Natūralu: daugeliui vakarų europiečių į jų duris besilaužiantys pabėgėliai iš trečiojo pasaulio yra suprantamesnė bėda nei vadinamoji hibridinė Rusijos agresija kažkur Rytų Ukrainoje.
Be to, karo gaisras Ukrainoje pastaruoju metu lyg ir iš tiesų gęsta, o kova persikelia į politinius ir diplomatinius užkulisius.
Vakarų Europą šturmuojantys pabėgėliai viešąją avansceną užėmė net Lietuvoje, kuriai ši problema lyg ir kelia mažiausią grėsmę.
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje viskas glaudžiai susipynę. Juolab kad karui Ukrainoje dar toli iki pabaigos. Neatmestina, kad jis vėl įsiliepsnos, keldamas naujus pavojus ir Lietuvai, ir visai Europai.
Karą Ukrainoje ir migrantų antplūdį į Europą į vieną mazgą riša Maskva.
Pabėgėlių krizę stengiamasi panaudoti kaip savo propagandinės kovos prieš „ištežusią“ ir „prisidirbusią“ Europą įrankį, kartu stengiantis nukreipti dėmesį nuo Ukrainos.
Negana to, Kremlius, atrodo, nutarė atidaryti dar vieną karo dėl Ukrainos frontą ten, iš kur į Europą plūsta bene didžiausi pabėgėlių srautai, – Sirijoje.
Pats V.Putinas atvirai pasiūlė Vakarams sukurti naują kovos su „Islamo valstybe“, užėmusia jau daugiau nei pusę šalies, koaliciją, į kurią įeitų ir Rusijos visuomet remtas Sirijos diktatorius B.al-Assadas.
Jungtinės Amerikos Valstijos jau atmetė šiuos užmojus, kuriuos daugelis ekspertų suprato kaip atvirą Maskvos režimo siūlymą Vakarams apskritai iš naujo „perkrauti“ santykius su Rusija, sudarant ir taikos sutartį dėl suskaldytos Ukrainos.
Nepaisydama to Rusija didina savo karinius pajėgumus Sirijoje, nedviprasmiškai grasindama: „Nenorite su mumis susitarti geruoju, atidarysime tiek naujų frontų, kiek reikia, ir tiek privirsime kruvinos košės, kad vis tiek turėsite sėsti prie bendro stalo.“
Akivaizdu, kad tai dar labiau įsuktų karo smagratį ne tik Sirijoje, bet ir visame regione, pabėgėlių į Europą problemą paverčiant katastrofa.
Kita vertus, tikrų taikos balandžių kol kas neregėti ir pačioje Ukrainoje, nors pastarosiomis dienomis Donbaso fronte ir buvo įsivyravusi tyla.
Rusija ir jos kontroliuojami separatistai greičiausiai padarė taktinę pauzę laukdami, kuo baigsis batalijos Ukrainos parlamente ir jo prieigose dėl galimos autonomijos Doneckui ir Luhanskui.
Maskvos strategai žiūri, į kurią pusę kryps Kijevas, svarstydamas, ar rengti ten savivaldos rinkimus ir sėsti prie derybų stalo su Rusijos marionetėmis.
Paliaubų laikėsi ir Ukrainos kariuomenė, kurios atstovai kartais neoficialiai pripažįsta, jog patys atidengia ugnį, nepaisydami susitarimų.
Vis dėlto pastaruoju metu vėl padaugėjo žinių apie susišaudymus ir naujus Rusijos „humanitarinius konvojus“.
Nieko keista – Kijevas toliau kategoriškai atsisako sėsti su separatistų vedliais prie derybų stalo. O Europa, iki šiol spaudusi Ukrainą, kad ši pradėtų vykdyti Minsko paliaubų susitarimus dėl autonomijų, ne tik pratęsė sankcijas Rusijai, bet ir pareiškė, jog rinkimai Donbase turi vykti pagal Ukrainos įstatymus.
Tik ar Maskva rengiasi vykdyti esminius paliaubų punktus, be kurių apskritai neįmanomas Minsko susitarimų įgyvendinimas, pavyzdžiui, leisti Ukrainai kontroliuoti rytinę savo sieną su Rusija?
Kol kas tai neįtikėtina. Priešingai, regis, Maskva toliau skuba stiprinti „liaudies respublikas“, kad iš ten būtų galima vykdyti puolamąsias operacijas.
Net patys Ukrainos kariuomenės atstovai atkreipia dėmesį į akivaizdų faktą – dabartinės fronto linijos, kai kur prieinančios prie pat separatistų Donecko, bet palikusios Kijevo rankose kai kuriuos svarbiausius regiono infrastruktūros objektus, netenkina nei separatistų, nei Maskvos.
Rusijai svarbiausia – kad Ukraina ne tik nesiimtų vykdyti ekonominės okupuotų sričių blokados, kovoti su klestinčia kontrabanda, bet tas teritorijas išlaikytų ir jas politiškai legalizuotų.
Taigi padėtis Donbase kol kas primena aklavietę, kurioje vieninteliai galimi pokyčiai artimiausiu metu – iš naujo plykstelėjanti karo ugnis ir į vieną ar kitą pusę pasistūmėjanti fronto linija.
Nieko gero tai nežada ir visam tam regionui, kuris guli socialinės bei ekonominės degradacijos dugne, ir visai šaliai.
Viena akivaizdžiausių grėsmių – pabėgėliai, kurių, vien oficialiais duomenimis, yra kone 2 milijonai, o jų srautų Ukrainos valdžia beveik nevaldo.
Dauguma jų yra ne Vakarų ar Vidurio Ukrainoje bei Rusijoje, o būtent karo zonoje – tose teritorijose, kurias atkovojo Ukrainos kariuomenė, arba vadinamojoje niekieno zonoje, kur klesti kriminalinė savivalė.
Šie žmonės patekę į blogiausią padėtį. Atsinaujinus karui jie gali stichiškai pajudėti į Vakarus kaip pabėgėliai iš Artimųjų Rytų.
Tuomet jau ir Lietuvai tektų imtis daug rimtesnių darbų, nei neretai politikavimą primenančios diskusijos dėl tūkstančio pabėgėlių.
