Tai, kad yra fobijų ir nepagrįstų baimių apsėstų žmonių – faktas. Kvailių visada yra tam tikras nuošimtis, kitaip į Seimą neišrinktų Petro Gražulio. Kvailiui nepaaiškinsi, kad jo žmona negriuko nepagimdys vien todėl, kad apsiperka RIMI, kuriame dirba tamsiaodis. Kad oro lašeliniu būdu genai nepersiduoda, o afrikietiškų šamanų kerai jų irgi nepakeis.
Visokios kalbos apie „babajų antplūdį“, kuris neva geltonkases nekaltas lietuvaites pavers „juodžių“ reprodukcijos mašinomis, yra komedija.
Jau vien todėl, kad ir tie hipotetiniai septyni šimtai, kai bus paleisti iš „prabangių“ Ruklos pabėgėlių centro barakų, o pastarųjų reikės pastatyti daugiau, kurį laiką pagyvens iš vietinių socialinių išmokų ir paskui neš kudašių į patogesnius kraštus. Kur išmokos ir algos didesnės.
Tą patį prieš dešimtmetį beviltiškai aiškinau kai kuriems fobijų apimtiems lietuvaičiams apie čečėnus, kurių antplūdis, anot jų, irgi grėsė. Taip ir nutiko. Bendras jų skaičius išliko nedidelis – kelios dešimtys.
Net ir mano pažinoti šios tautybės atstovai visi iškeliavo – kas į Austriją, kas į Angliją,o kai kas net į Rusiją. Kriminogenine prasme jie čia irgi nieko įspūdingo nenuveikė, nors apie baisius pavojus vogravo net vienas buvęs generalinis policijos komisaras.
Garsiausia su jais susijusia byla tapo apgailėtina Valstybės saugumo departamento kova su Gatajevų šeima, galiausiai radusia prieglobstį Suomijoje. O juk, kai pagalvoji, gal vertėjo jau tada kariuomenėje suformuoti kokį Kaukazo legionierių batalioną. Gal mažesniam kiekiui lietuvaičių šiandien reiktų fotografuotis ašarojant. Tai tiek apie kvailąją reikalo dalį.
Ir visgi, abejonių yra ir visai ne ksenofobiškai motyvuotų. Ką Lietuva greičiau integruos – porą šimtų taboro čigonų ar 700 imigrantų iš kokios Sirijos?
Tokį klausimą iškėliau feisbuko paskyroje ir čia pat gavau velnių už tai, kad neva esu rasistas. Čia nuo kairuolių ir liberalų.
Tada pribėgo tautininkų ir jie vėl paaiškino, kad Europa „suveža visokį šlamštą“, ateina „babajai“, pavojus ir t.t. Štai taip ir vyksta diskusijos dėl tų karo ir ne tik karo pabėgėlių įsileidimo bei šio proceso padarinių. Ir dėl visų integracijų.
Savo klausimu, kuriame akylas saugumietis, sergąs privaloma profesine liga, gal ir gali įžvelgti provokaciją, aš tenorėjau priminti liūdną faktą – Lietuva ketvirtį amžiaus nesusitvarko su keliolikos šeimų integracija Kirtimų čigonų tabore.
Taip – politiškai korektiškai verčiantys išsireikšti cenzoriai dalį viešai kalbančių žmonių išprievartavo čigonus vadinti romais, nors pastarųjų absoliuti dauguma Lietuvoje savęs taip nevadina.
Taip – europiniai pinigai skiriami, vyksta simpoziumai, konferencijos, kelionės, integratorių pasitarimai su vaišėmis, vykdomos programos.
O tabore, tuo tarpu, žmonių mokančių valstybinę kalbą, mažėja, o ne daugėja. Užtat rusų kalbą mokančių nemažėja tikrai. Pats taboras tampa viešajai erdvei svarbus tik tada, kai policijai reikia pademonstruoti energingą kovą su narkotikais arba Radžio mama patenka į belangę.
Drįstu priminti, kad taboras yra trigubai mažesnis už numatomą žmonių, kuriuos Lietuva rėkia esanti pasirengusi integruoti, srautą. Be to, ten gyvena ne nežinia iš kur atsibeldę „juodaodžiai bastūnai“, o Lietuvos piliečiai.
Ir visgi, nors neturime jų milijoninės bendruomenės, kaip kokia Rumunija, gauname Europos Sąjungos (ES) skirtus eurus – problema nė krust iš vietos.
Esant tokiai situacijai, vargu ar padės tolerancijos ir integracijos užkeikimai, kai kalbama apie kur kas didesnį kąsnį. Dalis visuomenės turi pagrindo visiškai nebūdama rasistiškai nusiteikusi, kelti klausimą – ar valstybė, kuri uoliai skelbiasi galinti solidariai pasirūpinti visais, kas laivuose ar riešuto kevaluose pasieks Europos krantą, nemeluoja?
Ką jau ten tas taboras – Lietuvoje tik dabar teikiamasi apsižiūrėti, kad ir visai civilizuotos šalies tautinės bendrijos visiškai paliktos Valdemaro Tomaševskio, visokių marginalų ir Rusijos emisarų medžioklės plotais.
Daug visų svečių solidariai integruoti besibaudžianti šalis, kairei ir dešinei besikeičiant valdžioje, niekaip negali priimti normalaus Tautinių bendrijų įstatymo, kankina save dėl lentelių lenkų kalba Dieveniškėse ir negali susitaikyti su tuo, kad lenko pase bus raidė „w“.
Kad mūsų piliečiai, kalbantys lenkiškai ir rusiškai yra potenciali penktoji kolona yra jau beveik oficiali pozicija ir nematyti jokių pozityvių permainų burių. Toks štai yra realus kontekstas, kuriame girdimi garsūs trimitai apie tai, kaip mes čia viskam realiai pasiruošę.
Dabar apie tai, kiek europietiškai ar ne europietiškai atrodo Lietuva vien todėl, kad drįsta svarstyti – sutikti ar nesutikti su pabėgėlių kvotomis. Apie patį kvotų planą diskutuojama daug kur Europoje.
Prancūzija, kur valdžioje dabar visai ne Le Pen kraštutiniai dešinieji, entuziazmu netrykšta. Airija, Jungtinė Karalystė ir Danija išvis yra įsiteisinusios savo nepriklausomybę migracijos politikoje. Kitur irgi nėra jokio visuotinio pritarimo, kuriam priešintųsi vienintelė, neva išskirtinai rasistinė Lietuva.
Niekas taip nedidina prieš Europą ir Vakarus nusistačiusių individų skaičiaus, kaip Lietuvos politinės valdžios įprotis viską, ko pati nesugeba pagrįsti ir argumentuoti, pateikti, kaip privalomus ES reikalavimus ar solidarumo pareigą.
Taip kartais būna ir tais atvejais, kai keičiami mokesčiai, nelabai įsigilinančiai publikai aiškinant, kad čia ta begėdė Europa nori. Taip yra daroma ir tada, kai Seimas ratifikuoja neskaitęs Europos Konstitucijos sutartį, kurios paskui Europoje niekas neratifikuoja. Pomėgis uoliai bėgti „priešaky progreso“ turbūt atsirita iš sovietmečio, kai buvo smagu pirmauti socialistiniame lenktyniavime ir būti parodomąja gubernija.
ES dar nėra jokio aiškumo kaip tas planas veiks, jei išvis veiks, bet kai kurie balsai Lietuvoje jau dabar reikalauja, kad deklaruotume visišką pasirengimą, o abejojantieji labai jau lengvai nurašomi į rasistus.
Ir jau išvis iš koto verčiantis argumentas yra tas, kad garsiai neplojantieji komjaunuoliškam Lietuvos politinio elito uolumui galimai dirba Rusijai.
Tokio požiūrio irgi pilni socialiniai tinklai, o ir dalis politikų nurodo, kad mumis, jei drįsime abejoti kvotų planu, gali nusivilti ES ir NATO, o tada nebegins nuo Rusijos.
Kažkas, žinoma, Rusijai dirba, bet panašu, kad Maskva yra tikrai laimėjusi vieną svarbią propagandinę pergalę. Lietuva nebesugeba svarstyti jokio klausimo, be atodairos į Kremliaus šešėlį.
Nesvarbu, ar tai migracija, ar vaikų globa, ar kiaulininkystė, ar operečių repertuaras teatre, ar alkoholio kontrolė.
Kai profesionalus kontržvalgas įtaria, kad tarp penkių asmenų sėdinčių prie stalo yra septyni šnipai – gal ir normalu. Tačiau, kai taip ima vaidentis liberalų politikams, tenka diagnozuoti būtent Kremliaus paranojiškai pasaulėžiūrai būdingą virusą.
Gi aš drįstu pasakyti šventvagiškai – ar užtikrinsime laikiną taboro komforto lygio prieglobstį 700 pabėgėlių, ar ne – gerokai sureikšminta problema.
Todėl ši diskusija man labiau įdomi oponentų argumentų ir logikos prasme. Atsisakyti dėl „juodžių baimės“ yra kvaila. Sutikti iš grynai krikščioniško noro padėti visiems – vertybinė pozicija.
Bet oficialioji Lietuva gali turėti ir kitą motyvą, kurį jau nurodžiau – pigus pasipuikavimas. Jei tai darome tik todėl, kad norime kažkam kažką įrodyti ir eilinį kartą pareklamuoti save kaip šalį donorę, tai esame panašūs į plikbajorį, kuris kapoja turtingesniam valstiečiui malkas, bet palėpėje laiko herbą ir neužmiršta priminti savo kilmės.
Kodėl, pavyzdžiui, nepasvarsčius – ar negalėtume priimti mažiau žmonių, bet užtikrinti jiems sąlygas truputėlį geresnes už tas, kurios yra tabore ar valkatų nakvynės namuose?
Negirdėjau, kad kas būtų tyręs ir pranešęs, kiek, pavyzdžiui, kas nors sutiktų tų pabėgėlių apgyvendinti kokiose privačiose valdose, pasiūlyti kokių darbų?
Uoliai ir valdiškai kaukštelėti kulnai bei sutikti, pastatyti daugiau barakų ir skirti pašalpų yra paprasčiausia. Apie tai kalbėti, tikiuosi, nėra rasizmas.
