Bet jiems vis kažko pritrūkdavo – kilimo spalvos pagalvėlių, kvepiančių žvakių, užuolaidų, širdelės formos muiliukų ir kitokių panašaus plauko nesąmonių, kuriomis mėgsta užsiimti moterys, kurioms apskritai nelabai yra kuo užsiimti. Kai visi įmanomi (ne)reikalingi dalykai buvo įgyti, įstatyti į reikiamas vietas, man pritrūko kažko gyvo – ne, ne vyro, o katino. Na, kad per daug netrikdytų gyvenimo ritmo, o būtų ką paniurkyti, nudžiugintų, kai esu slogios nuotaikos, pašildytų sušalusias pėdas, bet mainais nelabai ko reikalautų. Na, tokia judanti pagalvėlė.
Internete po truputį ėmiau žiūrėti įvairiausių katinų nuotraukas. Katinas su ūsais, katinas be akies, kastruotas katinas, katinas su nulėpusiomis ausim, katinas su pūkuota uodega, baikštusis katinas, katinas su sužeista letena, juokingo vaizdo katinas. Ir pradėjau rimtai galvoti apie naują šeimos narį.
Keliais telefono numeriais net paskambinau, bet paskui susimąsčiau – juk katinai irgi serga, jie būna slogios nuotaikos, kartais jiems skauda ką nors, jiems reikia šilumos ir dėmesio, bendravimo. Ar aš galėsiu jam tai suteikti? Ir kas bus, kai aš gausiu darbo pasiūlymą svetur, juk aš tuoj pat ir lėksiu akis išdegus, o kur dėsis mano katinas? Prakišiu jį tėvams ir be jokios sąžinės graužaties atsiminsiu jį tik kartą per kelis mėnesius. Ne, katino šitaip žeminti negalima. Todėl šios minties teko atsisakyti.
Ir tuomet pagalvojau, juk panašiai didelė dauguma žmonių elgiasi, kai susigalvoja turėti vaikų, - aišku, neretai jų ir namai didesni, ir mašinas kelias turi ir finansiškai stabiliau gyvena, todėl ir poreikiai didesni – jų katinas jau nelabai nustebintų ar nudžiugintų, štai vaikas – jau kiti gabaritai.
Ir ateina tas vaikas į pasaulį tam, kad sutvirtintų šeimą, gal vyras susimąstys, jam užgims tėviški jausmai ir jis atsisakys slankiojimų tai kairėn tai dešinėn, gal vaikui pavyks pasiekti gyvenime tai, ko nepavyko pasiekti jo mamai, gal vaikas išgelbės nesaugiai gyvenime besijaučiančią, savimi nepasitikinčią mamą, apdovanodamas ją besąlygiška meile ir dėmesiu, tokiu būdu ji gyvenime jausis geriau.
O kur tėvas? Tėvui apskritai nelabai ką reikia daryti, jis rūpinsis materialine gerove, kartais pamerkdamas akį mažyliui. Ir to pakaks.
Ilgainiui mamai pabos tūnoti namuose ir užsiimti visais namų ruošos darbais. Iš pradžių ji pradės jungti mažyliui animacinius filmukus per „Youtube“, paskui gal pasisamdys auklę. Šiai kaskart teks vis ilgiau ir ilgiau užsibūti, nes mamą ims traukti socialinis gyvenimas. Tikriausiai per šį laiką ji sumąstys užsiimti karjera ir paskui besididžiuodama sakys: „Aš savo gyvenime viską suspėjau – ir 3 vaikus užauginau, ir palipau karjeros laiptais, ir mokslus baigiau!“.
Tuo tarpu aš dvejoju ar tuo dera didžiuotis. Nes „suspėdama viską“, ji truputį kažko nesuspėjo. Karjeroje, moksle nėra taip pavojinga palikti plyšius ir spragas, kaip tai pavojinga auklėjime. Nes tai uždelsto veikimo bomba – viskas išryškėja ne čia pat, o po kelių ar keliolikos metų, kai dvidešimties sulaukęs tavo sūnus nebenori su tavimi bendrauti, nesugeba sukurti santykių, kartais linksta į žalingus įpročius. Ir visada tuomet tėvai kaltina vaikus, nes į save patį jau per vėlu atsigręžti.
Kelis kartus man teko padirbėti su vaikais. Pirmame darbe mes su vaikais vaidindavome mano parašytas pasakas. Visi vaikai iš materialiai gerai apsirūpinusių šeimų, bet didžioji dalis jau didelių problemų turintys. Buvo vienas berniukas, kurį ypatingai pamilau. Jis buvo vyriausias iš visų – Pranas. Niekada su mumis nežaisdavo, nekalbėdavo. Sėdėdavo kampe, o kam nors priėjus prie jo, įsitempdavo ir imdavo drebėti. Prano tėvai jaudinosi, kad šis per daug žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Bet atėjus Kalėdoms ar bet kokiai kitai šventei, jis būdavo aprūpinamas naujausiais elektronikos prietaisais ir žaidimų kompaktais. Jo tėtis buvo verslininkas ir daug dirbo, o mama buvo graži ir daug dirbo dėl to, kad būtų graži. Pranui nereikėjo kompiuterinių žaidimų, jam reikėjo šilumos ir dėmesio. Tačiau tėvams buvo paprasčiau tą jo dėmesį nukreipti į monitorių ir širdingai jaudintis, kad jis per daug žiūri į jį.
Vieną kartą atėjo labai daug nepažįstamų vaikų į grupę ir man buvo nejauku. Aš pasisukau į Praną ir sakau: „Pranai, man labai baisu, aš čia beveik nieko nepažįstu, gal tu prisėstum prie manęs ir padėtum jiems papasakoti pasakėlę?“ Jis įsitempė, kaip visada, o aš ir pasidaviau, nemačiau reikalo jo versti. Po kažkiek laiko jis tyliai prisliūkino prie manęs ir tąkart aš pamačiau, koks tai draugiškas, kūrybingas, linksmas berniukas. Jis net šypsojosi ir juokėsi.
Dažnai tėvai neparodo vaikams pasitikėjimo jais, neleidžia pasijausti atsakingais už kažką. Pamenu, vaikystėje labai norėjau ir grindis plauti, ir indus – padėti mamai namų apyvokoje, nes tai man buvo įdomu. Bet kiekvieną sykį man tai padarius, girdėjau priekaištus, kad padariau ne taip ir viskas buvo perplaunama iš naujo. Po kažkiek laiko nustojau tai daryti. Po dar kažkiek laiko pradėjau abejoti, ar aš iš viso sugebu ką nors padaryti gerai.
Galbūt šis palyginimas netikęs ir įžūlus, bet aš drįsčiau teigti, kad dauguma tėvų žiūri į savo vaikus kaip į daiktus – priemonę, įrankį, kuris neturi savo nuomonės, jausmų, o kartais net ir gyvenimo. Jau nuo pat mažens jie drąsiai juos tąso vienur ir kitur, bei bet kokį norą pasipriešinti, priminti, kad „ei, aš irgi gyvas, aš čia esu!!“ pavadina „ožiais“. Be to, tėvai juk visada teisūs. Juos privalu gerbti ir mylėti, juk jie tėvai. O štai apie vaikus tokių frazių nesu girdėjusi, tai juk nėra būtina.
Labiausiai pavojingas ir dažniausiai aplinkoje pastebimas mamos tipas yra mama auka. Mama auka visur regi kaltinimus, pašaipą, jaučiasi nesaugi net savo pačios namuose, jos mėgstamiausia skiltis laikraštyje - „Kriminalai“. Bandančiam paprieštarauti, ji pasės į vaiko širdį amžinai trunkantį kaltės jausmą ir tokiu būdu pasmerks gana liūdnai ateičiai – šis žmogus vargiai galės ištarti „ne“, juo ilgai visi naudosis, o ir su žmona nugyvens visą gyvenimą kentėdamas, kad nemylėjo, bet negalėjo išeiti, nes nenorėjo griauti jai gyvenimo. Su mama auka niekada nebūsi teisus – visada būsi visuomenės priešas, žiauriausias nusikaltėlis ir ačiū puikiajai mamai, kad ji vienintelė sugeba tai atleisti.
Todėl aš labai bijau turėti vaikų. Taip bijau, kad vienu metu net galvojau, kad siaubingai jų nenoriu. Iš tikrųjų, labai noriu. Ir norisi viską daryti taip, kaip viena puiki smuikininkė ir tikriausiai nuostabi 3-jų vaikų mama man pasakė: „Vaikas ateina į šį pasaulį jau būdamas asmenybė. Ir tavo tikslas yra ne pamokyti jį, ne perauklėti ir ne išauklėti, o priimti jį tokį, koks jis yra, suteikti jam paramą ir pagalbą einant pirmuosius žingsnius šiame gyvenime, o ne laužyti ir kankinti.“ O aš dar nuo savęs pridursiu – jis ateina jau labai mylėdamas savo tėvus, todėl mūsų, esamų ar būsimų tėvų užduotis – atsakyti į jo tą meilę su kaupu tam, kad paskui jis galėtų ją dovanoti ir užkrėsti ja kitus žmones.
Suprantu, kad išsakiau čia labai nepopuliarias mintis ir vietomis mano tonas buvo žiaurus. Apgailestauju, jei tai sutrukdė priimti šį tekstą. Bet tai yra tema, kuri man labai skauda, nes jau nuo pat mažens ėmiau girdėti vienokius ar kitokius savęs epitetus. Iš pradžių nuo tėvų, tada darželyje, mokykloje, akademijoje. Visi suaugę žmonės drąsiai man klijavo etiketes.
Ir tik dabar, sulaukusi 24-erių, aš išdrįsau pasakyti: „stop!“ ir pati savęs paklausti, tai kokia aš vis dėlto esu? Ir po truputį pradedu žengti pirmuosius savo gyvenimo žingsnius, taip kaip norisi man, o ne jiems, būti tokiai, kokia esu, o ne tokia, kokią mane norėtų matyti, siekti to, ko aš noriu siekti, o ne to, ko jiems nepavyko.
Ir matydama aplink save daug pasiklydusių bendraamžių, netikinčių ir nepasitikinčių savimi, siekiančių ne savo, o kitų, suaugusių jiems įbruktų tikslų, aš suvokiu, kad tai yra tema, kuria reikia kalbėti.
