Savo šeimoje su vyru, o vėliau ir kitais artimaisiais ar draugais prie vyno taurės, diskutuojame aktualiais, aštriais ir kartais net pyktį keliančiais klausimais. Vienas tokių, nagrinėtas su vyru, o vėliau net prie šventinio Velykų stalo – senelių namai ir (ne)reikalas ten atiduoti savo tėvus.
Man sako: „Kai pasensiu, nenoriu būti našta savo vaikams. Jau geriau parduosiu savo butą, viską išdalinsiu, kad tik mane priglaustų senelių namai ir ten galėčiau baigti paskutines gyvenimo dienas.“
Šioje vietoje ima putoti mano visa esybė! Atiduoti į prieglaudą tuos, kurie man suteikė gyvybę? Atiduoti tuos, kurie yra mano brangiausi ir man padovanojo nuostabų gyvenimą? Tebūnie ir patį paprasčiausią, bet su ypatingu dėmesiu, meile ir globa? Jau vien žodis „prieglauda“ ką reiškia – vieta, kurioje galima prisiglausti. Na jau ne! Ant mano peties reikia glaustis, o ne svetimoje vietoje.
Man sako: „Yra senolių, kurie yra labai aktyvūs, nori reikštis, todėl senelių prieglauda – puiki vieta prisiminti jaunystės dainas ir eiles.“
Taip, mano tėvai labai aktyvūs. Ir jie moka daugybę dainų, eilėraščių, seka gražiausiais žodžiais apipintas pasakas mano dukrytei, tačiau ar tikrai reikia, kad jie tais užgyventais turtais dalintųsi su nepažįstamais senoliais? Kiekvienas patvirtins, kad tūkstantį kartų geresnė kompanija yra sugūžėję savi anūkai, proanūkiai, o ne svetimi žmonės.
Man sako: „Ten teikiama profesionali slauga. O tu juk turi filologinį išsilavinimą, o ne medicinos, tad vargu bau ar mokėsi, esant reikalui, tinkamai suleisti vaistus ar atlikti kitus medicininius reikalus.“
Tikrai! Aš ne tik kad nemoku leisti vaistų, bet dar ir kraujo bijau, tad pačiai slaugyti, turbūt, tikrai nepavyktų net ir paties mylimiausio žmogaus. Tačiau juk tam yra medicinos seselės, kurios už sumokėtus pinigus ateis į namus net ir penkis kartus per dieną, suleis vaistus ir su žmogumi, kuriam reikalinga slauga, padarys viską, kas privaloma.
Senolis, kurį reikia slaugyti, tebūnie tai mano mama ar tėtis, seneliai, – nesvarbu, gulės savo lovoje, žiūrės į savo televizorių, gers arbatą iš savo mėgstamiausio puodelio ir apsiklos pledu, kurį jam padovanojo anūkai! Ar gi ne gerokai jaukiau už pačiais gražiausiais dažais nudažytas, tačiau visiškai svetimas internato sienas?
Man sako: „Nenoriu, kad tu mestumei savo darbus ir prižiūrėtumei mane kiaurą parą.“ Bet brangieji tėveliai, ar gi jūs labai norėjote man, mažai verksnei, penkis kartus per naktį keisti vystyklus, rankomis, iki žaizdų, juos skalbti, sergančią laikyti glėbyje, kol nukris temperatūra ir vedžioti už rankytės į lauką tris kartus per dieną, kad tik augčiau sveika ir laiminga?
Ar tikrai nė karto nenusikeikėt, kai nevalgiau jūsų su meile ruoštos sriubos ir ją reikėjo išpilti? Ar nė karto, tėveliai, jūsų nepravirkdžiau atšiauresniu elgesiu ar piktais žodžiais paauglystėje? Ar nė karto neįskaudinau? Tad taip ir senatvėje...
Tegul aš kauksiu, rėksiu ir verksiu iš skausmo, kad mano tėvai sensta ir nežmoniškai sunku juos prižiūrėti ar slaugyti, tačiau niekam ir už jokius pinigus aš jų neatiduosiu! Juk ir jūs manęs niekam neatidavėt, nepalikot manęs vardan geresnio gyvenimo, o paskutines kapeikas, kai sunkiai vertėtės, išleisdavom mano gardesniam kąsneliui... O galėjot palikti močiutėms, tetoms, o patys gerai išsimiegoti, pakeliauti, romantiškai leisti laiką – juk buvot jauni ir visas gyvenimas buvo prieš akis...
Manęs klausia: „Tai nejaugi nėra nė vieno varianto, kada tu tikrai galėtumei atiduoti tėvus į senelių namus?“
Nėra. Tokių variantų nėra ir tikrai nebus. Nes jeigu tėvai išaugino vaikus, suteikė jiems gyvybę, gyvenimą, laimę ir laisvę gyventi, tai pats didžiausias vaikų ištartas AČIŪ, gali būti pagarba, meilė ir visokeriopa priežiūra iki paskutinės jų gyvenimo dienos.
Senelių namai? Pateisinu juos vieninteliu atveju – kai neturi šeimos, vyro, vaikų, anūkų... Kai esi vienišius ir neturi su kuo kalbėtis, neturi kieno paprašyti arbatos puodelio ar stiklinės vandens... Tik tokiu atveju pateisinu pačių senolių apsisprendimą išvykti kitur, kur bus suteikta priežiūra ir bent kokia kompanija.
Kažkada viename lange mačiau verkiančią senolę. Ji sėdėjo parimusi ant palangės ir žiūrėjo į tolį – gal laukė vaikų, gal anūkų... O gal ji net neturi ko laukti, tačiau vis kažko ilgisi, liūdi, jaučia skausmą širdyje dėl gyvenimo sopulių.... Prašau ir prašysiu Dievo, kad mano tėvai niekada parimę prie lango neverktų manęs laukdami, nes aš ne tik kad ateisiu, bet aš būsiu šalia kiekvieną akimirką, kai jiems to reikės.
Taip kaip ir jie būna su manimi, man dar nespėjus šūktelėti pagalbos. Ir žinote ką? Taip arba panašiai mąsto arba bent jau turi mąstyti kiekvienas, kuriam tinkamas vertybes įskiepijo jų tėvai. Aš straipsnio pavadinime tvirtai kablelį dedu po žodžiu „negalima“. O kur padėsite jį Jūs?
