Mažose bendraminčių grupelėse įprasta pasijuokti iš politkorektiškumo idėjos ir patapšnojus vienas kitam per petį nuspręsti, kad esame patys geriausi, nes tik mes žinome, kokia yra didžioji pasaulio tiesa ir kas stovi gėrio bei blogio pusėje.
Parlamentarė Rasa Juknevičienė padarė būtent tokią klaidą. Pamiršusi, kad jos socialinio tinklo „Facebook“ paskyra yra sekama ne tik publikos, kuriai socialinis jautrumas ir korektiška politinė terminologija neatrodo „skystaklynių išmislas“, ji numetė nevykusį juokelį apie oro uoste besimeldusį musulmoną.
„Laukiu sodinimo į lėktuvą Vašingtonas–Frankfurtas. Priešais mane meldžiasi jaunas vaikinas, atsisukęs į Meką. Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“, - šypsena padabinusi savo pasisakymą rėžė parlamentarė, laukdama jos mintis sekančios publikos pritarimo.
Visi supranta, kad bet kuriam Vakarų politikui toks juokelis kainuotų politinę karjerą, kad ir kokiais graudžiais pateisinimais būtų grįsta tolesnė istorijos eiga. Lietuvoje to nenutiks. Kodėl? Todėl, kad rasizmas pas mus nėra suprastas kaip problema. Mūsų problema yra menkas bulvių prieaugis ar pastovi Rusijos grėsmė.
Musulmonai mums be išimties atrodo teroristinių išpuolių planus rezgantys svetimieji, kuriais nedera pasitikėti. Juodaodžiai – reperiai ir krepšininkai. Kinai – gera darbo jėga. Rusai – girtuokliai. Ta pati publika jums aiškins, kad homoseksualai gal ir nėra blogai, bet kam jiems reklamuotis, o vaiką reikia auklėti diržiuku.
Kai kurie agresyvaus provincialumo apologetai jums puls įrodinėti, jog juodaodžius „negrais“ galime vadinti, nes neturime vergijos ir rasinių konfliktų praeities. Kitaip sakant, Vakarų pasaulio klaidos mūsų neliečia, mes tik plosime katučių, kai gausime jo privalumus, kurie nepakeis įsitikinimų.
Panašia logika teisinamas ir CŽV kalėjimų Lietuvoje faktas. Na gerai, buvo tie kalėjimai, bet ten juk buvo kalinami ir kankinami blogi žmonės. Juk galima kankinti tuos blogiečius tam, kad apsaugotum geruosius, aiškina tie, kurie vėliau apeliuoja į žmogaus teisių pažeidimus ir lygiaverčio traktavimo būtinybę.
Vakarų stiprybė yra tai, kad jie sugeba pripažinti savo klaidas, mokytis ir nugalėti stereotipišką mąstymą, priimdami kitokius pasaulėvaizdžius. Deja, bet mes vis dar flirtuojame su savo provincialumu ir aiškiname, jog mums vakarietiškas kritinis mąstymas nėra reikalingas, mums reikia tik stovėti laiminčios komandos pusėje.
Į logikos pinkles patekę komentatoriai, pamatę, kad nepavyks išsisukti nuo jų klaidas pabrėžiančių faktų, spjauna į viską ir sako, kad faktai jiems negalioja, nes jie stovi tiesos ir gėrio pusėje, jų vertybės yra vertybiškesnės.
Vokiečių filosofas Georgas Hegelis, kuriam po nosimi buvo pakišti jo mokslinę teoriją paneigiantys faktai, rėžė: „Tuo blogiau faktams!“. Štai su tokiu entuziazmu dalis komentatorių skelbia, kad faktai jiems nerūpi, nes jie žino didžiąją tiesą, kurios padedami gali aiškinti politinius ar net mokslinius procesus.
Šitie žmonės jums aiškins, kad jokios klimato kaitos nėra, nes vakar savo kieme jie matė sniegą, ar jų gimtajame kaime žiema buvusi šalta. Tie patys jums sakys, kad pasiteisinę jų intuityvūs spėjimai buvo perprasto didžiojo plano pasekmė.
Sunku kaltinti šiuos žmones, kad jie renkasi ribotą pasaulio supratimo būdą – tai jų laisvė. Vis dėlto, mes neprivalome taikstytis ir šypsotis, kai toks provincialumas tampa argumentacijos viešojoje erdvėje pagrindu.
Jei ir turėtume pasimokyti kažko iš JAV Senato ataskaitos, tai svarbiausia būtų – sąmoninga pilietinė visuomenė pripažins savo klaidas, net ir žinodama, kad jos gali tapti priešiškos propagandos dalimi. Nereikia stovėti absoliučios tiesos pusėje ir tai garsiai trimituoti, kad tavo faktai pasirodytų stipresni.
Pavojinga ir tai, kad dažnai net nenorima žvelgti į tikrovę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius. Kol apgaudinėsime save, kad esame neklystantys ir patys geriausi, aiškinsime, kad bet kuri mums šovusi mintis yra pateisinama ir normali, nes, žinote, taip jau pas mus įprasta, tol į tiesos pusę žengsime nebent už rankutės vedami atlaidžių vakariečių.
