Aišku, gal neverta šaipytis iš politika tik apčiuopomis besidominčių žmonių. Jie nuolat girdi žinias, kad rusai kariauja informacinį karą prieš Lietuvą, pasitelkdami ne tik istorijos klastotes, bet ir Olego Gazmanovo dainas, senas sovietines komedijas „su Šuriku“ ir šlapios dešros prekės ženklą („Tarybinė dešra“).
Blogiau, kai lazdą perlenkia tarsi protingi žmonės. Verkti norėjosi žiūrint, kaip visuomeninės televizijos apžvalgininkė , pasikvietusi parako neuosčiusį gynybos ekspertą, liejo pasipiktinimą dėl Kauno karo paveldo centro direktoriaus Vladimiro Orlovo „erezijų“.
Istorikas, remdamasis Antrojo pasaulinio karo patirtimi, išsakė nuomonę, jog Rusijos agresijos atveju ginti Vilnių nebūtų pirmaeilis strateginis Lietuvos gynybos uždavinys. Atseit, daug svarbiau ginti logistikos centrą Kauną.
Antrojo pasaulinio karo metais, puolant vokiečių kariuomenei, sovietų armija nerdoe didelių pastangų apginti Vilnių, o traukdamasis Vermachtas Vilnių taip pat gana lengvai paliko Vilnių, kai dėl Kauno ir Šiaulių vyko aršūs mūšiai.
Jau prieš kelis metus apie klastingas Maskvos užmačias prisivilioti lietuvius „Tarybinės dešros“ ilgesiu perspėjęs gynybos ekspertas V.Orlovą apkaltino kažkuo panašaus į Rusijos agentą. Informacinio karo agentą.
Aš irgi nepritariu V.Orlovui, ir nors esu kaunietis, eičiau gintio Vilniaus tegul ir su laidyne rankoje. Taip pat, kaip ir Kauno, Balbieriškio ir Rokiškio.
Bet kai nestandartinę nuomonę pareiškusiam laisvos šalies piliečiui galimai tik todėl, kad turi rusišką pavardę, prisegama informacinio karo agento etiketė, jau darosi bloga.
Nenustebčiau, jei koks užsikonservavęs tipas su neišsivysčiusio embriono smegenimis pareikalaus iš kavinių meniu išbraukti patiekalą „Silkė rusiškai“. Raginimų išimti iš apyvartos rusišką vodką jau teko girdėti. Netoli laikas, kai ir silkė su karštomis bulvėmis ir svogūnais bus paskelbta Maskvos informacinio karo ginklu.
Jau pykina nuo įkyriai, įtartinai įkyriai kartojamų žodžių „informacinis karas“.
Jokiu būdu nesakau, kad Kremlius nekariauja informacinio karo. Tik kalbos apie jį tapo tokia nuvalkiota kliše, kad nebežinia, kas tai per baubas. Panašiai kaip ir sovietų laikais, kai komunistiniai ideologai darbininkams ir valstiečiams išūžė galvas apie Amerikos neoglobalizmą, Pekino hegemonizmą ir Vakarų Vokietijos revanšizmą – gi tie darbininkai ir valstiečiai manė, jog čia kalbama apie kažkokias pavojingas triperio atmainas.
Gali susidaryti įspūdis, jog Rusijos informacinis karas prasidėjo tik neseniai, kai apie tai paskelbė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Visiški niekai. Tas karas tęsiasi jau nuo maždaug XV amžiaus, kai pradėjo stiprėti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ir užsimojo atimti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių slavų žemes.
Maskvos metraščiuose jau galima įžvelgti LDK politikos ir jos valdovų iškraipymų, vienpusiško įvykių vaizdavimo. Tiesa, toji propaganda skyrėsi nuo dabartinės – Maskva tada pyko, kad Lietuva prieš ją, o dabartinėje apochoje – kad ne su ja.
Ir tai buvo informacinis karas ne prieš tautinę, o prieš didele dalimi slavišką Lietuvos valstybę. Prieš lietuvius, apskritai baltus kaip tautą informacinio karo mūšio lauke popieriniais (ir ne tik) kalavijais aršiausiai mosavo vokiečiai. Kryžiuočių kronikose, pavyzdžiui, rašyta apie pabaisas žiaurius prūsus, kurie išskrosdavo nėščioms moterims pilvus ir anht iečių pasmeigdavo kūdikius.
Nuo vokiečių neatsiliko ir lenkai. Netgi labai kulūringi. Pavyzdžiui, lenkų literatūros klasikas Henrikas Sienkiewiczius istoriniame romane „Tvanas“ lietuvius karius vaizduoja kaip purvinus, skarmalotus laukinius, ginkluotus tik kuokomis. Mūsų istorikai pasipiktinę įrodė, jog tais karų su kryžiuočiais laikais mūsų protėviai pagonys jau buvo šarvuoti, ginkluoti Damasko plieno kalavijais. Bet lenkai, atrodo, tuo netiki iki šiol.
XIX a. viduryje prancūzų rašytojas Prosperas Merime paleido į pasaulį vieną rafinuočiausių šmežtų apie lietuvius. Jo apysakoje „Lokys“ pasakojama, kaip gūdžiuose laikinės Žemaitijos miškuose meškinas išprievartavo lietuvių bajoraitę ir iš šio makabriško sanguliavimo gimė pusiau žmogus, pusiau „vini puchas“ – toks lokiolakis.
Kaip manote, ką apie Lietuvą turėjo pagalvoti to meto kultūringoji Europos visuomenė?
Ak, tie ištvirkę prancūzpalaikiai, jie nuo seno prie ruso ir lenko šliejosi!
Taigi aiškėja ir paprasta mistiškai skalmbančios formuluotės „informacinis karas“ esmė. Tai seniai žinomas dalykas, anksčiau vadintas tiesiog propaganda, dezinformacija, paprasčiau – proto dulkinimu.
Tuo užsiima valstybė, turinti savanaudiškų tikslų kitose, dažniausiai kaimyninėse šalyse re bandanti tos šalies piliečiams įvaryti nepilnavertiškumo kompleksą, kad greičiau pasiduotų.
Pavyzdžiui, jei tūlas nenaudėlis siekia užvaldyti kaimyno žmoną, visiems paskelbia, kad kaimynas – impotentas. Jeigu iš tiesų jis savo žmoną patenkina kaip reikiant, šioji visokiais blėnimis nepatikės, moterų pigiais triukais neapgausi. Bet štai vyrai, kurie ne visada galvoja smegenimis, gali nuo tokių kalbų įsivaryti nepilnavertiškumo kompleksą ir žmona, žiūrėk, jau pas kaimyną.
Gerai, kad kultūrologas Algirdas Patackas yra paskelbęs, jog lietuviai – moteriška tauta. Ačiū Dievui.
Galia, kad ne visos moteriškos tautos moterys pasižymi gilia išmintimi. Paranojiškų įtarimų kelia D.Grybauskaitės atkakliai peršamas projektas užraukti rusiškų kanalų transliaciją.
Vyresnės kartos lietuviai turbūt atsimena, kaip sovietų laikais buvo slopinamos Vakarų radijo stotys. Rezultatas: prisikišę prie ausų, per triukšmą gaudėme kiekvieną kitokios tiesos žodį ir tik juo tikėjome.
Ko tuomet dabar siekiama dribtine informacijos blokada?
Jeigu jau pasiryžome atremti putinines inforacijos atakas, į viską reikia pažvelgti kitaip. Įsidėmėkime: Kremlius informacinį karą kariauja ne su Lietuva, ne su JAV ir Vakarais apskritai, o muilina akis savo tautai.
Vladimiras Putinas ne toks kvailas, kad nesuprastų, jog lietuviai niekada nepatikės, jog Stalinas juos trėmė norėdamas išgelbėti nuo gėdos tapti nacių talkininkais. Išskyrus gal vieną kitą dešimti prasigėrusių dvasios ubagų.
Kaip ir normalus vakarietis nepatikės, jog juos už virvučių tampo Amerikos žydų ir masonų sąmokslininkai.
Kremliaus informacinio karo „katiušos“ nukreiptos išimtinai į savo tautą, kad ji tylėtų varoma į skerdyklas Čėčėnijoje, Ukrainoje, į kruvinus žygius atkariauti „rusų pasaulio“, kuriam, matyt, priskiriama ir Lietuva.
Vakarų globalistų ir Baltijos nacionalistų baubai kuriami tam, kad Rusijos žmonės tyliai graužtų raugintus agurkus, kai naftos ir dujų oligarchai maudosi šampano voniose.
Taigi, jei norime kariauti su Maskva ne raudami putinus-medžius iš parkų, o vladimirus putinus iš kaimynų rusų širdžių ir galvų, turime ne užsidaryti nuo šmeižto srauto rusų kalba, o paleisti piešpriešinį, tiesos srautą – aišku, irgi rusų kalba.
Savo atremties argumentus rusams galime pateikti tik jų kalba, turbūt sudėtinga būtų pasiekti, kad 150 milijonų tauta išmoktų 3 milijonų tautos kalba, nors ši ir labai senoviška, turtinga būtų.
Apskritai nors kiek praprusęs lietuvis turėtų mokėti ir rusų, ir lenkų kalbas. Mūsų prosenelių karta jas mokėjo, ir dar žydų jidiš kalbą suprato, net paprasti kaimiečiai. Galbūt todėl jiems ir pavyko 1918-siais sukurti modernią Lietuvos valstybę.
Tad jei mes, maža tauta, norime išlikti gyvi ir sveiki informacinio karo frontų kryžminėje ugnyje, neužtenka pasikliauti amerikietiškais tankais. Turime atimti iš priešininko jo ginklą ir juo gintis. O tariant be užuolankų tai reiškia – jaunimas tegul mokosi rusų kalbos.
Ne prošalį būtų ir lenkų. Dėl visa ko. Kaip sakoma, apsidraudėlį ir „Lietuvos draudimas“ saugo.
Žinoma, mokėti didžiųjų kaimynų kalbą mus verčia ne tik negatyvus, gynybinis aspektas. To reikalauja geopolitinė padėtis. Maža tauta, gebanti sklandžiai bendrauti didžiųjų tautų kalbomis, susikuria savotišką savisaugos lauką ir kalbinį tiltą į didžiąsias rinkas.
Ne veltui beveik kiekvienas olandas daugiau ar mažiau moka vokiečių kalbą, nors Vokietija istorinėje plotmėje olandams yra prikrėtę šunybių.
Taigi, jei jaunimas neužmirš rusų kalbos, galės rusą, ar bet kurį posovietinės erdvės tautos atstovą ištraukti iš Kremliaus propagandos liūno, įrodyti, jog lietuviai nėra fašistų tauta, Lietuvoje niekas nemuša rusų.
Pagaliau, mokantys rusų kalbą jaunuoliai patirs nepakartojamą estetinį malonumą, galėdami perskaityti Michailo Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" - jau vien dėl šio genijaus kūrinio verta mokėti rusiškai. Ir jaunoji karta neliks dvasiškai nuskriausta kaip jų tėvų karta, kuri, tik formaliai mokyti anglų kalbos sovietinėse mokyklose, dabar negali originalo kalba perskaityti Jameso Joyce'o "Uliso" - kūrinio, kurio neperskaičiusi tauta apskritai neturėtų būti priimta į Europos Sąjungą.
