Kai 2008 m. rugsėjį atvykau į Gruziją kaip Lietuvos ambasadorius,
vertinimai buvo aiškūs: Rusija – agresorė, Gruzija – teisi. Tačiau
jau po kelių savaičių iš upeliais į Tbilisį tekančių Vakarų Europos
karinių ir politinių ekspertų, apgulusių svetingus Gruzijos restoranus,
pasigirdo replikos, kad ši valstybė taip pat yra padariusi klaidų.
Po pusmečio panašių samprotavimų dar pagausėjo, kol pagaliau susiformavo
į teiginį, kad M.Saakašvilio valdžia pasidavė Rusijos provokacijai.
M.Saakašvilio opozicija, pikta dar nuo ankstesnių Rožių revoliucijos
valdžios reformų, apsidžiaugė vakariečių skeptišku požiūriu į Gruzijos
veiksmus karo pradžioje ir sustiprino savo kovą visoje šalies
teritorijoje.
Vakarų Europai užimant vis dviprasmiškesnę poziciją, skepticizmas ėmė
brautis ir į M.Saakašvilio aplinką. Daugiaformatis stebėjimų ir tyrimų
tarptautinis tinklas gulte užgulė Gruziją, kiekvienas įvykis karo metu
išmatuotas net minutėmis, o daugiausia dėmesio buvo skiriama ne
provokacijos organizatorei Rusijai, bet į provokaciją reagavusiems.
Po metų patriotinį nusiteikimą „mes, nors ir nedideli, bet nugalėsime“
pakeitė dvejonė „o gal ir mes ką nors ne taip padarėme?“
Savigraužos bakterija pradėjo daugintis, plisti ir tą nuotaikos pokytį
pastebėjau net pasaulyje pačiuose nuoširdžiausiuose gruziniškuose
užstalės tostuose.
Rusijos tūkstantinė žvalgybinė agentūra tą procesą stebėjo, analizavo ir
periodiškai savais veiksmais sustiprindavo pesimistines nuotaikas.
Nematomas karas yra dešimtis kartų bjauresnis už matomą.
Maskvos taktika labai paprasta: užimti teritoriją, įsitvirtinti, ją
kontroliuoti, o paskui pradėti derybas ir lėtą nervų karą. Kuo daugiau
tarptautinių stebėtojų grupių, tuo paprastai užpuolikui geriau, nes
žiniasklaidos dėmesys persimeta į tyrėjus.
Rusija labai gerai pažįsta Vakarų Europą -- jos dėmesys ir rūpinimasis
dažniausiai būna trumpalaikis, ir okupuojama šalis lieka viena. Taip
atsitiko ir su Gruzija. M.Saakašvilio oponentai labai lengvai atėjo į
valdžią.
Žinoma, Kremliui buvo svarbu, kaip į tą karą reaguos Rusijos gyventojai.
Buvęs Gruzijos vadovas E.Ševardnadzė prognozavo, kad Rusijos agresija
sukels neramumų Šiaurės Kaukaze. Jie kilo, bet neįsibėgėjo. Šiaurės
Kaukaze iš Kremliaus organizuojamas papirkinėjimas nustelbia
patriotinius jausmus.
Savo gyventojų nuomonės atžvilgiu Rusijos valdžia taip pat ėmėsi
efektyvių priemonių: iš vienos pusės prispausdama vidaus opoziciją, iš
kitos, užuot užsiėmusi primityviu statistiniu skaičiavimu „kas už, kas
prieš“, organizavo jaunimui žiniasklaidinius patriotinius šou, kuriuose
ne tik buvo pateisinamas Rusijos žygis, bet ir apgailestaujama, kad
nebuvo užimtas Tbilisis.
Tačiau pagrindinis propagandinis akcentas buvo paprastas: Maskva neva
reagavo į Gruzijos karinius veiksmus, ir savo valdžios klaidas jau
pradeda suprasti patys gruzinai.
Grįžkime prie šiandienos. Rusijos kariškiai pradėjo kontroliuoti visą
Krymą tarsi iš anksto pasiruošę. Staiga ir nelaukę, kol Ukrainos
parlamentas įsibėgės. Užėmimo forma taip pat apgalvota: tarptautinis
tyrimas labai ilgai užtruktų nustatinėjant, kas iš tikrųjų yra
„savigynos būriai“, net jeigu ir atsirastų prisipažinusių.
Rusijos parlamente sutinkant atrišti V.Putinui rankas įgaliojimų
prašytojui nebuvo pateiktas nė vienas klausimas, tai nustebino net
prokremlišką žiniasklaidą.
Taip atsitiko todėl, kad dabartinis Ukrainos parlamentas pajudino
klausimą dėl rusų kalbos statuso. Žinoma, jeigu Ukrainos valdžia ir
nebūtų šios temos lietusi, Krymas būtų buvęs užimtas. Bet po
neapgalvoto Kijevo politikų sprendimo nei Rusijos senatui, nei
visuomenei nebeliko jokių abejonių, kad V.Putiną reikia palaikyti
besąlygiškai. Tai tik pretekstas, bet labai efektyvus.
Dabar Maskvos propaganda pasikabino kelias temas: pavojų rusų kalbai ir
rusiakalbiams Ukrainoje, čia atgimstantį fašizmą ir kylantį pavojų
žydams.
Ideologai pasirinko nepralaimimą poziciją: ginti tėvynainius, net jei
tai grėstų Vakarų sankcijomis. Labiau telkiantį naciją šūkį sunku
sugalvoti. Po sovietinės imperijos griuvimo Maskvos ideologai
intensyviai ieško patriotinius jausmus uždegančios kibirkšties. Ir
mažos ugnelės pamažu žiebiasi.
Bet Rusijos tikslas nėra tik atsiplėšti Ukrainos rusakalbę dalį. Vieną
ateities scenarijų pateikė garsus rusų kino režisierius K.Šachnazarovas.
Jo tikėjimu, rytinėje Ukrainos dalyje turėtų atsirasti politinis
lyderis, kuris sugebėtų vienyti didelį regioną, sukurti atsvarą Kijevui
ir pamažu perimti iniciatyvą. Todėl ir savo interviu V.Putinas jau
kalbėjo apie „humanitarinę pagalbą“ visiems Ukrainos piliečiams.
Tačiau ne vien pseudopatriotizmui kelti Maskva naudoja minėtas
propagandines klišes. Dabartinė Ukrainos valdžia kol kas nepasiduoda
provokacijoms. Bet ar ji iš tikrųjų kontroliuoja Maidane dalyvaujančius
kraštutinius dešiniuosius? Ar tai nėra Maidano Achilo kulnas, į kurį
nusitaikė Kremlius?
Agresorė valstybė visada stengiasi pasinaudoti užpultos šalies silpnomis
vietomis. Gruzijoje Rusija pasinaudojo gruzinų karštakošiškumu.
Ukrainoje stengiasi pasinaudoti sunkiai valdžios kontroliuojamomis
ekstremistinėmis organizacijomis. Sėkmingai pasinaudos ir Vakarų
Europos valstybių nesutarimais. JAV remia Ukrainą, ES remia tik
teoriškai. Pati Ukraina pažeidžiama. Rusija tai mato, todėl prasidėjęs
bjaurus žaidimas bus ilgas.