Cinikai gali rengti totalizatorius, Vakarų rėmėjai ir Sirijos režimo priešininkai – raginti kuo skubiau surengti baudžiamąją akciją. Sąmokslo teorijų mylėtojai, žinoma, negali nelieti tulžies ant „Sirijos naftos ištroškusių amerikiečių“, kurie nori esą okupuoti dar vieną šalį, todėl cheminio ginklo atakas prieš sirų civilius tiesiog išgalvojo.
O galima pažvelgti ir be emocijų. Prisiminkime posakį apie tai, kas svarbiausia kare: mėgėjai kalba apie taktiką, karvedžių manevrus ir technologijas, profesionalai studijuoja logistiką. Profesionalai šiuo atveju yra tie, kas turi priimti sprendimus – politikai bei kariškiai.
Su pastaraisiais viskas aišku: JAV, nepaisant dešimtmečio varginančių karo veiksmų, jiems išleistų milžiniškų sumų, tebeturi visus pajėgumus žaibiškai ir galingai smogti Sirijos režimui. Net ir be sąjungininkų, kurių indėlis, nors ir svarbus, daugiau tėra politinis. JAV karo laivai išsirikiavę, raketos ir bombos paruoštos – tokio jėgos projektavimo galimybės neturi jokia kita šalis.
Politiniai žaidimai, nors ir aptraukti vadinamąja „karo migla“, irgi pamažu aiškėja. Gali pasirodyti, kad Sirija - beviltiškas žaidimas: Vakarų visuomenės nenori įsivelti į dar vieną neaiškų karą musulmoniškoje šalyje, kad jas kur.
Visi sutartinai kalba, kad bet koks Vakarų įsikišimas – nuo trumpalaikio Sirijos režimo politinių bei karinių objektų bombardavimo iki mažai tikėtino okupacinių pajėgų įvedimo neduotų nieko gero, nebent sukurtų daugiau problemų regione.
Tai parodė ir britų reakcija – paskubėjęs Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas surengė balsavimą parlamente dėl pritarimo karo veiksmams prieš Siriją. Premjeras gėdingai pralaimėjo ir nors sykį politikų bei visuomenės daugumos nuomonė sutapo – nenorima veltis į karą.
Ironiška tai, kad JAV padėti sutiko ne tradiciškai Ameriką remiantys britų dešinieji, o socialistų valdoma Prancūzija – dar neseniai amerikiečių pašiepta kaip baltą vėliavą keliančių sūriavalgių beždžionių šalis dabar pristatoma kaip seniausia JAV sąjungininkė (tai tiesa – juk būtent prancūzai padėjo JAV iškovoti nepriklausomybę nuo britų).
Bet politine prasme niekas nesikeičia - JAV privalo, nors ir nenori veltis į konfliktą, kuriam piešiami vienas už kitą blogesni scenarijai, kad ir kas ką bedarytų.
Ir visai ne dėl Siriją remiančios Rusijos priešiškos pozicijos – Kremlius pučiasi ir nori atrodyti svarbus, kaip impotentas už galingo visureigio vairo, bet realiai nieko negali padaryti.
Akivaizdu, kad „raudonosios linijos“ apie kurią prieš metus pats neatsargiai leptelėjo JAV prezidentas Barakas Obama, įvardijimas tapo spąstais Vašingtonui. Esą jei Sirijos režimas pavartoja cheminius ginklus – riba peržengta ir Amerika įsikiš. Štai pavartojo – ir ką dabar?
Net jei nuo įprastų ginklų – kulkų, bombų, raketų ir pan. Sirijoje jau žuvo dešimt kartų daugiau nei nuo cheminių ginklų – virš šimto tūkstančių. Tarp jų – tūkstančiai civilių.
Įsivaizduokite šiuos skaičius minutėlei – o ką daryti politikui, kuris pasižadėjo imtis veiksmų? Tesėti arba atrodyti kaip apgailėtinam melagiui. Skirtingai nei Lietuvos politikoje, kai kuriose šalyse tai šį tą dar reiškia.
Tad kas dabar vyksta? Nieko. Ar neatrodo keista, kad kone kasdien iš JAV vienas po kito skrieja kaltinimas ir bauginimas Sirijos režimui: „Mes žinome, kad jūs tai padarėte, liksite nenubausti, mes rengiamės smūgiui, mes ateiname.“ Tai lyg viešas policijos perspėjimas apie būsimą reidą tabore.
Iš pažiūros tokie pareiškimai prieštarautų bet kokiai karinei logikai – juk dabar ne XIV amžius, kai didysis kunigaikštis Kęstutis apie savo būsimą puolimą priešininkus galantiškai perspėdavo iš anksto. Tad reikia nepamiršti, kad tiek politikoje, tiek kare dažnai naudojama apgaulė.
Karine prasme Sirijos režimas sekinamas ir palaikomas nuolatinėje baimės būsenoje. Sudaromas įspūdis, kad JAV puolimas neišvengiamas, geležinis kumštis gali nusileisti bet kurią akimirką, tad nei ilsėtis, nei miegoti nevalia.
Politine prasme B.Obama tarsi žengia D.Camerono pėdomis – JAV prezidentas irgi nutarė atsiklausti savo įstatymų leidėjų. O tai užtruks. Taip B.Obama pirmiausiai rodo neketinantis vienašališkai imtis nepopuliarių karinių veiksmų, nors Libijos karo metu prezidentas Kongreso neatsiklausė.
Antra, B.Obama nuo savo pečių nusimeta atsakomybės naštą ir ją perkelia ant kitų šalies išrinktųjų pečių – dėmesio ištroškę politikai dabar galės pasireikšti. Ir gudru ir demokratiška.
Abiem atvejais laimi B.Obama – jei Kongresas draudžia panaudoti JAV pajėgas prieš Siriją, Kongreso nariai galės būti gėdinami nuo cheminio ginklo mirštančių sirų vaikų vaizdais. O jei leidimas suteikiamas, vadinasi, yra plati, pačių rinkėjų patikėtos politinės daugumos parama.
Ir nesvarbu, kad tai tebūtų baudžiamoji, vargu ar ką pakeisti galinti karinė akcija – svarbu užsidėti pliusiuką, kad kažkas daroma. Nieko asmeniško – tiesiog politika ir karas.
