Ekonominis karas? Be abejonės. Ir kuo ilgiau jis tęsis, tuo didesni bus mūsų šalies verslininkų nuostoliai. Vežėjai apskaičiavo, kad dėl prastovų Rusijos muitinėse per dieną praranda apie porą milijonų litų.
Ne mažesni turėtų būti ir šios šalies rinkai dirbančių gamyklų praradimai. Bet blogiausia, kad krovinių siuntėjai jau mėgina visais įmanomais būdais aplenkti Lietuvą, nuolat pabrėžiančią siekį būti tranzito tiltu tarp Rytų ir Vakarų.
Pastangas tapti tarpine krovinių stotele toks Rusijos elgesys gali per kelias savaites sumalti į šipulius. Juk ne veltui nusitaikyta į stipriausius ūkio sektorius: mūsų vežėjai sėkmingai dirba Rytų rinkose, o pienininkai į jas irgi eksportuoja vis daugiau produkcijos.
Jau net rusų politologai neslepia, kad tokie Maskvos veiksmai paremti ne vien ekonominiais sumetimais. Tai – jau politika. Tiesa, D.Grybauskaitės vizitas Baltuosiuose rūmuose ar pozicija Sirijos atžvilgiu vargu ar gali būti rimta priežastis. Juk tokiu atveju Kremlius turėjo imti keršyti ir Latvijai su Estija.
Užtat Vilniaus remiama Rytų partnerystės programa – jau pakankamas akstinas smogti šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančiai valstybei.
Juolab kad visai neseniai pamokyta ir su Briuseliu bandanti suartėti Ukraina: iš pradžių buvo uždrausta į Rusiją įvežti saldainius, paskui kuriam laikui imti tikrinti bet ką gabenantys vilkikai.
Neliko be antausio ir į Rumuniją mėginanti lygiuotis Moldova – jos vynas Rusijoje tapo draudžiama preke, nors jis atitinka net ES reikalavimus. Todėl Europos Komisija, atsižvelgusi į rusų elgesį su Kišiniovu, ketina netgi padidinti importo kvotas.
Nukentėjo net Baltarusija: Minskui suėmus „Uralkalij” vadovą ir pareikalavus atlyginti žalą, rusai irgi nedelsė. Jau po poros dienų paaiškėjo, kad baltarusiška kiauliena – pavojinga, o pienas – pernelyg prastas, kad jį gertų Rusijos gyventojai.
Jei dėl paprasčiausio ūkinio ginčo neadekvačių priemonių griebiamasi prieš „brolišką” respubliką, ko tikėtis tiems, kurie su Kremliumi jau senokai vengia broliautis?
Rusams kaip raudonas skuduras buliui buvo prezidentės ir premjero pareiškimai, jog koncernas „Gazprom” gali nesitikėti, kad Lietuva atsiims ieškinį Stokholmo arbitraže mainais už gerokai pigesnes dujas.
Maskva – kaip įprasta tokiais atvejais – jokios politikos neįžvelgia. Neva tai – tiesiog verslas. Įdomiausia, jog tokiuose aukštų Rusijos pareigūnų žodžiuose gali būti nemenka dalis tiesos.
Kad rusai anksčiau ar vėliau imsis panašių sankcijų tiek prieš kaimynines, tiek galbūt net ir tolimesnes šalis, buvo įspėjama jau vasaros pradžioje. Tuomet paaiškėjo, kad šios valstybės ekonomika, palyginti padoriai atlaikiusi 2008-aisiais kilusią krizę, pastaruoju metu ėmė smarkiai šlubuoti.
Jau net Maskva pripažįsta, kad šįmet šalies ūkis augs tik simboliškai, o 2015-aisiais išvis prognozuojamas nuosmukis. Ką daryti?
Su tuo susidūrusios normalios šalys stengiasi skatinti vartojimą valstybės viduje ir kuo labiau didinti eksportą.
Rusija elgiasi panašiai. Tik daugumos jos gyventojų perkamoji galia menkoka, o smingant įplaukoms į biudžetą kelti atlyginimus ir pensijas nėra iš ko.
Vienintelė išeitis – priversti žmones pirkti tik rusiškus produktus. O ką daryti, jei jie kokybe atsilieka nuo importinių? Ogi uždrausti pastaruosius, kad jų išvis neliktų rinkoje. Tai ir daroma, statant neperžengiamas kliūtis lietuviškiems sūriams, ukrainietiškiems saldainiams ar moldaviškam vynui.
Kartu su visuotine prekių patikra žlugdomas ir Lietuvos paslaugų eksportas į Rusiją. Mūsų vežėjai ten neteks daugumos užsakymų, o jų vietas užims rusai.
Maža to, jie grasina pasitraukti iš tarptautinės muitinės laidavimo sistemos TIR, todėl savo kieme galės daryti ką panorėję.
Kad Kremlius tai moka, įrodė jau nesyk. Pernai Rusija pagaliau tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare ir įsipareigojo mažinti muitus ir kitokius mokesčius.
Kas nuveikta per metus? Nulis – dar būtų teigiamas rezultatas. Užuot laikęsi žodžio, rusai muitus tik didino, o savo gamintojus ėmė lepinti lengvatomis. Dėl protekcionizmo su Kremliumi bylinėtis jau rengiasi ir Briuselis.
Akivaizdu, kad pavienius konfliktus su jėgą demonstruoti pamėgusia Rusija nei Lietuva, nei Ukraina, nei kuri nors kita šalis vien savo jėgomis vargu ar pajėgs išspręsti, o jei pavyks, tai neilgam. Tam reikia suvienyti jėgas.
Todėl mūsų šalies užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus pareiškimas, kad dėl pastarojo meto įvykių tariamasi ne tik su Rusijos, bet ir su Europos Komisijos pareigūnais, yra visai logiškas.
Tik toks elgesys turi vieną trūkumą: kol derinamos pozicijos, paprastai užtrunka nemažai laiko. O šiuo metu milijonus litų per dieną prarandantis Lietuvos verslas jo tikrai neturi daug.
