A. Pitrėnienė: „Esu labai savo vietoje“

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė dieną pradeda neabejotinai daug anksčiau už daugumą šalies mokytojų ir mokinių, darbe ministerijos vadovė būna jau septintą valandą ryto. Būtent tokį laiką pavyko suderinti ir pokalbiui su ministre.

A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
A.Pitrėnienė teigė, kad švietimo sektoriaus laukia pokyčiai.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Indrė Vainalavičiūtė

2015-09-02 13:25, atnaujinta 2017-10-17 21:46

Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistę ir fotografą ankstyvą rytą ji priėmė savo kabinete. Kalbantis apie tai, kad ministrės diena veikiausiai prasidėjo labai anksti, A. Pitrėnienė atsiduso: „Jaudinausi dėl būsimo interviu, tad nubudau jau penktą ryto.“

Ant ministrės darbo stalo – didelė gėlių puokštė. A. Pitrėnienė skuba paaiškinti: „Ją vakar atsiuntė iš mokyklos, kurioje dirbau.“

Erdviame ir šviesiomis spalvomis dekoruotame kabinete akivaizdūs pokyčiai, vietoj odinių baldų, ant kurių jos pirmtakas Dainius Pavalkis kviesdavo prisėsti svečius, dabar stovi ilgas posėdžių stalas su kėdėmis. Pasiteiravus, ar pati pertvarkė interjerą, ministrė juokauja: „Reikia dirbti, o ne sėdinėti, tad ir tuos fotelius nusprendėme išnešti.“

– Ministre, kokiomis naujovėmis šalies moksleiviai ir studentai pasitiko mokslo metus?

– Nuo spalio 1-osios dienos įvedamas neformaliojo ugdymo krepšelis, padėsiantis praplėsti mokinių popamokinės veiklos galimybes. Buvo nustatytos tvarkos, rengiami mokymai, konsultuojamos savivaldybės.

Nuo sausio pradėsime bandomąjį klasės krepšelio projektą. Dar tikrinsime metodiką ir jos veikimą, nes kartais būna taip, kad dokumentuose viskas atrodo gerai, o praktikoje išryškėja daug klaidų. Planuojama, kad kitais metais tokie krepšeliai bus įvesti visose šalies mokyklose.

Šiuos mokslo metus pradedame su modulinėmis programomis – tai naujovė profesinio mokymo srityje, itin aktyviai dirbama ir su pameistrystės metodika.

Laukia labai rimtas darbas – Mokslo ir studijų įstatymo svarstymas Seime. Nuo šio įstatymo priklauso ir dideli aukštojo mokslo valdymo, kokybės kontrolės pokyčiai. Su universitetais buvo tariamasi dėl vieno stojamojo balo, bet atsirado aukštųjų mokyklų, kurios jį pakėlė, o kitos kaip tik šį susitarimą ignoravo. Norėtųsi, kad tai būtų įteisinta įstatymu, žinoma, jeigu jis Seime nebus pakeistas. Laukia labai atsakingas darbas su šalies aukštosiomis mokyklomis – reikės priimti sprendimus dėl mažėjančio studentų skaičiaus.

Šių metų stojimai atskleidė, kad kai kurios studijų programos sudomino per mažai studentų ar išvis nesudomino nė vieno. Tai rodo, kad programos per smulkios ir kartojasi keliose aukštosiose mokyklose, tad būtina spręsti kokybės problemas.

Kalbant apie mokslo sritį,  pagrindinė užduotis – europinių pinigų panaudojimas, jie turi padėti mokslo centrams ir slėniams veikti visu pajėgumu. Investicijos,  skirtos infrastruktūrai ir aparatūrai pirkti, turi duoti rezultatų. Universitetai privalo iš to gauti pajamų.

– Užsiminėte, kad Aukštojo mokslo įstatymas Seimo rudens sesijoje gali įstrigti. Ar tai reiškia, kad universitetai nenori klausyti ministerijos?

– Tai labai svarbus klausimas, kuris yra įtvirtintas ir Konstitucijoje. Nemanau, kad įstatymas kaip nors pažeis universitetų autonomiją, bet jei valstybė skiria pinigus, ji turi formuoti ir tam tikrus užsakymus. Turime reaguoti į rinkos poreikius, o ne tiesiog „kepti“ specialistus tų specialybių, kurių Lietuvos ūkiui nereikia. Tai būtų visiškas pralaimėjimas visiems. Tiek baigę studentai nukenčia, kai neranda darbo, tiek universitetai, kurie išlaiko nuostolingas 5–8 studentų grupes. Valstybė privalo turėti tam tikrų svertų, galinčių padėti universitetams spręsti šias problemas.

Kalbu ne apie norą kištis ar sumenkinti autonomiją, bet apie pagalbos ir sistemingo bendravimo dalykus.

– Šiemet 500 programų šalies aukštosiose mokyklose nesulaukė nė vieno studento – koks tai signalas?

– Šie metai – labai rimtas signalas visoms aukštosioms mokykloms. Vienos gali džiaugtis gausiu studentų antplūdžiu, o kitos pamatė, kiek turimų programų nepaklausios. Universitetai turi dirbti su mokyklomis ir gimnazijomis, reikia iš anksto rinkti duomenis, kokie būtų  moksleivių ateities pasirinkimai.

Esama ir dar vienos šių dienų jaunimo mąstymo tendencijos: visi galvoja, kad gerai gyventi galima tik Vilniuje, kaip ir gauti gera išsilavinimą galima tik sostinėje ir tam tikrais atvejais Kaune. Tai neteisinga, nes puikių dėstytojų turime visuose universitetuose, o tarp aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas būtinas.

– Ankstesni ministrai turėjo kategorišką nuomonę dėl universitetų skaičiaus Lietuvoje. Ką manote jūs?

– Nieko valstybei nėra blogiau, nei užsidaranti mokykla ar universitetas. Šiuos žingsnius tenka daryti dėl ekonominės ir demografinės padėties. Jeigu nėra moksleivių, nebus mokyklos, nėra studentų – nebus ir universiteto, bet uždarinėti mokyklas – blogai. Juk švietimas ir kultūra yra valstybės pagrindas, tad tokie faktai jau savaime liūdina, todėl nemanau, kad šiuo keliu reikia eiti.

– Jūs į ministro kėdę sėdote įtemptu metų prieš pat mokslo metų pradžią, netrukus minėsite 100 dienų šiame poste – kaip dabar jaučiatės?

– Jaučiuosi stipresnė. Būta ir sunkių akimirkų. Juk sakoma, kad nuolat vaikui kartojant, kad jis neišmanėlis, po kurio laiko jis toks ir taps. Lygiai taip pat ir suaugusiais žmonėmis – negatyvios informacijos srautas, kuris buvo nukreiptas tiesiai į mane, privertė pamąstyti: gal tiek metų būdama politikoje praradau dalį profesionalumo. Šiandien suvokiu, kad tuo metu kažkam tai buvo labai svarbu, galbūt buvo vykdomi tam tikri užsakymai. Nesu silpna ar kvaila, o labai savo vietoje. Nors man duota nedaug laiko, labai stengiuosi padaryti kiek galima daugiau. Oponentai ir piktavaliai tegul kalba ką nori.

– Koks jūsų atsakas tiems, kurie sako, kad ministras yra labai priklausomas nuo partijos ir kokių nors asmeninių iniciatyvų vargu ar gali būti?

– Partija į ministro darbą kišasi tada, jei mato, kad jis pats nesusitvarko. Tai partijos munduras, ir natūralu, kad partija skuba padėti. Jei ministras neturi savo linijos ir vizijos, ką jis nori padaryti, tuomet prasideda chaosas, nes ministras nežino, kurio pagalbininko klausyti.

Mano atvejis kitoks, esu savo srities profesionalė, ir mano kolegos Seimo nariai, kurie yra opozicijoje, tegul kalba ką nori. 30 savo gyvenimo metų skyriau švietimui ir žinau, kokie yra situacija. Tas sritis, į kurias turėčiau labiau įsigilinti, išnarstau iki panagių negailėdama laiko.

– Kokias buvusio ministro D.Pavalkio klaidas ketinate taisyti?

– Nenoriu kalbėti šia tema. Jau laikas peržiūrėti, ar mano komanda nedaro klaidų, ar jos nereikia stabdyti (juokiasi. – Aut. past.). Buvo priimti tam tikri sprendimai ir nenoriu skaudinti savo kolegos, kurio šis pasikeitimas nenudžiugino ir buvo nemalonus. D. Pavalkiui nuoširdžiai linkiu sėkmės – politinėje karjeroje ir darbinėje veikloje.

– Ankstesni ministrai turėjo keblumų bendraudami su mokytojų bendruomene, ir neretai po ministerijos langais buvo rengiamos įvairios masinės protesto akcijos. Kaip jūs ketinate kalbėtis su mokytojais apie jų rūpesčius?

– Mokytojai – tai mano komanda, bet, kaip ir kiekvienoje komandoje, negali būti visiškai tikras, kad visi priims siūlomas iniciatyvas ir idėjas ar įsigilins, ką iš tiesų nori pasakyti. Gal kartais ne viską reikia iki galo suprasti, o priimti siūlymą, jį realizuoti ir paskui pasidžiaugti rezultatais. Tai vadybos paslaptis – daryk taip, kad kiekvienas manytų, „kaip aš gerai padariau“.

Daug dėmesio ir laiko skiriu susitikimams su mokytojais, šiuose susitikimuose mane pasitinka pilnos salės. Vadinasi,  mokytojai nori su manimi kalbėtis, dalytis mintimis. Esu ta ministrė, kuri labai myli savo bendruomenę, esu kaip mama – reikli, bet mylinti.

Niekada nesakau, kad žmonės kažką privalo, jie patys tai žino. Mano darbas sukurti ir pasiūlyti tam tikrus ėjimus ar sprendimus, bet jei žmonės į juos nežiūrės nuoširdžiai, o tik formaliai, rezultatų nebus. Mokytojai ne kartą sakė, kad man talkins, ir aš neturiu pagrindo jais netikėti.

Žinoma, artėja rinkimai, ir kai kam norėsis, kad ne visas būtų gerai, bet savo bendruomene pasitikiu ir vertinu žmones, nebijančius alinamo ir be galo atsakingo darbo. Pati žinau, ką reiškia po metų triūso laukti brandos egzaminų rezultatų.

– Ar jums pavyko rasti kalbą su pedagogų profesinėmis sąjungomis?

– Tai labai ypatinga situacija, kurios niekada nesitikėjau. Pati esu donkichotė revoliucionierė, kovojanti už mokytoją ir mokyklą. Tokia esu šiandien ir tokia numirsiu, bet kartais nutinka netikėtų dalykų: užtenka tapti ministru, kad būtum pradėtas laikyti priešu. Aš šios pozicijos nepriimu, nes taip nėra.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kai man sako, jog ministerija ir ministrė nė piršto nepajudina. Kas mėnesį renkasi darbo grupė, diskutuojame dėl sutarties, darbas tikrai vyksta.

– Streikais jums grasina ir lenkų tautinė mažuma...

– Mano pirmoji darbo diena buvo paženklinta streikais. Vos įžengusi į ministeriją iš karto turėjau važiuoti kalbėtis su streikininkais. Per šiuo mėnesius išsiųsta daugybė ekspertų komandų ir įvairių rekomendacijų savivaldybėms, kiek daug ginčytasi ir diskutuota su politikais ir savivaldybės specialistais, meru. Neįsivaizduoju, ką daugiau būtų galima padaryti mažiau nei per  šimtą dienų. Iki vakar vakaro jokių oficialių žinių apie streiką nesulaukėme.

Lietuvoje tautinių bendrijų švietimo klausimai sprendžiami labai gerai visos ES lygiu. Labai lengva suburti streikui paprastus žmones, kurie nesigilina į situaciją. Tėvų intencijos yra puikios: kuris tėvas nenori, kad vaikui būtų geriau? Keistokai skamba „neleiskime vaikų į mokyklą ir jiems bus geriau“?

– Verslo sektorius ne kartą perspėjo: jei ir toliau bus masiškai stojama tik į universitetus, laukia rimtos problemos dėl darbo jėgos trūkumo. Ką ketinama dėl to daryti?

– Esama tam tikrų pokyčių – gausėja stojančiųjų į profesines mokyklas, o kai kurios kolegijos priima stojančiųjų daugiau nei universitetai. Į profesines mokyklas investuota labai daug ir ugdymo kokybė yra itin pagerėjusi. Esama tik vieno niuanso, susijusio su mūsų mentalitetu, – dar nuo sovietmečio išlikusi „profkės“ etiketė. Laikas ir darbas padės šį požiūrį pakeisti į gera.

Kai kurios profesinės mokyklos turi tokias laboratorijas, kokių neturi net pramonė. Reikia  jauniems žmonėms parodyti, kokios sąlygos jų laukia. Reikia lankstumo, kelti profesionalumo lygį ir sekti rinkos poreikius. Taip ilgainiui pagerinsime profesinio mokymo prestižą.

– Švietimo sistema kritikuojama dėl to, kad mokiniams kalama į galvą daug žinių, bet neišmokoma jomis naudotis. Taip pat daug kritikos sulaukia ir mokytojai dėl negebėjimo persiorientuoti. Kaip ketinama spręsti šią problemą?

– Tokių skundų sulaukiame. Jaunų specialistų į mokyklas ateina nedaug, o mokytojų bendruomenė sensta. Darbas su mokiniais turi būti orientuotas į kūrybiškumo ugdymą, problemų kėlimą, į mokymąsi, o ne mokymą ir  žinių „kalimą“. Pamokose turi būti projektinės veiklos, taikomos kitokios metodikos. Žinome, ko reikia, tik dar šioje srityje trūksta judesio.

Lietuvos mokyklose yra nuostabių mokytojų, kuriuos galime rodyti visam pasauliui, o jų mokinių rezultatai visuomet geri. Yra ir ne tokių gerų mokytojų, kuriems reikia postūmio ir pagalbos. Mes tai žinome ir imamės priemonių, kurios leistų gerinti mokytojų profesionalumą ir mokymo kokybę.

Pokalbio pabaigoje A. Pitrėnienė prisipažino, kad darbas suryja beveik visą jos laiką, ir laisvalaikio ji beveik neturinti. „Vienintelė vieta, kur galiu atsipalaiduoti ir surasti save, tai mano namai. Atsigauti nuo stresų man padeda mano šeima, anūkės, vyras. Kai tik turiu galimybę, visuomet grįžtu namo. Neskraidau po jokius šiltus kraštus, geriausiai jaučiuosi savo namuose Skuode – ten manęs laukia sodas, pavėsinė ir mano lova, kurioje geriausiai pailsiu.“

Ministrė prisipažino, kad po įtempto darbų maratono bendrauja tik su savo šeima ir negausiu būreliu šeimai artimų žmonių. „Žinau, kad šie žmonės visuomet išklausys ir supras. Suprantama, darbas ir viešumas gerokai sumažino draugų skaičių. Anksčiau aš būdavau kompanijos siela, o dabar mano kompanija yra mano šeima“, – šyptelėjo ministrė.

Paklausta, ar yra tikinti, ministrė  pastebimai pragiedrėjo, iš balso dingo oficialus tonas. „Esu tikintis žmogus, bet ne tas, kuris kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Labai vertinu maldą ir pokalbį su Dievu. Buvimas bažnyčioje man yra viena iš atsipalaidavimo formų. Keletas mano artimų žmonių yra pasirinkę dvasininko kelią. Jie yra tarsi mano šeimos nariai, dalyvaujantys pačiose gražiausiose mano šeimos šventėse – sutuokę mano vaikus, krikštiję anūkus“, – pasakojo A.Pitrėnienė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.