Ekspertai pastebi, kad konfliktus ir išpuolius ne visada lydi oficialūs pranešimai ir skundai. Tai apsunkina galimybes įvertinti tikrąją padėtį.
Arabų bendruomenės Vilniuje prezidentas Ehabas Zaheris tvirtino, kad po 2007 metų, kai jis buvo sumuštas iki sąmonės netekimo, sostinėje mažai kas pakito. Esą gatvėse vis dar nesaugu. Europos tinklo prieš rasizmą (ENAR) ir Žmogaus teisių centro aktyvistai Seime vykusios konferencijos „Rasinė neapykanta ir smurtas: iššūkiai ir problemos Europoje“ dalyviai pastebi, kad dėl nepakankamo policijos pareigūnų dėmesio tiriant rasinės neapykantos nusikaltimus, jie lieka neužfiksuoti, arba dar blogiau – aukos lieka neapsaugotos ir tampa pakartotinėmis nusikaltimų aukomis.
„2007 metų vėlų vakarą buvau itin smarkiai sumuštas, tačiau atsakymo, ar šis įvykis buvo ištirtas, iš policijos negavau iki šiol“, – apie policijos darbą pasakojo Arabų bendruomenės narys.
Vaikinas tvirtino nežinantis, dėl ko jis buvo talžomas: „Tikriausiai buvo nepatenkinti mano atvykimu į Lietuvą. Kai sumuštas gulėjau ant grindinio, girdėjau keiksmų, siūlymų grįžti iš kur esu atvykęs“, – apie realybę pasakojo egiptietis.
Arabų bendruomenės prezidentas ir Migrantų konsultacinio centro „PLIUS“ konsultantas E. Zaheris prisipažino, kad Lietuvoje žmonės tampa vis tolerantiškesni, tačiau užsieniečiams gatvėje - vis dar nesaugu.
Policijos departamento vyriausiasis komisaras Eugenijus Ušinskas tvirtino, kad Lietuvoje rasistinių nusikaltimų nėra itin daug, tačiau jie tiriami itin kruopščiai, o pareigūnai nuolat mokomi, kaip turėtų būti tiriami tokio pobūdžio nusikaltimai.
„Visoje Europoje užsieniečiai stabdomi gatvėje ir tikrinami, tačiau šių žmonių patikra turi būti itin profesionali“, – į skundą, kad, pamatę kitatautį, policijos pareigūnai jį stabdo ir tikrina, replikavo policijos pareigūnas.
Seimo narė Dalia Kuodytė antrino, kad Lietuvoje įstatyminė bazė gera, tačiau trūksta policijos pareigūnų kompetencijos identifikuoti rasistinius nusikaltimus.
Kai kurios valstybės, tarp jų ir Lietuva, įtvirtina rasinę neapykantą kaip sunkinančią aplinkybę visų nusikaltimų padarymo metu. Kai kuriose valstybėse problema sprendžiama taip, kad nevyriausybinės organizacijos teikia pagalbą rasinės neapykantos ir smurto aukoms, pasitelkia inovatyvias strategijas, kaip kovoti su rasiniu smurtu Europoje.
„Dauguma asmenų, įsitraukusių į tokių organizacijų veiklą, yra patys patyrę panašų smurtą, todėl geriau supranta viktimizacijos pasekmes ir poveikį nei valstybės institucijose dirbantys tarnautojai“, – pastebėjo Žmogaus teisių centro teisininkė Birutė Sabatauskaitė.
Tyrėjai pastebi kad Europoje pažeidžiamiausios Romos ir juodaodžių Afrikos bendruomenės nariai. Taip pat atkreipia dėmesį, kad didėja islamofobija. Labai dažnai Europoje užpuolamos musulmonės moterys ir mergaitės. Vangiai sprendžiamos romų integravimo problemos, o romų kilmės mokiniai neintegruojami į švietimo sistemą.
ENAR ir Lietuvos žmogaus teisių centras konferencijoje pristatė leidinį „Perdirbant neapykantą: rasizmas šiandieninėje Europoje“.
Organizacijos tikisi, jog šiuo renginiu galės prisidėti, kad Europoje paplitęs rasizmas būtų suprantamas išsamiau ir įvertintas įvairiais aspektais, o taip pat, kad tai suteiks idėjų, kaip greičiau siekti progreso, užtikrinant rasinės neapykantos ir smurto aukų apsaugą, sprendžiant įvairias su tuo susijusias problemas.
