Vilniuje viešėjęs Europos centrinio banko (ECB) pirmininkas M.Draghi tvirtino, kad euro įvedimas Lietuvoje naudingas ir Lietuvai, ir euro zonai, kuriai nauja narė leidžia parodyti, kad bendra valiuta, nepaisant atskirų valstybių patiriamų ekonominių sunkumų, tebėra patraukli.
Euras padės Lietuvai pritraukti daugiau užsienio investicijų, garantuos stabilumą.
Panašių argumentų euro naudai jau ne kartą yra išsakę ir Lietuvos ekonomistai. Bet naujausia „Eurobarometro“ apklausa rodo, kad euro įvedimui nepritariančių žmonių vis dar 2 proc. daugiau nei pritariančių.
Labiausiai žmones baugina galimas kainų augimas, nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas ramina, kad infliacija neturėtų viršyti 2 proc.
Išties, dėl stagnuojančios euro zonos ekonomikos išorinių priežasčių kainoms kilti lyg ir nėra. Vidaus rinkoje taip pat nematyti prielaidų infliacijai, nes žaliavų kainos neauga, o algos kyla lėtai, nors Lietuvos ūkio augimas išlieka vienas sparčiausių ES.
Pirmąjį šių metų pusmetį mūsų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) ūgtelėjo 3,1 proc. Dabartinėmis sąlygomis tai visai neblogas rodiklis, nors smarkiai nuo ES gerovės vidurkio atsiliekančiai mūsų šaliai reikėtų ne mažesnio nei 4–5 proc. kasmečio kilimo.
Negana to, Lietuvos ekonomika šįmet auga kiek lėčiau nei pernai. O šalies ūkio varikliu pastaraisiais metais buvęs eksportas ėmė net smukti – pirmąjį šių metų pusmetį jis sumažėjo 4 proc.
Tai lemia ir nuo Lietuvos nepriklausančios priežastys. Eksportą stabdo Rusijai taikomos Vakarų sankcijos, į kurias Maskva atsakė draudimu įvežti šių šalių maisto produktus, o atsverti praradimą trukdo ES ekonomiką apėmęs sąstingis.
Vis dėlto dauguma ekonomistų mano, kad neigiamas ilgalaikis poveikis Lietuvos ekonomikai nebus stiprus. SEB banko strategas P.Hammarlundas prognozuoja, kad artimiausius 10 metų mūsų šalies ūkio augimas vidutiniškai sieks 4 proc. BVP kasmet.
Tai garantuotų, nors ir nelabai spartų, gyvenimo lygio kilimą.
Tačiau kad optimistinės prognozės taptų realybe, būtinos ir palankios tarptautinės sąlygos, ir Lietuvos pastangos susidoroti su savomis ekonomėmis bei socialinėmis problemomis.
Lietuvos ūkis nėra itin smarkiai priklausomas nuo Rusijos.
Bet jei priešiškumas tarp Maskvos ir Vakarų vis stiprėtų, atsidurtume pačiame neigiamo geopolitinio klimato epicentre. Tai gąsdintų užsienio kapitalą ir mažintų šalies patrauklumą, juo labiau kad daug verslo projektų Lietuvoje siejama su jų plėtra į Rytus.
Suprantama, mūsų įtaka geopolitikai menka. Bet Lietuvos ūkis susiduria ir su iššūkiais, kuriuos lemia vidaus priežastys.
Ketvirtadienį Europos Komisijos (EK) viceprezidentas J.Katainenas perspėjo, kad Lietuva turi toliau laikytis finansinės drausmės, bet kartu skatinti ekonomikos augimą, neleisti susidaryti naujiems burbulams, kaip buvo nutikę nekilnojamojo turto rinkoje.
Tai nelengvai suderinami tikslai, bet įmanoma nedidinant biudžeto deficito finansuoti priemones, skatinančias ūkio augimą. Mokesčių sistema irgi turi būti palanki verslo plėtrai ir kartu garantuoti, kad bus surinktos valstybės įsipareigojimams būtinos lėšos.
Lietuvos ekonomiką stabdo ir darbo rinkos spragos. Mūsų šalyje apie 10 proc. darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai, bet verslui jau sunku rasti kai kurių profesijų darbuotojų, ypač aukštesnės kvalifikacijos.
Čia Lietuvai smogė emigracija – daug kvalifikuotų specialistų išvyko. Kita vertus, kalta ir švietimo sistema, nesugebanti parengti reikiamų specialybių ir tinkamos kvalifikacijos darbuotojų.
Jau net Briuselis ragina Lietuvą gerinti švietimo sistemą, kad būtų tenkinami rinkos poreikiai, rengti mokymus, kurie mažintų darbo įgūdžių stoką.
Be to, esame viena ES atsilikėlių pagal mokslinių tyrimų pritaikymą ir žiniomis grindžiamų technologijų plėtrą. Į mokslinius tyrimus ir inovacijas mūsų šalyje investuojama penkis kartus mažiau nei vidutiniškai Bendrijoje.
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvoje algos mažesnės nei kitose net panašaus ekonominio lygio šalyse, pavyzdžiui, Estijoje, ir yra verslo orientavimasis ne į pažangiąsias technologijas, o į kuo pigesnę darbo jėgą. Todėl Lietuvoje darbo našumas tesiekia 72 proc. ES vidurkio.
Valdžia turi svertų, kurie leistų gerinti padėtį, tik reikia politinės valios. Lietuva 2014–2020 metais gaus 23,5 mlrd. litų ES paramos, investiciniams projektams dar turės pati pridėti apie 3,5 mlrd. litų.
Politikams tenka atsakomybė, kad šios lėšos būtų ne iššvaistytos ar sukištos į neperspektyvias ūkio šakas, mažai naudingą infrastruktūrą, o nukreiptos į konkurencingumo didinimą, mokslą, švietimą, pažangiųjų technologijų plėtrą.
Daug ką galima padaryti teisiniu reguliavimu skatinant ūkio technologinį modernizavimą, verslumą, didinant darbo rinkos lankstumą. Tai ir nulems, ar optimistiniai Lietuvos ateities scenarijai neliks tik svajonė.
