Vaikas – pati silpniausia, o kartu brangiausia šeimos dalis. Užtat priešininkams jis gali tapti ginklu. Jei tik nepatiksite ar neįtiksite kokiam nors individui, su kuriuo neišvengiamai gyvenime prasilenkiate, jis gali ir nepraleisti progos pasinaudoti palankia, manipuliacijoms bei šantažui tarnaujančia sistema ir jus vienu mostu apskųsti.
Tik vienas iš daugybės galimų scenarijų: daugiabučio namo plonomis sienomis, kuriame gyvenate, kaimynas šeimų prievaizdams praneš arba grasins informuosiantis, jog per dažnai iš jūsų buto sklinda atžalos verksmas. Juk tai – jau tvirtas pagrindas įtarti, kad mažulis yra lupamas ar kaip nors kitaip traumuojamas.
Numatoma inovatyvi piliečių priešinimo politika kažkuo primena Lietuvoje jau sėkmingai prigijusią keturkojų mylėtojų ir nekentėjų skaldymo kampaniją. Prigalvota įvairių gyvūnų globėjų orumą žeidžiančių, absurdiškų reikalavimų, taisyklių, kurios pikčiurnoms ir šiaip pavyduoliams atveria galimybes dėl įvairiausių niekniekių šunų šeimininkus vaikyti ir persekioti: tai per trumpas, o gal per ilgas pavadėlis, tai per didelis arba per mažas antsnukis, įtartina veislė...
Gali išaušti diena, kai ir visi, kas turi vaikų, pradės bijoti ne tik praeivių gatvėse ar laiptinėje, bet ir savo pačių šešėlio. Iš vienos pusės baimei ir nerimui, iš kitos – šantažui, kartu beprotybei tarpti palankią dirvą purentų vien jau tokia iš prigimties manipuliatyvi sąvoka – „psichologinis smurtas“.
Jos interpretacijos yra beribės ir tokios plačios, kad priklauso individualiai nuo kiekvieno vaizduotės, valios, nupušimo lygio. Psichologiniu smurtu galima laikyti ir į atžalą nukreiptą rūstų žvilgsnį, ir diplomatinį pasiūlymą nustoti kriokti išsitiesus ant pilvo viduryje prekybos centro.
Beje, Šiaurės šalyse fiksuojami atvejai, kai gimdytojus ima šantažuoti patys vaikai – ūgtelėję, prišveitę velnių ir primokyti draugų. Jie pakankamai subrendę, kad mokėtų suvaidinti dramas ir pašiurpinti suaugusiuosius, bet dar ne tokie protingi, kad numatytų skaudžias pakištos kiaulės tėvams ar seneliams pasekmes.
Tad viliamasi, kad skandinaviškas šeimų auklėjimo metodas sumažins mūsų visuomenėje tvyrančią agresiją ir įpaišys į surūgusius žmonių veidus šypsenas, persmelktas, švelniai tariant, naivumo. Arba veidmainystės.
Naujomis pataisomis labai suinteresuoti humanistiniais šūkiais savo gėdą prisidengę politikai bei įvairūs prisiplakėliai. Taip pat – psichologais, socialiniais edukologais apsiskelbę gudručiai, mojuojantys prastos reputacijos aukštosiose mokyklose gautais, iš esmės niekiniais diplomais. Tokie savęs nerealizavę specialistai tik ir ieško progų pasinaudoti visuomenei jautria ir itin aktualia smurto tema. Juk ja sklaidantis, kas reitingus sau gali kelti, kas pūsti kišenes.
Įsigaliojus šeimų persekiojimo tvarkai, atsirastų šviežiai garuojančių darbo vietų tariamiems vaiko teisių gynėjams, už visas mamas geriau žinantiems, koks tinka auklėjimas svetimoms atžaloms. Galima lažintis, kad lygioje vietoje išsivyniotų ir privalomi prasikaltusių tėvelių perauklėjimo bei jų atvertimo į teisingą tėvystę kursai.
Tokio tipo pseudomokymų centrams įkurti ganėtinai lengva pritraukti ES fondų paramą. Na, jei ne visos Europos, tai bent savo šalies biudžetą galima numelžti kovą su smurtu imituojančioms programoms.
Be to, atsivertų nauji keliai įsisavinti valstybės lėšas steigiant arba plečiant globos namus, į kuriuos būtų suvežami ir tarsi daiktai laikinai patalpinami konfiskuoti vaikai. Po truputį mažųjų atėmimo iš tėvų schemai prilipus, galima būtų pradėti integruoti įvaikinimo biznį. Juk jei remtis Skandinavijos šalių praktika, tai iki pat galo!
Beje, aršieji ultramodernių vaiko teisių gynėjai jau dabar mėgaujausi kurdami juodžiausias nuotaikas ir depresiją smurto kultui stiprinti. Štai visu pajėgumu sukasi socialiniai siaubo klipai, kuriuose reklamuojami odiniai diržai, o kad negatyvas būtų vaizdingesnis, išplaukia mintis, jog „tikrame pasaulyje vaikai negali apsiginti“.
Laimė, tikrame pasaulyje prošvaisčių yra. Lietuvos įstatymais numatyta baudžiamoji atsakomybė už smurtą ir prievartą. Taip pat verta priminti, kad policija yra ta įgaliota institucija, į kurią nukentėję asmenys turi teisę kreiptis operatyvios pagalbos.
Kaip veiksmingai dirba pareigūnai ir teisėsauga, jau kitas klausimas, tačiau akivaizdu, kad būtent jų funkcija yra tramdyti kenkėjus bei nusikaltėlius.
Apskritai turėtume džiaugtis, kad pas mus, priešingai nei Švedijoje ar Norvegijoje, dar neišbujojusi stačiokiško kišimosi į šeimos reikalus vertybė. Užtat dar ir nėra vietos masiškai daugintis tokios praktikos nulemtoms tragiškoms istorijoms.
Galime tik lengviau atsikvėpti, kad mūsų šalyje tėvai globos teisių netenka iš tiesų kylant rimtam pavojui mažojo piliečio sveikatai ar gyvybei. Paprastai tai būna atvejai, kai vaikas tėvams reikalingas tik formaliai, vien dėl gaunamų pašalpų, kurias jie prageria ar susišvirkščia į veną. Ir tai išsiaiškina ne nuogirdų prisirinkę, anoniminio skambučio arba tam tikrų ženklų per sapnus sulaukę miglotą socialinę misiją atliekantys dėdės ir tetos, o teismas - po ilgo ir nuoseklaus tyrimo.
Užtat tenka grįžti prie esminės problemos, kad tarpinės įstaigos, kurių tikslas būtų išlupti vaiką iš jam įprastos aplinkos realiai nė nenustačius pažeistų asmens teisių, yra beprasmės ir naudos visuomenei neteiktų, vien tik už mokesčių mokėtojų pinigus sėtų paniką. Juolab kad, kaip projekto kritikai pastebėjo, telkiamasi tik į vaiko paėmimą turint išankstinę nuostatą ir visiškai nesigilinant į situaciją.
Užtat peršasi išvada, kad jei mums ir reikalingas skandinaviškas šeimų kontrolės modelis, tai ne kovai su smurtu, o tik iš inercijos – vien dėl to, kad Lietuva pastaruoju metu turi liguistą įprotį sekti Šiaurės šalių pavyzdžiu net iškišusi liežuvį ir visiškai užmerkusi akis prieš ten įsigraužusias problemas dėl ant iškrypimo ribos balansuojančių įstatymų ydų.
Tad, tėveliai, skubėkite auklėti savo mažuosius, kol valstybė nepradėjo auklėti jūsų.
