Vienos geriausių šalyje gimnazijų vadovas tvirtai tiki, kad gyvybiškai svarbu iš esmės reformuoti visą švietimo sistemą, pirmiausia atsikratant netobulėjančiais, profesiškai degradavusiais, netgi nemokytinais mokytojais. Šį procesą B.Burgis lygina su šiukšlių rūšiavimu, kurio tikslas – iš atmatų atrinkti tas dalis, kurios dar gali duoti kokios nors naudos.
– Šiais metais Rugsėjo 1-ąją pasitiksime sekmadienį. Daug kas diskutuoja, kaip geriau – Mokslo ir žinių dieną minėti savaitgalį ar ją perkelti į darbo dieną – pirmadienį. Kaip manote jūs?
– Nenorėčiau to sureikšminti. Nebloga vasara tęsiasi, tegul tas savaitgalis kaip dovanėlė lieka tėvams ir vaikams. Kita vertus, Mokslo ir žinių diena moksleiviams nėra tokia išskirtinė šventė, labiausiai ji svarbi pirmokėliams. O gimnazistai, vyresniųjų klasių moksleiviai nekažin ką per ją ir veikia. Ar ji būtų sekmadienį, ar pirmadienį, tam didelės reikšmės neteikiu. Svarbiausia, kad antradienį iš tiesų prasidėtų mokslai.
– Sekmadienį visoje šalyje bus ribojama prekyba alkoholiu. Regis, taip stengiamasi apsaugoti vaikus nuo girtavimo, tačiau jie, būdami nepilnamečiais, juk ir šiaip negali įsigyti svaigalų. Ką tuomet saugo šis draudimas – vaikų tėvus, mokytojus nuo prisigėrimo?
– Absoliutus absurdas manyti, kad draudimu galima kažką pakeisti. Jeigu moksleivis gėrė iki to ir gers vėliau, ką tos vienos dienos draudimas pakeis? Kokia nesąmonė mokyklose kurti bausmių sistemą! Mūsų mokykloje (KTU gimnazijoje. – Red.) tokios sistemos nėra, ir kol aš ten būsiu, nebus. Jeigu moksleivis negeria vien dėl to, kad tai daryti uždrausta, ar jis tampa geresnis? Žinoma, ne. Reikia daryti taip, kad jam nekiltų net minties per gražią šventę prisigerti. Bausmių ir draudimų sistema nieko gero nedavė ir neduos.
– Rugsėjo 1-osios šventė daug kam asocijuojasi ne tik su gėlėmis nešinais pirmokėliais, bet ir su nežmoniška nuobodybe, kai trafaretines, banalias kalbas ima sakyti Seimo, vietos savivaldybių tarybų nariai. Ar verta vaikus kankinti suteikiant šiems veikėjams tribūną?
– Manau, kad vietoje prekybos alkoholiu draudimo reikėtų uždrausti šį reiškinį. Ir tai padaryti kategoriškai. Juk negalima eiti ir aiškinti ten, kur tau nepriklauso, ne tavo tai šventė.
Jeigu visokie politikai ir vadovai tą dieną neturi ką veikti, galėtų tiesiog užsukti į mokyklos kiemą, pakalbėti su mokytojais, su moksleiviais. O ne lipti į tribūną ir aiškinti: „Sveiki visi susirinkę, vėl mes pradedame...“
Kategoriškai uždrausčiau kalbėti iš rašto. Ir taip visus laikraščius užkemša jų sveikinimai. Koks nors politikas rašo: „Aš sveikinu“, lyg tas jo sveikinimas būtų koks nors Dievo žodis. Tai visiškas absurdas, Rugsėjo 1-oji ne ta diena, o mokykla ne ta vieta, kur būtų galima lįsti su savo reklaminėmis kalbomis.
Man patinka, kai moksleiviai patys sugalvoja kažką įdomaus, pasikviečia kokį menininką ar šiaip įdomų žmogų. Tačiau politikai man – paskutinėje vietoje.
– Kai kurios Kauno mokyklos priverstos derinti iškilmių laiką, nes jose pareiškia norą pakalbėti koks nors politikas. Mokyklų direktoriai priverčiami keliaklupsčiauti, derintis prie kalbų maratoną po miesto mokyklas pradėjusių politinių veikėjų. Ar jūs nesulaukiate analogiško spaudimo, begalinio veržimosi į tribūną?
– Mūsų gimnazijoje to dar nėra buvę. Tačiau kitąmet minėsime 25 metų sukaktį, tada gal ir patys norėsime, kad prezidentė ar Seimo pirmininkas atvyktų. Tai visai kita situacija, tai proga. Tačiau ir tuomet labai nenorėčiau, kad kažkas imtų šnekėti: „Jūs ketvirtį amžiaus taip šauniai dirbote...“ Galų gale, galima šnekėti paprasta žmonių šneka, o ne mintinai išmoktomis, bereikšmėmis, trafaretinėmis frazėmis. Žiūrėsime, gal pavyks surengti tokios sukakties paminėjimą, apie kokį galvoju.
– Ne kartą esate kalbėjęs, kad būtina kardinaliai keisti šiandieninę švietimo sistemą, skatinti mokytojų tobulėjimą. Kokių bėdų edukacinėje sistemoje įžvelgiate artėjant šių metų Rugsėjo 1-ajai, kai vis didėja emigracija, mažėja moksleivių skaičius?
– Baisu, nesmagu, kai visi laikosi įsikibę to, kas yra. Moksleivių skaičius mažėja, tačiau kas vyksta? Šiuo metu pati puikiausia proga reformuoti švietimo sistemą, atsisakyti didžiulių pastatų, atsinaujinti, pasikeisti, kurti visai kitokią mokyklą. Juk yra internetas, kompiuteriai, galima tą visai kitaip padaryti. Galų gale laikas ir kreidos atsisakyti.
Tačiau deja, deja... Inercija tokia milžiniška, o labiausiai norima užmaskuoti tai, kad mes nieko nedarysime. Kalbama apie reformą, tačiau nieko nedaroma. Kai tik kas nors imasi konkrečių veiksmų, pasigirsta komanda „stop“ ir aiškinimai: mes turime savo darbus, savo pozicijas ir nieko nenorime prarasti.
Toks elgesys žaloja vaikus, jų sąmonę. Jie mato pustuštes mokyklas, pustuštes klases ir kai kuriuos visiškai nesimokančius klasės draugus, su kuriais nieko nedaroma, kad tik mokykla neprarastų jų krepšelių. Juk vaikai tai prisimins visą gyvenimą – kad buvo kalbama apie reformas, o klasės draugas atšaudavo – kas trečią dieną užeisiu, to užteks, būkite patenkinti. Blogai, kad jaunų žmonių galvose nusės suvokimas, kad taip galima.
– Kas tie didžiausi progreso stabdytojai? Gal senosios kartos, senų pažiūrų pedagogai, paniškai bijantys bet kokių permainų ir nenorintys užleisti užimtų pozicijų? Kaip įsivaizduojate šio sluoksnio pašalinimą iš švietimo sistemos?
– Valstybė turėtų pagalvoti, kaip kurti darbo vietas mokytojams, kad jie galėtų švelniau pasitraukti iš mokyklos. Pagaliau į švietimo strategiją priėmė jau ilgą laiką mano kartotą frazę „įsivertinimo sistema“, parašė „įvertinimo“. Jeigu mokytojai turėtų galimybę įsivertinti, kiek jie yra degradavę, patys susigėstų ir išeitų. Tačiau jiems reikia sudaryti sąlygas kur nors išeiti. Jeigu visiškai nemokytini, gal kažką galėtų naudingo nuveikti?
– Kur, jūsų nuomone, reikėtų dėti nemokytinus mokytojus, ką su jais daryti? Pamenu istoriją, kaip viena Garliavos mokyklos mokytoja tikriausiai dėl „puikių“ darbo rezultatų tapo darželio auklėtoja, o vėliau kilo skandalas, kai darželinukė pareiškė, kad ši auklėtoja ją smaugė. Ar tokių asmenų pažeminimas iki žemesnių pozicijų nekelia pavojaus patiems mažiausiems, darželinukams?
– Gal mano palyginimas nuskambės kiek drastiškai, tačiau čia įžvelgiu panašumų su šiukšlių rūšiavimu. Kažkada anksčiau niekaip negalėdavau patikėti, kad rūšiuojant šiukšles galima rasti tą dalį, kurią deginant elektrinėse gaunama energija. Pasirodo, tai įmanoma, o ką jau kalbėti apie popieriaus, plastiko perdirbimą, antrinį panaudojimą.
Tad ir mokytojai, kuriuos būtina pašalinti iš mokyklų, yra tokie skirtingi, kad juos pirmiausia reikėtų surūšiuoti, o tik po to žiūrėti, kur jie gali būti pritaikomi. Kalbama, kad trūksta medicinos slaugių. Gal jie galėtų persikvalifikuoti ir dirbti tokį darbą?
O gal jie galėtų dirbti su suaugusiais žmonėmis? Daug kalbama apie suaugusiųjų švietimą, tačiau mažai kas daroma. Juk yra nemažai žmonių, kuriems pridėjus šiek tiek išsilavinimo, kad ir lietuvių kalbos raštingumo, jie būtų naudingesni tame poste, kuriame dirba. Gal šie mokytojai galėtų juos pamokyti? Gal jau yra turtingų pensininkų, kuriuos šie mokytojai irgi galėtų pamokyti? Įsivaizduokite, kokioje nors „karališkoje rezidencijoje“ senukai savo malonumui mokosi istorijos.
Taigi, pirmiausia reikia surūšiuoti, išaiškinti, kas ko vertas. O tada jau žiūrėti, ar jis gali verslu užsiimti, gėles auginti, ar vis dar ką nors mokyti. Tačiau nebūtinai mokykloje.
– Kas, jūsų manymu, turėtų likti mokyklose?
– Ten, kur yra pagrindinė srovė, kur yra esminė, svarbiausia linija ir jaunų žmonių, būtinas maksimalus įdirbis, reikėtų leisti dirbti tiems, kurie pajėgūs, profesionalams – eruditams.
– Kaip vertinate Kauną, miesto mokyklas keistinų, nemokytinų mokytojų skaičiaus kontekste?
– To vertinti negalėčiau, nes ši informacija – tarsi valstybės paslaptis. Nei aš, nei jūs niekada nesame matę ir girdėję objektyvaus vertinimo, kokie tie mokytojai yra. Kaip ir visoje šalyje, taip ir Kaune mokytojai „išsirūpina“ metodininkų ir ekspertų vardus, tačiau tai visai nenurodo jų realios kvalifikacijos, nes nėra normalios, objektyvios ir sąžiningos jų įvertinimo sistemos. Kalbu apie jų lietuvių kalbos žinias, dalykinį ir kompiuterinį raštingumą.
Aš tikrai pažįstu keletą Kauno mokytojų, kurie per šūvio atstumą negali būti prileidžiami iki mokyklos. Deja, jeigu jų pavardes paminėčiau viešai, man, ko gero, tektų aiškintis teisme. Kai patys mokytojai galės save įsivertinti, kai kas nors iš šalies juos objektyviai įvertins, tada galėsime pamatyti tikrąją situaciją. Nes dabar pedagogai susirenka popierėlius ir tampa mokytojais-metodininkais.
Galiu papasakoti apie konkrečią situaciją. Viena Kauno matematikos mokytoja-ekspertė, mokslo priemonių autorė, vienoje televizijos laidoje paklausta, ką amerikiečiai skaičiuje skiria tašku, o ką – kableliu, nesugebėjo į tai atsakyti.
– Nauji mokslo metai prasideda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip juos kitų šalių mokyklų suoluose pasitinka mūsų emigrantų vaikai? Ar baigę mokslus užsienio kalba šie moksleiviai dar sugebės kalbėti lietuviškai, ar nekils sunkumų dėl identiteto?
– Čia yra didžiulė veiklos sritis, nesuprantu, kodėl mūsų valstybė neatsigręžia į tuos emigrantų vaikus. Juk tam egzistuoja puikios sąlygos ir galimybės, yra internetas, „Skype“, nuotolinis mokymas. Kodėl mes negalėtume labai stipriai lietuviškai mokyti savo vaikų, esančių Anglijoje, Airijoje ar kur jie bebūtų?
Skirdami žymiai daugiau dėmesio emigravusiems vaikams mes sudarytume jiems galimybę grįžti į Lietuvą mokytis, būti pasirengusiems eiti į trečią, ketvirtą klasę ar į gimnaziją. Juk tėvams apsisprendus grįžti į tėvynę, tam gali trukdyti barjeras – vaikai jau nebekalba lietuviškai, negali čia mokytis.
Todėl jų gimtosios kalbos žinios turi būti išlaikomos bent jau minimalaus lygio, kad jie būtų paruošti, galėtų čia grįžti ir toliau mokytis lietuviškai.
