Vieną dieną kilo grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei, jis iš motinos buvo paimtas – dabar juo rūpinasi kitas šeimos narys.
Yra ir tėvų, kurie, atvirkščiai, atsisako tęsti sergančio vaiko gydymą ir ieško pagalbos pas žolininkus, ekstrasensus, hilerius. Ir tik kai šie nepadeda, jau su merdinčia atžala kreipiasi į medikus.
Kokio atkirčio sulaukia vaikais eksperimentuojantys ir juos žalojantys tėvai? Ar gali būti nepilnametis paimtas iš protingai jį auginančių tėvų?
Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene (42 m.).
– Vienas vaiko teisių skyrius iš motinos paėmė vaiką, kuriam ji ieško ligų, reikalauja atlikti vis naujus sudėtingus tyrimus, o jai neįtinkančius medikus užverčia skundais. Kiek tokių atvejų Lietuvoje?
– Yra ne vienas atvejis, kai vienas iš tėvų reikalauja vaikui nustatyti ligas, kurių nėra. Tai ne kartą patvirtino medikai, atlikdami tyrimus, netgi užsienyje.
Tačiau vienas iš tėvų vis tiek reikalauja vis naujų intervencinių procedūrų.
Yra buvę ir tragiškų atvejų. Motina vaikui švirkšdavo terpentiną, jam atsiverdavo žaizdos. Vieną dieną tai baigėsi mirtimi. Iš pradžių niekam nė minties nekilo, kad pati mama gali būti prisidėjusi prie vaiko mirties. Tik kai ji atsidūrė ligoninėje ir buvo pastebėta, kaip sau leidžiasi terpentiną, medikai susiejo tai su vaiko mirtimi. Iškelta baudžiamoji byla.
Taip pat medikai pastebi, kad kai kurios motinos vaikui prieš kraujo tyrimą suleidžia insulino – jos siekia pakeisti tyrimo rezultatus.
Sunku suvokti, kad tėvai gali kenkti vaikui, norėdami gauti vieną ar kitą diagnozę, neįgalumo grupę.
Todėl su tokiais atvejais susidūrę medikai turėtų būti lankstūs, nebijoti skundų ir pasakyti, kad sveikam vaikui nereikia atlikti intervencinių procedūrų, genetinių tyrimų. Tokios procedūros yra ne tik nemalonios, bet ir gali turėti pasekmių sveikatai.
Ir neįgalumo komisijos nariai turi būti tvirti, nepasiduoti tokių tėvų spaudimui, neišsigąsti skundų.
Kitas kraštutinumas – kai tėvai atsisako gydymo vaikui, sergančiam, pavyzdžiui, vėžiu ar anoreksija. Vaiko teisių apsaugos specialistai kiekvienu atveju ieško būdų, kaip rasti geriausią sprendimą vaikui.
– Vadinasi, vaiko teisių apsaugos tarnybos, paimdamos vaiką iš labai keistai besielgiančios motinos, stengiasi jį apsaugoti?
– Taip. Vaiko teisės nėra tik pilnas šaldytuvas, geros gyvenimo sąlygos. Tai – ir vaiko teisė į švietimą, į sveikatą.
Todėl tokiais atvejais, kai kyla pavojus nepilnamečiui, vaiko teisių apsaugos skyriai turi būti labai aktyvūs.
– Plinta mada neskiepyti vaikų. Bet jie juk auga ne uždarame kieme, ateityje gali keliauti į kitas šalis. Ar jūsų vaikai skiepijami?
– Taip, mano vaikai skiepijami, nes nežinau kitų alternatyvų. Du vaikus skiepijau dar ir mokama vakcina nuo rotaviruso.
Diskusijos apie skiepijimą mūsų visuomenėje yra priešiškos. Vienoje pusėje yra medikai ir farmacininkai, kurie nėra linkę daug diskutuoti.
Kitoje pusėje – kritikai, bandantys prisidengti medicinos titulais, kurių iš tiesų neturi. Per vidurį atsiduria tėvai. Jie girdi kitų tėvų pasakojimus, kaip šie neskiepija vaikų ir jie esą neserga.
Kad ir kaip švariai tėvai norėtų auginti vaikus, vertėtų žinoti – yra baisių ligų, kurios visai šalia. Pavyzdžiui, gatvėse vaikšto žmonių, sergančių atvira tuberkulioze.
Manau, šia tema informacijos turėtų būti daugiau, nes artėja privalomas vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skiepijimas. Tėvams turėtų būti teikiama daugiau žinių ir apie tai, kada jie turi vesti vaiką pas gydytoją.
Medikai turėtų daugiau bendrauti su vaikais, ne tik su tėvais. Be to, pamatęs vaiko mėlynę, gydytojas turi informuoti vaiko teisių apsaugos skyrių.
Žinoma, mėlynė mėlynei nelygu, ji gali būti ir dėl vaiko judrumo, bet medikas turi būti tam neabejingas.
– Šiauliuose patėvis du mažus vaikus daužė mėsos muštuku, diržo sagtimi, spardė iki sąmonės netekimo. Patėvis vaikus gąsdino, šie bijojo pasiskųsti. Ar patys vaikai gali kreiptis pagalbos ir kur?
– Taip, smurto Lietuvoje dar yra nemažai. Vaikai gali kreiptis ir į mūsų tarnybą, ir į Vaikų pagalbos liniją.
Sulaukiame vaikų elektroninių laiškų, daugiausia juos rašo paaugliai. Pavyzdžiui, vienas jų parašė, kad atostogaudamas pas seserį pamatė, kaip jos sugyventinis muša podukrą. Kai vaiko teisių apsaugos atstovai ten nuvyko, viskas pasitvirtino.
Paauglė pasiguodė, kad pavargo nuo tėvo, jis muša mamą, vaikus. Ji klausė, kas jiems galėtų padėti. Iškart buvo sureaguota.
Vyresni vaikai, matydami smurtą, bando spręsti savo šeimos problemas, padėti mušamai mamai.
– Tačiau Lietuvoje net kai kurie Seimo nariai pasisako už tai, kad vaikus reikia auklėti diržu. Neva ir jie patys taip buvo auklėjami.
– Bet kokį smurtą vaiko atžvilgiu laikau jo žeminimu ir to nepateisinu.
Yra vaikų, kurie turi emocinių sutrikimų ar yra hiperaktyvūs. Tokiems reikalinga tvarka, elgesio rėmai. Bet jų negalima mušti.
Kodėl žmonės nemuša savo draugų? Pavyzdžiui, dvi draugės geria kavą. Viena jų netyčia užsiverčia kavos puodelį. Kita puola padėti draugei, valyti jos suknelę.
O kaip reaguoja tėvai, kai vaikas išverčia puodelį? Pasipila priekaištai, kaip jis baisiai elgiasi.
– Daug tėvų per skubėjimą neturi laiko ramiai pasikalbėti su vaiku.
– Iš tiesų pagarba grįstiems santykiams reikia daugiau laiko. Trinktelėti ir aprėkti pakanka sekundžių, o štai sugalvoti, ką vaikui pasakyti, ką uždrausti daryti, reikia laiko.
– Dar yra nemažai vaikų, augančių kvaišalų mėgėjų šeimose. Vienas tėvas nusivedė pusantrų metų sūnų pas kaimynus ir ten gerdamas staiga trenkė jį į sieną. Kaip vaiko teisių specialistai reaguoja į tokius atvejus?
– Mūsų valstybės pozicija – kiek įmanoma vaikams išsaugoti biologinę šeimą. Su šeima dirba socialiniai darbuotojai. Kai jiems nebepavyksta, taikomos kitokios priemonės.
Bet jei vaikai dalyvauja smurto, girtuoklystės scenose, reaguoti reikia greitai.
Gerai, jei ne visi šeimos nariai geria ar smurtauja. Tada vaikas paliekamas tokiam artimam žmogui. O jei abu tėvai tokie, tada vaikui ieškoma giminaičių. Liūdniausia, kai vaikas patenka į valstybinės institucijos globą. Tada su tėvais dirbama, būna, kad jie susitvarko ir vaikas grįžta namo.
– Mergaitę prievartavo nepilnametis brolis ir jo draugas. Tai paaiškėjus ji buvo išvežta į globos namus. Mergaitė buvo antrą kartą nuskriausta – neteko motinos.
– Vaiko ryšys su mama yra stiprus. Vaiko teisių apsaugos darbuotojai gali papasakoti ne vieną graudžią istoriją, kaip vaikas įsikibęs laikėsi į girtos mamos kojas. Vaikui, grąžintam į namus, svarbus ir emocinis ryšys, ir saugumas.
Būna kraupių atvejų. Viena motina prašė paleisti iš kalinimo įstaigos sugyventinį, nes esą ji neturi iš ko gyventi, o vaikas jau pamiršo, kaip prieš jį smurtavo. Kai kurios motinos verčia vaiką meluoti, kad niekas jo nemušė. Kartais auka tapęs vaikas net kaltinamas, kad išsigalvojo, arba smerkiamas.
Yra ne vienas atvejis, kai lytinės prievartos bylose motinos nepalaiko dukterų. Kai kurios motinos iš prievartautojo paima pinigų ir su juo susitaiko.
– Norvegijoje ir kitose užsienio šalyse gyvenantys lietuviai, iš kurių buvo paimtos atžalos, kaltina vietos tarnybas vaikų grobimu. Ar kaltinimai pagrįsti?
– Apie Norvegijos istorijas sunku diskutuoti, nes neturime dokumentų. Kitais atvejais negalėtume sakyti, kad vaikai paimti todėl, kad tose valstybėse jų trūksta.
Kai šeima kitoje valstybėje susiduria su vaiko teisių apsaugos sistema, ji turi su ja bendradarbiauti ir gyventi pagal tos šalies įstatymus.
Lietuvoje tėvams atrodo normalu, kad vaikas žiemą vežiojamas automobiliu su vasarinėmis padangomis.
O kai kurie tėvai dar ir išgėrę veža vaikus, be specialių kėdučių ar išvis neturėdami vairuotojo pažymėjimo. Norvegijoje dėl tokio elgesio vaikas būtų paimtas.
– Vadinasi, tėvams nereikia bijoti, kad be rimto pagrindo iš jų bus paimtas vaikas?
– Jei jis auginamas sveikai ir protingai, tada tikrai ne. Tėvai turi rūpintis, kad vaikas būtų ne tik pamaitintas ir gražiai aprengtas, bet ir saugus, lavinamas, sveikas. Svarbu ir jį išklausyti.
Tik nereikia perlenkti lazdos. Kai kurie mokytojai skundžiasi, kad nebegali drausminti vaikų. Drausminti jie gali, tik negali tampyti mokinio už ausų.
