Išties daug kas neramina tuose pokyčiuose, kurie dabar svarstomi. Numatomas keistas vaiko teisių apsaugos procesas, kurio esmė tokia: jei kažkas praneša, kad yra kokių nors problemų su vaiku, tai reikia vaiką atimti iš šeimos, o paskui šeima turi eiti per teismus, bandydama įrodinėti, kad yra kitaip.
Abejones kelia ir numatyti smurto apibrėžimai, kurie yra tiek išskydę, kad pagal juos bet kokia šeima gali būti įvardinama, kaip smurtaujanti, kankinanti vaiką, juo nesirūpinanti ir taip toliau.
Kita vertus, aš jums garantuoju, kad ir tas procesas, ir tie apibrėžimai atsirado ne šiaip sau: yra atvejų, kai kažkaip kitaip padėti vaikams yra beveik neįmanoma. Ypač dar, kai valdžios įstaigos nesugeba remtis sveiku protu, o įstengia tiktai aklai vadovautis įstatymais ir taisyklėmis.
Problema, kurią mato įstatymo pakeitimų priešininkai, yra labai paprasta: vaikas, atimtas iš šeimos, patiria košmarą, kurio negali kompensuoti netgi idealiai sukuriamos sąlygos, nes jokios valdiškos sąlygos vaikui neatstos šeimos. Problema, kurią mato įstatymo pakeitimus siūlantys, irgi yra labai paprasta: kartais vaikai šeimose patiria tokį smurtą, kad geriau jau jie tų šeimų neturėtų.
Matyt neverta labai ginčytis dėl to, kad yra šeimų, kurios vaikus teaugina tik todėl, kad taip gauna kokias nors išmokas. Yra šeimų, kur abu tėvai geria, mušasi, muša ir vaikus, o negana to, šiuos dar ir verčia elgetauti. Taip kartais būna, bet taip neturėtų būti.
Kita vertus, visi puikiai žinome, kaip sugeba dirbti valdiškos institucijos: dažniausiai joms visiškai nerūpi tikri tikslai, o rūpi tiktai tai, kaip parodyti savo pačių reikalingumą ir likti nenubaustoms už tai, kad pačios kažko neuždraudė, nenubaudė ir panašiai. Čia sena ir visiems žinoma bėda: valdininkas visada rizikuoja būti nubaustu, jei tik kažkaip neatitiks taisyklių, tad atitiktis taisyklėms jam visada bus svarbesne, nei atitiktis sveikam protui.
Va čia ir pažiūrėkime struktūriškai į problemą: juk mes visi norime, kad vaikai būtų laimingi, todėl turime užtikrinti du labai konkrečius dalykus: viena vertus, turime garantuoti, kad vaikas augs su savo mylinčia šeima, o antra vertus, turime garantuoti, kad jis nepatirs smurto. Viskas natūralu, tiesa?
Bet dabar pažiūrėkime į tų dviejų reikalavimų užtikrinimą: jei norime garantuoti, kad vaikas nepatirs smurto, tai vos tik kyla abejonės, turime vaiką atimti iš šeimos, kur jis smurtą patiria. O jei norime garantuoti, kad vaikas augs su šeima, tai turime neatiminėti vaiko. Štai čia ir matome, kur slypi bėda.
Galime ir dar paprasčiau įvardinti: jei norime apsaugoti vaiką nuo smurto, turime jį pašalinti iš šeimos, kur gali būti smurtas, ignoruodami vaiko poreikį šeimai. O jei norime išsaugoti jį mylinčioje šeimoje (nes niekas labiau nemylės vaiko, negu jo šeima), tai turime ignoruoti bent jau kažkurias galimo smurto apraiškas.
Taigi čia ir matome, kodėl kyla ginčai: tie, kurie rengia įstatymus kovai prieš vaikų kankinimą, užmiršta atsižvelgti į vaiko poreikį šeimai, nes tiesiog nenagrinėja tų teigiamų scenarijų, kur smurto nėra. Tuo tarpu tie, kas galvoja apie vaiko poreikį šeimai, užmiršta apie vaikų patiriamą smurtą, nes negalvoja apie tai, kad kartais smurtas yra.
Dažniausiai įvairioms problemoms būna sprendimas, tik jis negali būti paremtas aklu tikėjimu, kad viskas bus gerai savaime ar kad nebus blogų, nepageidautinų pasekmių. Juk negalime pasikliauti, jog benamių alkoholikų šeima, kuri kasdien muša ir verčia elgetauti savo vaikus, savaime ims ir pradės elgtis taip kaip reikia. Lygiai taip pat negalime pasikliauti ir kokiomis nors įstaigomis, nes negalime tikėtis, kad jos remsis sveiku protu, o ne bukiausia įmanoma įstatymo interpretacija.
Štai čia ir kyla klausimas, kaip tą problemą išspręsti, kad ir vieni, ir kiti galėtų pasakyti, jog viskas gerai. Mes juk norime sprendimo, kur vaikai ir smurto nepatirtų, ir augtų šeimoje, tiesa?
Sprendimas čia bus labai aiškus, jei tik pabandysime pažvelgti į viską truputį iš šono, ne kaip kovotojai prieš smurtą ar už šeimą, o kaip norintys atstovauti būtent vaiko poziciją. Ko vaikas nori? Jis nori augti savo šeimoje ir nepatirti smurto. Jei jis atimamas iš tėvų – tai savaime yra klaikus smurtas, kuris baisesnis už mušimą. Bet jei tėvai jį muša – reikia kažkaip padaryti, kad jie pakeistų savo elgesį.
Taigi jei jau norime išspręsti visą tą konfliktą tarp požiūrių, reiktų tarti, kad vaikui jo šeima yra būtina, o visi reguliavimai turi būti skirti tiktai tam, kad šeima sugebėtų ir privalėtų juo rūpintis. Atėmimas iš šeimos turi būti nagrinėjamas tiktai kaip laikinas, labai blogas etapas: tai juk irgi yra klaikus smurtas prieš vaiką, kuris turi kuo greičiau baigtis.
Pabandykim performuluoti jau nagrinėtą dilemą: norime ir užtikrinti, kad vaikas augs su šeima, ir užtikrinti, kad jis nepatirs smurto. Jeigu norime užtikrinti, kad jis augs su šeima, bet kokį atėmimą turime nagrinėti, kaip laikiną, visiškai išimtinę ir blogą priemonę, tinkamą tik atvejams, kai kitų išeičių nėra. O jei norime, kad jis nepatirtų smurto, turime rūpintis šeima ir ją tvarkyti taip, kad jei jau prireiks atėmimo, vaiką kuo greičiau galėtume grąžinti.
Įvairiose šalyse jau buvo istorijoje periodų, kai remtasi prielaida, kad vaiko atėmimas iš šeimos gali išspręsti vaiko problemas. XIX amžiuje tokia praktika, virto vaikų išnaudojimu ir tūkstančiais mirčių. Panaši praktika buvo įprasta ir sovietmečiu: tais laikais buvo nepilnamečių reikalų inspekcija, kuri tuo rūpinosi – vaikai būdavo kišami į kolonijas, vaikų namus ir internatus.
Dabartinės vakarietiškos baudžiamosios praktikos irgi stringa, o blogos pasekmės jau matosi nenuneigiamai: štai balandžio 11 Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga viešai atsiprašė visų, kas buvo atiminėjami iš šeimų pagal anksčiau veikusią pagalbos neturtingų šeimų vaikams programą, o paskui kankinami, žeminami, išnaudojami ir taip toliau.
Valdžia iš principo negali padaryti vaiko laimingu – tai sugeba tik šeima. Todėl ir valdžios kišimasis turi būti nagrinėjamas, kaip visiškas blogis, pateisinamas tiktai tuo atveju, kai kitas blogis (smurtas prieš vaiką) yra dar didesnis. Negana to, ir vienas, ir kitas blogis turi būti taisomas, o ne remiamasi prielaida, kad vienas kažkuris blogis yra mažesnis už kitą, todėl tai gėris ir norma.
Ir kovojantiems prieš smurtą, ir norintiems išsaugoti šeimas, yra tik vienas bendras požiūris – toks, kuriuo rūpinamasi, kad šeima būtų pajėgi vaiką auginti tinkamai, o vaiko atėmimas iš šeimos būtų vertinamas, kaip nepriimtinai bloga (t. y., smurtinė) baigtis, kuri turi būti taisoma lygiai taip pat, kaip ir smurtas šeimoje.
Institucijos, kurios turėtų rūpintis vaiko teisėmis, turi atsidurti pozicijoje, kuomet būtent joms reiktų įrodinėti, kad vaiko atėmimas buvo pagrįstas ir kad jos padarė viską, kas tik įmanoma, jog situacija pasikeistų, o kitos išeities nebuvo.
Jei jau teko vaiką atimti, tai būtent tasai atėmimas turi būti vertinamas, kaip bloga baigtis, kuri vėlgi turi būti taisoma: institucijai nepavyko pasiekti to, kad vaikas būtų laimingas šeimoje. Iš to ir kita išvada: jei vaikas atimtas iš šeimos, turi būti vykdoma nuolatinė tokios šeimos priežiūra ir bandymai ją pataisyti, kad vaiką būtų galima į ją grąžinti – tik taip galima pataisyti tą vaiko atėmimą. Ir ne ant šeimos turėtų būti perkeliama visa įrodinėjimo našta, o priešingai: jei šeima nepasitaiso, tą turi įrodinėti institucija.
Panagrinėję būtent tokį procesą, galėtume tarti, kad jis gali užtikrinti abu reikalavimus: ir vaikas augtų šeimoje, ir smurto būtų išvengiama. Tačiau kai baramasi, negirdint, ką vieni ar kiti kalba, labai lengva užmiršti ir tą tikrą tikslą, dėl kurio kažkas daroma.
