkantiems gyventojams.
Mintys, kaip paįvairinti Jonines, vyrą aplankė neatsitiktinai. Kaunietis įsitikinęs, kad per šventes trūksta įvairesnių pramogų, todėl gyventojai elgiasi primityviai.
„Prisimenu, kad vaikystėje per Jonines nuo Napoleono kalno ar kitose vietose rūkdavo juodi dūmai. Žmonės vietoj laužų kūrendavo padangas“, – pasakojo gidas.
Laimė, pamažu ši prasta tradicija nyksta. Tačiau susidaręs blogas stereotipas Jono ir dabar nevilioja į masinius susibūrimus.
Pamiršti miesto piliakalniai
J.Oškinis įsitikinęs, kad Joninių šventimas „ant bruko“, koks vyksta amfiteatre prie senosios prieplaukos, nėra visai tinkama vieta šiai šventei.
„Joninės tradiciškai švenčiamos gamtoje. Mieste turime 7 piliakalnius, tačiau didžioji jų dalis prastai prižiūrimi.
Aktyviau dėl Veršvų piliakalnio, kaip savo bendruomenės susibūrimo vietos, kovoja Veršvų bendruomenė. O juk būtent tokiose vietose ir reikėtų švęsti Rasas bei Jonines“, – įsitikinęs vyras.
Taip pat gidas mano, kad be reikalo nepasinaudojama Dainų slėniu.
„Šią vasarą Vaikų dainų šventė vyko taip pat ne Dainų slėnyje, o naujajame amfiteatre prie Kauno pilies. Manau, kad ši erdvė labai tinka vaikų šventėms rengti. Tačiau Joninėms verta pasinaudoti tiesiog pačios gamtos mums padovanotu slėniu“, – įsitikinęs J.Oškinis.
Pasiūla: nuo kailių iki automobilių
Sovietmečiu pakaunėje veikė gausybė brangiakailių žvėrelių fermų, o Aleksoto turguje antradieniais nuo ankstyvo ryto rinkdavosi kailių pirkėjai ir pardavėjai.
Geriausiais laikais susirinkdavo keli šimtai pardavėjų, kurie kailius siūlydavo turguje sustatytose palapinėse, automobilių bagažinėse.
Didžiąją jų dalį nupirkdavo pirkėjai iš Rusijos ir Ukrainos, tačiau turguje artėjant rudeniui dažnai apsilankydavo žvalgai iš svarbiausių Europos kailių aukcionų.
Pagal situaciją Aleksoto turguje jie spręsdavo apie būsimas kailių kainas aukcionuose ir galimus pokyčius rinkoje.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius Aleksoto turgaus prieigose savaitgaliais rinkdavosi naudotų automobilių pardavėjai.
Dėl parduodamų transporto priemonių gausos susidarydavo milžiniškos spūstys, todėl buvo nuspręsta automobilių turgų iškeldinti į Taikos prospektą.
