Vaikų istorijos psichiatrą šiurpino
Prieš dešimtmetį šiame centre dirbęs vaikų psichiatras ir žurnalistų etikos ekspertas Linas Slušnys taip pat nutarė netylėti ir prasitarė žiniasklaidai, kad jau anuomet vaikų pasakojimai apie tai, kas vyksta už uždarų centro durų, jį, net ir visko mačiusį specialistą, šiurpino.
„Buvau susidūręs su tokia situacija, kai vaikai man pasakodavo įvairias istorijas. Ir tai nebuvo išorės, tai buvo vidaus problema. Iš tų pasakojimų buvo akivaizdu, kad vaikai vieni iš kitų seksualiai tyčiodavosi. Slapta nuo auklėtojų vaikams buvo liepiama išsirengti, rodyti ir pan. Mane tokios istorijos šiurpino“, – kalbėjo L. Slušnys.
„Neišduokite, mums teks gyventi toliau“
Psichiatro teigimu, anuomet jis turėjęs labai didelį jam paslaptis papasakojusių vaikų pasitikėjimą: „Man buvo iškelta sąlyga: mes papasakosime, bet prašome niekam nesakyti, nes mums teks čia gyventi toliau. Man buvo labai sunku būti tokios „sąmokslo teorijos“ dalininku. Žinoma, aš teiravausi apie tokius atvejus, man buvo atsakoma, kad vaikai veikiausiai tai išsigalvoja. Anuomet tos istorijos liko kaboti ore, bet jau tada buvo aišku, kad padėtis centre negera.“
L.Slušnys teigė nenorintis žarstytis kaltinimais, bet tokią padėtį iš dalies lėmė ir tai, kad centre globojami vaikai nesulaukia profesionalios priežiūros.
„Buvo sakoma, kad niekas nieko nemato. Bet man sunku suprasti, kaip galima nepastebėti. Paprastai, kai žmogus nenori ko nors matyti, tai ir nemato. Kalbant apie vaikus ir jų kontrolę, buvo akivaizdu, kad vaikai po pamokų turėjo daug laisvės. Jei pamokų metu juos dar kontroliuodavo, tai po pamokų kontrolė labai sumažėdavo“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Jo teigimu, paprastai vaikai savo išgyvenimais dalijasi, bet jei suaugusiojo reakcija būna kokia nors neigiama ar parodoma, jog tuo, kas pasakyta, netikima, kitą kartą vaikas kalbėtis nenorės.
Psichiatras: „Rinkausi principą – nepakenkti“
L.Slušnys teigė, jog viešai apie tokią padėtį globos namuose jis nekalbėjo nenorėdamas dar labiau pakenti pasitikėjimą parodžiusiems globos namų auklėtiniams.
„Net tada, kai dirbau centre, man buvo iškilusi didelė moralinė dilema: kiek aš turiu teisę apie tai kalbėti ir ko negaliu sakyti. Pamenu, kažkam iš kolegų pasakojau, kad tam tikra prasme jaučiuosi sąjungininkas – klausytis tokių istorijų ir niekam nepranešti buvo labai sunku.
Mano tikslas buvo padėti, o ne pakenkti. Įvertinęs tuometinę situaciją aš rinkausi principą – nepakenkti daugiau, nei jau yra pakenkta. Kalbu ne tik apie seksualinį priekabiavimą, o ir apie tai, kad vaikai – iš labai smarkiai socialiai pažeistų šeimų“, – kalbėjo L.Slušnys.
Centrui buvo siūloma pagalba
L.Slušnys Švėkšnoje dirbo apie pusmetį, jis atvykdavo konsultuoti centro auklėtinių kaip psichiatras.
„Jau anksčiau būta bandymų padėti Švėkšnos centrui, buvo siūloma keisti darbo metodus ir principus, bet noro keistis nebuvo. Patogu ateiti, atidirbti savo darbo valandas ir eiti namo. Taip geriau, nei bandyti daryti ką nors daugiau“, – sakė pašnekovas ir pabrėžė, kad personalas turi tam tikrų nuostatų auklėtinių atžvilgiu.
„Esama ir požiūrio problemos: o ką aš galiu padaryti, jei vaikai agresyvūs ir neperauklėjami? Manau, kad toks požiūris ir buvo likęs“, – kalbėjo L.Slušnys
