Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje du dirbantys tėvai toli gražu neuždirba vaikams teik, kiek reikia būtiniesiems vaiko poreikiams (skurdo ribai peržengti). Jei tą ribą brėžtume realią, o ne butaforiškai statistinę, taip gyvena pusė Lietuvos vaikų.
Ir net tuomet, kai tenka dirbti naktimis, tų pinigų padaugėja labai neženkliai, nes sunkiai galus suduriančios, bet dirbančios šeimos yra baudžiamos už iniciatyvą norėti daugiau – apmokestinamos... ir vėl apmokestinamos... nepaisant to, kiek vaikų turi išlaikyti vienas ar abu dirbantys tėvai.
Valstybėje, kur skurdo vaikų daugiau nei senukų, jau bene penkerius metus piktybiškai užsimerkiama ir nieko nedaroma, kad jų mažėtų. Maža to, tokie mokyklinukai net teisės į varganus 15 eurų (vaiko pinigus), nes jie tokiam valstybės dėmesiui jau per seni, o įstatymo pataisos Seimo stalčiuose laikomos jau antrus metus.
Kitos vaikų skurdą mažinančios pataisos buvo teiktos Seimui dėl PNPD (papildomo neapmokestinamo minimumo) didinimo siekiant, kad dirbančių tėvų vaikai turėtų tokias pat teises kaip socialiai remtinų ir valstybė nustotų rinkti mokesčius nuo vaikams uždirbamos sumos pragyvenimui.
Šios pataisos taip pat politikų buvo atmestos, nes vaikų skurdas yra mažiau svarbi problema nei šauktinių uniformos ar kompensacijos pensininkams. Nes vaikai gali palaukti, o visi kiti valstybės projektai laukti negali. Nes vaikai nepasiskųs, o jei skųsis, tai tik tiems patiems inkščiantiems iš nevilties tėvams.
O šiandien protesto akcijoje minimame Socialiniame modelyje apie mokesčių pokyčius nebuvo net užsiminta... pradžioje. Dabar, po „susitarimų“ kalbama apie mokesčių lengvatas – spėkite kam? – darbdaviams. Po tokių pokyčių ir šios mamos, ir šių, ir dar daugelio panašiai gyvenančių vaikų dirbančiose šeimose skurdas nemažės.
Nereikia lakios fantazijos, kad suvoktume, ką auginame – penktadalis statistinės tautos auga sąlygose, kai skurdas ateityje augins skurdą, kas antra šeima su vaikais gyvena tikrame skurde, nepaisant jų pastangų užsidirbti ir politikų noro atrodyti geriau, skaičiuojant santykinio skurdo mastus pagal mūsų skurdo atlyginimų vidurkius, ir kurių tūlam graikui net juoktis nepavyksta.
O jei dirbančios mamos ar tėčiai išdrįsta apie tai kalbėti, visuomenė mielai juos užmėto kaltinimų, smerkimo ir niekinimo akmenimis.
Kiekvienas keliantis tokį akmenį, turėtų suvokti, kad taip jis asmeniškai įduoda į rankas išnaudojimo botagą darbdaviui ir nenoro gilintis šalmą politikui.
