„Kur stosi? Kuo būsi?“ - tokiais klausimais pradedami atakuoti dvyliktokai.
Pastarieji sutrikę muistosi ir lemena: „Tai gal vadybininku tapsiu, ar teisininku...“
Retai toks atsakymas sulaukia džiugios reakcijos. Klausimo autorius greičiau jau nusistebės, kad toks jaunas žmogus – jau nepataisomas materialistas, nesivaikantis savo svajonių.
Tokios situacijos primena anekdotą apie alkaną vaiką ir jo nusivylusį tėvą: „Tu vis valgyt, valgyt nori... Aš tavo metų kosmonautu norėjau būti.“ Su panašiu vertinimu susiduria ne tik dvyliktokai, bet ir kiti mano kartos atstovai – dabartiniai studentai.
Ne kartą mačiau, kaip dėstytojai ar paskaitos svečiai nustebdavo, kad studentai nedega noru pakeisti pasaulio ar bent jau užsukti savo versliuko. Kartais ir man pačiam įdomu – kodėl mano kartai būdinga žiūrėti, visų pirma, savo naudos, o tik paskui, kai bus patogiau, – siekti svajonių?
Viena priežastis, kurią lengviausia suvokti, yra ekonominė.
2007–2008 metais, kai Lietuvos ekonomika klestėjo, mes – mano draugai ir aš – išbandėme įvairius darbus.
Pastarieji buvo ne itin sunkūs ir gerai apmokami. Iki šiol atsimenu, kaip vasaros pabaigoje susirinkdavome ir kilnodami sulčių bokalus girdavomės, kiek uždirbome per kelis karštuosius mėnesius.
Kas – porą tūkstančių litų, kas – keturis, o tie, kurie nepatingėjo vasarą pavargti Norvegijoje, parsivežė ir visus aštuonis.
Pinigų gauti buvo taip lengva, kad dauguma tikėjosi užbaigę mokslus uždirbti bent 3 tūkst. litų. Į rankas. Tai buvo visai realu – tuo metu atlyginimai augo beveik 20-25 proc. per metus.
Tačiau viską pakeitė prasidėjusi ekonominė krizė. Pelningų užsiėmimų vasarai neliko, atlyginimai sumenko, dažno jaunuolio tėvai neteko darbo ir emigravo.
Mums buvo visu gražumu parodyta, kas nutinka žmonėms, kurie tikisi per daug ir drąsiai skolinasi – verslui, būstui ar naujam automobiliui. Kaip jie būna nubausti už svajonių vaikymąsi.
Šie pavyzdžiai pakeitė ne tik lietuvių jaunimo mąstyseną – panašūs reiškiniai pastebėti ir JAV, kur tyrėjai nustebo atradę, kad vaikai yra ne pagal metus finansiškai subrendę ir atsargūs.
Dažnas mano bendraamžis dabar vadovaujasi logika, kad geriau stabilus ir mažas pinigų srautas nei didelė rizika ar jokio darbo apskritai.
Tai yra gerokai nuobodžiau už nuotykius tos kartos, kuri pradėjo kabintis į gyvenimą iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, ant laukinio kapitalizmo pamatų.
Tačiau dėl to kaltinti dvyliktokų ar studentų nereikia – jie gyvenimą tvarko taip, kaip jiems atrodo teisingiausia.
