Kai 2008 m. rugsėjį atvykau į Gruziją kaip Lietuvos ambasadorius, vertinimai buvo aiškūs: Rusija – agresorė, Gruzija – teisi. Tačiau jau po kelių savaičių iš upeliais į Tbilisį tekančių Vakarų Europos karinių ir politinių ekspertų, apgulusių svetingus Gruzijos restoranus, pasigirdo replikos, kad ši valstybė taip pat yra padariusi klaidų.
Po pusmečio panašių samprotavimų dar pagausėjo, kol pagaliau susiformavo į teiginį, kad M.Saakašvilio valdžia pasidavė Rusijos provokacijai.
M.Saakašvilio opozicija, pikta dar nuo ankstesnių Rožių revoliucijos valdžios reformų, apsidžiaugė vakariečių skeptišku požiūriu į Gruzijos veiksmus karo pradžioje ir sustiprino savo kovą visoje šalies teritorijoje.
Vakarų Europai užimant vis dviprasmiškesnę poziciją, skepticizmas ėmė brautis ir į M.Saakašvilio aplinką. Daugiaformatis stebėjimų ir tyrimų tarptautinis tinklas gulte užgulė Gruziją, kiekvienas įvykis karo metu išmatuotas net minutėmis, o daugiausia dėmesio buvo skiriama ne provokacijos organizatorei Rusijai, bet į provokaciją reagavusiems.
Po metų patriotinį nusiteikimą „mes, nors ir nedideli, bet nugalėsime“ pakeitė dvejonė „o gal ir mes ką nors ne taip padarėme?“
Savigraužos bakterija pradėjo daugintis, plisti ir tą nuotaikos pokytį pastebėjau net pasaulyje pačiuose nuoširdžiausiuose gruziniškuose užstalės tostuose.
Rusijos tūkstantinė žvalgybinė agentūra tą procesą stebėjo, analizavo ir periodiškai savais veiksmais sustiprindavo pesimistines nuotaikas. Nematomas karas yra dešimtis kartų bjauresnis už matomą.
Maskvos taktika labai paprasta: užimti teritoriją, įsitvirtinti, ją kontroliuoti, o paskui pradėti derybas ir lėtą nervų karą. Kuo daugiau tarptautinių stebėtojų grupių, tuo paprastai užpuolikui geriau, nes žiniasklaidos dėmesys persimeta į tyrėjus.
Rusija labai gerai pažįsta Vakarų Europą -- jos dėmesys ir rūpinimasis dažniausiai būna trumpalaikis, ir okupuojama šalis lieka viena. Taip atsitiko ir su Gruzija. M.Saakašvilio oponentai labai lengvai atėjo į valdžią.
Žinoma, Kremliui buvo svarbu, kaip į tą karą reaguos Rusijos gyventojai. Buvęs Gruzijos vadovas E.Ševardnadzė prognozavo, kad Rusijos agresija sukels neramumų Šiaurės Kaukaze. Jie kilo, bet neįsibėgėjo. Šiaurės Kaukaze iš Kremliaus organizuojamas papirkinėjimas nustelbia patriotinius jausmus.
Savo gyventojų nuomonės atžvilgiu Rusijos valdžia taip pat ėmėsi efektyvių priemonių: iš vienos pusės prispausdama vidaus opoziciją, iš kitos, užuot užsiėmusi primityviu statistiniu skaičiavimu „kas už, kas prieš“, organizavo jaunimui žiniasklaidinius patriotinius šou, kuriuose ne tik buvo pateisinamas Rusijos žygis, bet ir apgailestaujama, kad nebuvo užimtas Tbilisis.
Tačiau pagrindinis propagandinis akcentas buvo paprastas: Maskva neva reagavo į Gruzijos karinius veiksmus, ir savo valdžios klaidas jau pradeda suprasti patys gruzinai.
Grįžkime prie šiandienos. Rusijos kariškiai pradėjo kontroliuoti visą Krymą tarsi iš anksto pasiruošę. Staiga ir nelaukę, kol Ukrainos parlamentas įsibėgės. Užėmimo forma taip pat apgalvota: tarptautinis tyrimas labai ilgai užtruktų nustatinėjant, kas iš tikrųjų yra „savigynos būriai“, net jeigu ir atsirastų prisipažinusių.
Rusijos parlamente sutinkant atrišti V.Putinui rankas įgaliojimų prašytojui nebuvo pateiktas nė vienas klausimas, tai nustebino net prokremlišką žiniasklaidą.
Taip atsitiko todėl, kad dabartinis Ukrainos parlamentas pajudino klausimą dėl rusų kalbos statuso. Žinoma, jeigu Ukrainos valdžia ir nebūtų šios temos lietusi, Krymas būtų buvęs užimtas. Bet po neapgalvoto Kijevo politikų sprendimo nei Rusijos senatui, nei visuomenei nebeliko jokių abejonių, kad V.Putiną reikia palaikyti besąlygiškai. Tai tik pretekstas, bet labai efektyvus.
Dabar Maskvos propaganda pasikabino kelias temas: pavojų rusų kalbai ir rusiakalbiams Ukrainoje, čia atgimstantį fašizmą ir kylantį pavojų žydams.
Ideologai pasirinko nepralaimimą poziciją: ginti tėvynainius, net jei tai grėstų Vakarų sankcijomis. Labiau telkiantį naciją šūkį sunku sugalvoti. Po sovietinės imperijos griuvimo Maskvos ideologai intensyviai ieško patriotinius jausmus uždegančios kibirkšties. Ir mažos ugnelės pamažu žiebiasi.
Bet Rusijos tikslas nėra tik atsiplėšti Ukrainos rusakalbę dalį. Vieną ateities scenarijų pateikė garsus rusų kino režisierius K.Šachnazarovas. Jo tikėjimu, rytinėje Ukrainos dalyje turėtų atsirasti politinis lyderis, kuris sugebėtų vienyti didelį regioną, sukurti atsvarą Kijevui ir pamažu perimti iniciatyvą. Todėl ir savo interviu V.Putinas jau kalbėjo apie „humanitarinę pagalbą“ visiems Ukrainos piliečiams.
Tačiau ne vien pseudopatriotizmui kelti Maskva naudoja minėtas propagandines klišes. Dabartinė Ukrainos valdžia kol kas nepasiduoda provokacijoms. Bet ar ji iš tikrųjų kontroliuoja Maidane dalyvaujančius kraštutinius dešiniuosius? Ar tai nėra Maidano Achilo kulnas, į kurį nusitaikė Kremlius?
Agresorė valstybė visada stengiasi pasinaudoti užpultos šalies silpnomis vietomis. Gruzijoje Rusija pasinaudojo gruzinų karštakošiškumu. Ukrainoje stengiasi pasinaudoti sunkiai valdžios kontroliuojamomis ekstremistinėmis organizacijomis. Sėkmingai pasinaudos ir Vakarų Europos valstybių nesutarimais. JAV remia Ukrainą, ES remia tik teoriškai. Pati Ukraina pažeidžiama. Rusija tai mato, todėl prasidėjęs bjaurus žaidimas bus ilgas.
