Būtent už tokias sankcijas ir pasisakė visada Lietuvos valdžia. Pasisakė todėl, kad sankcijų būdu, kertant Rusijos ekonomikai smūgį, norima atgrasyti šią valstybę nuo agresyvios politikos. Pirmieji ženklai, kad sankcijos turi poveikį Rusijos ekonomikai jau matomi.
Tai svarbu. Gal bus atsipeikėta. Bet diskusijose dėl sankcijų, kuriose Lietuva visada buvo už patį griežčiausią jų taikymo lygį Rusijai, taip ir nemačiau pasvarstymų, kaip jų poveikis Rusijai gali atsiliepti ekonominiams ryšiams su Lietuva. O mūsų ministrų kalbos apie tai, kad jos niekaip Lietuvos nepalies atrodo keistos.
Dar keisčiau buvo girdėti kai kurių mūsų apžvalgininkų apgailestavimą, kad Europa neatsisakė pirkti dujų iš Rusijos ir būtent dujų sektoriuje pritaikė kai kurias išimtis.
Lyg ne Lietuva po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir nuolatinio trypčiojimo ties naujos, Visagino elektrinės statyba yra viena iš labiausiai priklausomų nuo rusiškų dujų Europos Sąjungos šalis. Sąmyšis, kilęs dėl bandymo ieškoti skalūnų, visa tai darant atmestinai, lyg atbulomis rankomis, privedė prie to, kad vieninteliu alternatyviu dujų šaltiniu Lietuvai bus suskystintų dujų terminalas, kuris turėtų pradėti veikti šių metų gruodžio mėnesį ir galės perpumpuoti apie 1 mlrd. kubų dujų.
Bet, vėlgi, kiekvienas alternatyvus terminalas turi ir savo kainą. Yra tiesiog būtinybė, mūsų atveju neišvengiama, turėti atsarginius kelius kuro, energetikos ištekliams atsigabenti, nes vamzdžiais juos tiekia partneris, kuris bet kada gali imti vykdyti ,,politinį“ vamzdžių remontą. Bet liūdna Mažeikių naftos gamyklos patirtis rodo, kad alternatyvus kelias yra brangesnis, o tada gali tapti ir nerentabilus ūkinei veiklai.
Todėl galime tik padėkoti kai kurioms Vakarų valstybėms, tokioms, kaip Vokietija ir kitoms, kurios, rengdamos būtiną Rusijos agresijai pažaboti griežtų ekonominių sankcijų paketą, pagalvojo už mus, kad dujų sektoriuje pritaikytos sankcijos Rusijai gali smogti ir Lietuvai. Aišku, priimdamos tokį sprendimą šios šalys visų pirma rūpinosi savo ekonominiais interesais, bet taip jau įvyko, kad pagalvojo ir už mus.
Net jeigu Rusija ir norėtų atsakomajam smūgiui į sankcijas, pritaikytas jai, pasirinkti taip pat ir dujų sektorių, visų pirma jos nebūtų asimetriškos, (o Rusija tik tokį atsaką ir, sako, kad rengia), antra, turėtų paliesti visas ES valstybes, todėl sunkiai tikėtinos.
Dabar spekuliuoti, koks gali būti atsakomasis Rusijos smūgis į jai įvestas sankcijas, reikštų burti iš kavos tirščių. Šiandien atkreipiu dėmesį tik į tai, kad TVF ekspertai kalbėjo ne apie atsakomųjų Rusijos sankcijų poveikį, o galimą smūgį Lietuvai dėl kai kurių ekonominių ryšių su Rusija susitraukimo. Ar Lietuvos valdžia pasitelkė į pagalbą savo ekspertus, ar šį galimą poveikį bandė skaičiuoti, numatė kontrpriemones?
Vasarą Vyriausybė atostogauja. Tik žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė kariauja su kiaulių maru. Dar švietimo ministras Dainius Pavalkis, pasirodęs, matyt, po atostogų, sublizgėjo naujais revoliuciniais sprendimais, kurie mūsų abiturientus ir toliau turėtų laikyti neįvardintų iki šiol ekspertų bandomaisiais triušiais. Vyriausybė, išeidama atostogų, surengė gražią ceremoniją, pozavo su euro monetomis, po to, kai ES nutarė leisti Lietuvai įsivesti eurą. O apie tai, kokia bus ta mūsų ekonomika, kaip reikėtų pasiruošti galimiems smūgiams ir nepagalvojo. Ir nepanašu, kad tai rūpėtų.
Kaip pasakė neseniai vienas žmogus, besisukantis versle, skirtumas tarp tokių žmonių, kaip jis ir tų, kas yra valdžioje, yra tas, kad pastarieji aukštą pragyvenimo lygį visada turi, nesvarbu, kokia bus ekonomika, o versle besisukantiems reikia gyventi pagal pajamas. Stengtis sudaryti naujas galimybes, užsidirbti, kai ekonomika juda į priekį ir galvoti, kaip išgyventi, kaip išlikti tada, kai ekonomika sulaukia smūgių. Bet viena yra smūgiai, kurių sulaukiama dėl vidinių rinkos pokyčių, o kita, kai tuos smūgius verslas patiria dėl politinių sprendimų, taip pat susijusių su užsienio politika.
Net ir liberalios ekonomikos valstybėse valdžia turėtų būti partneris tų, kas dirba versle. Jautriai ir nedelsiant reaguoti į smūgius, kuriuos patiria verslas, dirbantis viename ar kitame sektoriuje, teikti siūlymus dėl įstatymų pakeitimų. Ne todėl, kad pažinotų gerai vieną ar kitą įtakingą verslininką ir atstovautų to verslo interesus, būdami valdžioje, o dėl to, kad verslas, jeigu valstybėje viskas yra gerai sutvarkyta, moka mokesčius į valstybės iždą, iš kurio ta valstybė ir gyvena. Pagaliau verslas tai yra ne tik jo savininkai, bet ir daug kitų žmonių, kurių pragyvenimas nuo to priklauso.
Dažnai verslo situaciją gali nulemti įvairūs valdžios institucijų sprendimai, kurie nereikalauja jokio įsikišimo iš Seimo, šiuo metu irgi atostogaujančio. Net ir Vakarų valstybėse, kur rugpjūtis yra šventas atostogų metas, šiais metais buvo suformuotos įvairios struktūros, darbo grupės, kurios, aukštiems politikams atostogaujant, stebi galimą sankcijų poveikį Rusijai savo valstybėms. Pasitelkiami į pagalbą ir ekspertai.
Lietuvoje yra kitaip. Skirtingai nuo valdžios vyrų ir moterų, dabar verslui yra didelių galvosūkių ir galvos skausmo laikotarpis, o valdžia demonstruoja olimpinę ramybę.
Kyla klausimas, ar reikia laukti Žolinės, kuomet iš politinių atostogų pradeda grįžti į darbą politikai? Galbūt, tuo metu, kai Vyriausybės viršūnė atostogauja, pasirūpinti tokios laikinos struktūros, darbo grupės, stebinčios poveikį Lietuvos ekonomikai, sudarymu galėtų prezidentė ar Seimo pirmininkė.
Lietuvoje, deja yra įprasta, kad imtis iniciatyvos žemesnio rango pareigūnai, nei ministras nenori ir visada laukia tik nurodymų iš aukščiau. Iniciatyva, net ir gera, Lietuvoje dažnai baudžiama, o gerais pareigūnais dažnai yra laikomi tie, kurie niekur neišsikiša, nerodo iniciatyvos. Todėl ir krizės pas mus užgriūna netikėtai.
Tai, kad griežtas sankcijas Vladimiro Putino režimui už jo politiką Ukrainoje reikėjo įvesti, net neabejoju. Bet kiekvienas, pakėlęs kalaviją, turi pagalvoti apie skydą. Tada ir krizių, gilių sukrėtimų mūsų šalyje bus mažiau, arba tam bent būtų pasiruošta.
