Drauge važiavo Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos direktorė Irena, projekto koordinatorė gimnazijoje Regina, iniciatyvios projekto darbo grupės narės mokytojos Natalija ir Audronė.
Prabėgus 15 valandų jau buvome pamiršę debesuotas Lietuvos padanges ir džiaugėmės pasiekę saulėtą, šiltą ir tulpių margumyne skęstantį Celldiomiolką (Vengrija). Jaukiame Vasvirag viešbutyje iškart pasijutome tarsi namuose. Po keleto valandų poilsio ėjome į pirmąjį susitikimą su projekto dalyviais: mokiniais ir mokytojais iš Vokietijos (Staatliche Berufsschule II Traunstein, Slovakijos( Stredná odborná škola Samuela Jurkoviča) ir Vengrijos (Berzenyi Daniel Gimnazium es Szakképzo Iskola).
Mus pasveikino priimančiosios šalies mokyklos direktoriaus pavaduotoja Andrea. Vengrų mokiniai paruošė labai labai gardžius pietus. Vėliau visi kartu pajudėjome pasivaikščioti po Celldiomiolką.
Mūsų gidas mokytojas Tomašas trumpai papasakojo miesto istoriją, pavedžiojo po gražiausias jo vietas. Pakerėjo idiliškas gėlėmis išpuošto miesto parko ramumas. Kiekviena tulpė buvo tarsi mažas stebuklas: norėjosi užsukti į kiekvieną miesto gatvelę, pasinerti į pavasario gaivą.
Autobusu išvykome į šalia miesto esantį Vulkanpark muziejų. Sudomino pastato modernumas, įdomus ekspozicijų išdėstymas ir išsamus gidės pasakojimas apie pasaulio vulkanus, pasitelkiant skaitmenines technologijas.
Aplankėme ir čia pat esantį prieš penkis milijonus metų išsiveržusį vulkaną ir nusileidome į jo kraterį, kuris dar Romos imperijos laikais buvo intensyviai eksploatuotas kaip akmens skaldykla.
Grįždami atgal vis stabtelėdavome pasigėrėti iš aukštai atsiveriančia Celldiomiolko panorama ir žaliuojančios Vengrijos gamtos grožiu. Čia pat sutikti vengrų vaikai, lakstantys šalia vynuogynų plantacijų, leido iš arčiau pažinti šios šalies žmonių kasdieninį gyvenimą.
Vakarieniavome viename iš miesto restoranų, įsitraukėme į susipažinimo žaidimus su vokiečiais, slovakais ir šeimininkais vengrais, linksminomės iki pat vėlaus vakaro. Pirmoji diena Vengrijoje su kaupu pateisino visus lūkesčius.
Ankstų antradienio rytą kartu su užsieniečiais autobusu išvykome į Austriją. Apsilankėme Bernsteino brangakmenių muziejuje (Felsenmuseum). Leidomės į tikras šachtas ir savo akimis išvydome, kokios sunkios ir rizikingos akmenskaldžių darbo sąlygos. Mažas brangakmenio gabaliukas galėjo kainuoti žmogaus gyvybę.
Muziejuje sukaupta didžiulė įspūdingų gamtos kūrinių kolekcija: kiekvienas brangakmenis išsiskyrė savo unikalumu, dydžiu, forma ir žinoma, nepasakomu grožiu. Žiūrėjome filmuotą medžiagą, kurioje pamatėme, kaip gaminami papuošalai. Tai itin kruopštus, laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Muziejuje pamatėme ir nemažą gintaro inkliuzų bei papuošalų kolekciją iš viso pasaulio. Sužinojome, jog ir anksčiau garsios Europos moterys mėgo puoštis gintaru. Buvo labai džiugu, jog dalis gintaro kolekcijos į šį muziejų atkeliavusi iš Lietuvos pajūrio.
Sugrįžę atgal į Vengriją, nuvykome į Kőszeg miestą. Šis miestas nustebino didinga architektūra, įspūdingo grožio senamiesčiu ir bažnyčiomis. Pietavome viename iš Kőszeg restoranų, ragavome tradicinių vengrų patiekalų: guliašo sriubos ir lietinių blynų. Nors valgiai buvo itin gardūs, stebino milžiniškas porcijų dydis – Vengrijoje įprasta valgyti sočiai. Netgi juokavome, kad vienos guliašo porcijos lietuviui pakaktų 2 dienoms.
Keletą valandų praleidome vaikštinėdami po Kőszeg. Nemažai kantrybės pareikalavo sumanymas išsiųsti atvirukus artimiesiems: ieškodami pašto, susidūrėme su problema - vietiniai gyventojai, kurių klausdavome kelio, vangiai kalbėjo vokiškai ar angliškai. Laimei, atsirado draugiškai nusiteikusių vengrų, kurie sugebėjo nesusikalbant nurodyti mums kelią ženklais. Tokiose situacijose supranti, jog nesvarbu, kokia žmogaus tautybė ar kokia kalba jis kalba, svarbiausia, koks yra jo vidus.
Popiet vykome atsipalaiduoti į Sarvar mieste esantį sveikatingumo centrą Sárvári Gyógy- és Wellnessfürdő, garsėjantį terminių baseinų kompleksu.
Ketvirtadienį buvome prie didžiausio Vidurio Europos ežero – Balatono. Keszthely miesto senoviniame pastate įsikūręs modernus Balatono ežero muziejus, kuris yra pripažintas geriausiu muziejumi Vengrijoje.
Patys įsitikinome, kodėl jis taip aukštai vertinamas. Ekspozicijos įdomios ir patrauklios, pavyzdžiui, realiai galima išvysti, kokie gyvūnai ir augalai sutinkami Balatono regione – pateikta nemaža dalis gyvūnų ir paukščių iškamšų bei augalų pavyzdžių, o didžiuliame akvariume plaukioja Balatono ežere gyvenančios žuvys. Muziejaus direktorius išsamiai papasakojo ežero susidarymo istoriją, regiono plėtros ypatumus. Sužinojome apie Balatono regiono žmonių gyvenimą romėnų laikais, kokia buvo tų laikų kasdienybė, žmonių buitis ir verslai. Pasakotojas užsiminė ir apie Gintaro kelio svarbą šio krašto seniesiems pirkliams.
Balatono ežeras yra labai seklus – vidutinis jo gylis 3 metrai, todėl jo vanduo labai greitai įšyla veikiamas saulės šilumos, ir šis ežeras tampa tikru rojumi maudynių mėgėjams. Aplink jį įsikūrę daug turistinių miestelių. Keszthely yra kalvų ir miškų apsuptas didžiausias miestas šalia Balatono. Lankėmės Keszthely centre, kuris, kaip ir visi aplankyti Vengrijos miestai, žavėjo didinga architektūra. Didžiausią įspūdį paliko gotikinė Romos katalikų Dievo Motinos bažnyčia ir barokiniai Festetics giminės rūmai.
Kelyje link Balatono ežero mūsų žvilgsnį patraukė Badascony - vulkaninės kilmės 437metrų aukščio kalnas šiaurės vakarų Balatono pakrantėje. Vietovė žinoma kaip dviejų garsių vynuogių veislių (muskatinių ir rieslingo) auginimo regionas.
Kai pasiekėme Szigliget, begalės vulkaninių kalvų apsuptą kaimą minėto ežero pusiasalyje, mūsų laukė lygumų gyventojams toks malonus užsiėmimas - kopimas į 239 metrų aukštyje tvirtai tebelaikančius savo pozicijas Szigliget pilies ( XIII a.) griuvėsius. XVI amžiuje pilis sėkmingai sulaikė turkų antpuolius.
Atsisveikinimo dieną projekto konferencijos metu Martynas pristatinėjo visų keturių mokyklų mokinių atsiliepimus apie Comenius projektą (anketinius duomenis kruopščiai apdorojo mūsų gimnazistai). Atsisveikinę su bičiuliais, palikome saulėtąjį Celldiomiolką. Kelionės namo metu grožėjomės įspūdinga Slovakijos kalnų gamta.
Projekto dalyvių mintys apie kelionę:
„Esu labai laiminga ir džiaugiuosi, jog mūsų mokykla dalyvauja tokiame projekte, kuris suteikia galimybę aplankyti Europos šalis, šį kartą- Vengriją. Manau, kad šios kelionės plečia ne tik mokinių, bet taip pat ir mokytojų pasaulėžiūrą, keičia mąstyseną. Esu labai dėkinga mokytojai, kad mus ne tik pasiėmė į kelionę, bet ir laimingai „parvežė“ namo. Ši kelionė suteikė daug neišdildomų įspūdžių, kurių ilgai nepamiršime.“ (Ugnė)
„Šiais metais man pasitaikė nuostabi galimybė - sudalyvauti dar kartą Comenius projekte ir išvykti į Vengriją. Labai laukiau šios kelionės, norėjau susipažinti su naujais žmonėmis, patobulinti vokiečių kalbos žinias, susibendrauti su skirtingų klasių mokiniais. Atminty išliks Balaton ežeras, gražus ir didelis, apsuptas didžiulių kalnų, švelnaus klimato ir akį traukiančio kraštovaizdžio. Taip pat labai patiko Kemenes Vulkanpark nuostabūs, miškingi, akmenėti kalnai.
Gilus vulkano krateris, po kurį vaikščiojome, paliko didžiulį įspūdį. Užkopus į viršų ant kalnų, matėsi neaprėpiami šalies toliai, geltoni rapsų laukai ir pasigėrėjimą kėlė kvapą gniaužiantis gamtos grožis. Labai patiko Sarvar vandens parkas, Keszthely, Badacsony miesteliai, kurie yra įsikūrę šalia Balaton ežero. Gyvenome Celldömölk miestelyje, nedideliam, bet žaviam, su įvairiausių spalvų ir formų tulpėmis ties kiekvienu gatvės kampu.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Vengrija be galo graži šalis, turinti savotišką gamtos grožį ir joje gyvenančius, man atrodo, visai kitokius negu Lietuvoje žmones. Vengrų kalba pasirodė tikrai labai sunki, tačiau dauguma ten gyvenančių žmonių suprato vokiečių kalbą. Ši kelionė man paliks patį gražiausią prisiminimą visam gyvenimui, vien dėl to, kad draugai ir mokytojai buvo labai nuoširdūs ir draugiški. Buvo labai linksma leisti laiką su visa grupe. Pamatėme daug nuostabių gamtos vaizdų, aplankėme daug išskirtinių muziejų, miestelių, kurie leido suvokti pačios šalies savitumą, jos paveldą.
Be galo džiaugiuosi, kad teko pakeliauti bei pasisemti neišdildomų įspūdžių, kurie tikriausiai net ir po daug metų nepasimirš. Iš tikrųjų, kiekviena kelionė brandina žmogų, leidžia susivokti, ko iš tikrųjų reikia jo gyvenime ir labai esu patenkinta, kad galėjau pamatyti daugiau pasaulio. Svarbiausia kelionėje yra mėgautis kiekviena akimirka ir nepamiršti bendrauti su žmonėmis. Kelionė į Vengriją buvo nauja patirtis mano gyvenime - leido suprasti, kad žmonės, keliaujantys su tavimi, atvirai ir nuoširdžiai bendraujantys, gali kelionę įprasminti dvigubai. Po šios kelionės dar labiau prasiplėtė mano požiūris į gyvenimą.“(Liveta)
„Kelionė į Vengriją tikrai buvo labai įdomi ir linksma. Nors ir buvome neilgai, tačiau pavyko susidaryti bendrą vaizdą apie šalį ir jos kultūra. Labiausiai patiko nuostabus Vengrijos kraštovaizdis, atsiveriantis nuo pilies griuvėsių į Balatono ežerą.“ (Normanas)
„Per šitą kelionę aš susipažinau su naujais žmonėmis ir atradau naują šalį, bei sužinojau daugiau apie gintarą ir kaip buvo juo prekiaujama,ką jis reiškė žmonėms.“ ( Martynas)
„Prieš iškeliaudama visiškai nenumaniau, ko tikėtis, buvau susikrovusi lagaminą kelioms dienoms ir žinojau, jog važiuoju ten, kur visi kalbės man nesuprantama kalba. Nemaniau, jog bus taip gera, smagu, įdomu... Trūksta žodžių apibūdinti tai pakylėtai nuotaikai, kuri lydėjo visos išvykos metu. Buvo nuostabu pažinti kitą kultūrą, pamatyti kvapą gniaužiančios svetimos šalies grožį ir galiausiai, išgyventi pavasarį – Lietuvą palikome niūrią ir vėsią, o Vengrija pasitiko su saule ir margaspalvių gėlių gausa.
Susiradau puikių bičiulių, pažinau daug įdomių žmonių. Nesinorėjo grįžti, nes čia, Vengrijoje, jaučiausi tarsi būdama namuose. Dar ilgą laiką negalėjau pamiršti patirtų akimirkų šioje šalyje, ilgėjausi kelionės draugų, šilto oro, nuoširdžių vietinių gyventojų. Tikiuosi ilgesniam laikui sugrįžti į Vengriją. Esu labai laiminga, jog turėjau neįkainojamą galimybę dalyvauti šiame projekte. Tai leido man pažinti ne tik kitus, bet ir save, susimąstyti apie daugelį dalykų. Keliaudama išsikėliau sau daug tikslų, vienas jų –mokytis vokiečių kalbą. Ši kelionė įsirėžė giliai į mano atmintį kaip vienas iš nuostabiausių gyvenimo prisiminimų“.(Arūnė)
