Apie Kremliaus triumfą ir pergalingą sugrįžimą kaip apie jau įvykusį faktą garsiausiai trimituoja valdžios kontroliuojama Rusijos žiniasklaida ir tenykštis politinis elitas.
Tačiau pritariančiųjų yra ir Vakaruose, pirmiausia tų, kurie visuomet krypo į Maskvos pusę.
Bet ar tų raumenų tikrai užtenka iš esmės pakeisti situaciją ir Sirijoje, ir visame regione – ne tik sutriuškinti teroristinę „Islamo valstybę“, bet ir pakreipti savo naudai situaciją kare su terorizmu apskritai? Ar tų raumenų tepakanka pratęsti tenykščio diktatoriaus B.al-Assado ir visos šalies agoniją, padaryti ją dar pavojingesnę pasauliui?
Gal Rusijos veiksmai pirmiausia yra viešųjų ryšių produktas savo vidaus auditorijai, žinoma, tikintis, kad sudrebės ir Vakarai, o po to atsitrauks kovos dėl Ukrainos fronte?
Rusijos Federacijos taryba trečiadienį oficialiai leido prezidentui V.Putinui naudoti šalies ginkluotąsias pajėgas Sirijoje – Kremliaus valdovo tokios pagalbos esą paprašė B.al-Assadas.
Kone iškart po to pasirodė žinių, kad Rusijos kariniai lėktuvai surengė oro antpuolius prieš „Islamo valstybės“ taikinius Sirijoje, netoli Chomso miesto.
Tiktai vienas „bet“. Mat „Islamo valstybės“ kontroliuojamos teritorijos yra toliau, todėl labiausiai tikėtini taikiniai buvo su B.al-Assadu kovojantys Vakarų remiami sukilėliai.
Visa tai – dalis karinio-politinio lošimo, kurį žaidžia Kremlius, staiga gerokai padidinęs savo karines pajėgas Sirijoje, esą sėkmingai subūręs koaliciją iš kai kurių svarbių regiono valstybių, V.Putino lūpomis Vakarų žiniasklaidoje ir Jungtinių Tautų tribūnoje paskelbęs šventąjį Rusijos vadovaujamą karą prieš šių dienų nacizmą – islamiškąjį terorizmą ir JAV „hegemoniją“.
Taigi Kremlius vėl skuba užbėgti Vakarams prieš nosį. Bet kyla esminis klausimas: kiek toli Rusija pasiryžusi ir gali žengti būtent kariniu požiūriu?
Ir aukščiausi Rusijos pareigūnai po vakarykščio Federacijos tarybos leidimo, ir anksčiau V.Putinas prisiekinėjo, kad antžeminio plataus masto karo tiek su „Islamo valstybe“, tiek su kitomis teroristinėmis grupėmis nesiims.
Dievagotasi, kad daugiausia, ką gali daryti Rusija, ir taip visokeriopai remianti B.al-Assado kariuomenę, – jos aviacijos atakos iš oro.
Išties vien tam, kad galėtų mesti grėsmingą karinį iššūkį „Islamo valstybei“ (jau nekalbant apie jos sutraiškymą), Rusijai reikėtų ne kelių tūkstančių, o keliasdešimties ar galbūt net kelių šimtų tūkstančių įvairių pajėgų karių, gausybės karinės technikos.
Be to, šios pajėgos, prieš atakuodamos teroristus, pirmiausia turėtų peržygiuoti didžiules teritorijas – juk B.al-Assado kariuomenė ir „Islamo valstybė“ tiesiogiai beveik nesusiduria.
Šio karo baigties neįmanoma prognozuoti. Tačiau aišku, kad jis grėstų didžiuliais nuostoliais Rusijai, galbūt net pranoktų Afganistano katastrofą.
Žinoma, neatmestina, kad Rusijos valdžia pasiryžusi ir tokiai avantiūrai – į ją dar įveliant Iraną su Iraku ar kitas susiskaldžiusio arabų pasaulio šalis, kiltų neregėtas gaisras. Tai dar labiau padidintų pabėgėlių srautus į Europą, greičiausiai vėl pakeltų naftos kainas ir suskaldytų vienu balsu nekalbančius Vakarus.
Dar viena versija, jau labiau primenanti sąmokslo teoriją: Vakarai (o kartu ir Izraelis) tyčia užleidžia vietą rusams, kurie, nepaisydami galimų nuostolių, nesibodės kruvino darbo, net civilių bombardavimo, kad būtų sunaikinti teroristai.
Juk būtent dėl beatodairiško, daug aukų pareikalausiančio puolimo, kuris nušluotų terorizmą Sirijoje bei visame regione, šiuo metu Vakarai ir pirmiausia JAV trypčioja.
Turint galvoje arabiškų regiono valstybių susiskaldymą ir intrigas, akivaizdu, kad vien antpuoliais, kokius dabar vykdo JAV suburta keliasdešimties valstybių koalicija, taip pat kurdai ir antiasadiški sukilėliai, problemos neišspręsi.
Neatmetant visokiausių versijų, labiau tikėtina, kad tikrasis Rusijos tikslas – tiesiog fiziškai apsaugoti B.al-Assadą ir režimą nuo visų jo priešininkų, o vėliau pasiglemžti grobio Sirijoje didžiąją dalį.
Juk labai abejotina, ar šiuo metu Rusija įstengtų sutelkti tokias pajėgas, kokių reikėtų triuškinamam karui su „Islamo valstybe“ Sirijoje ar su panašiu priešu kitame pasaulio taške.
Tuo metu B.al-Assado kritimas būtų skaudus smūgis ne tik tarptautiniam V.Putino prestižui, bet ir jo įvaizdžiui pavaldinių akyse. Vadinasi, rusiška strategija greičiausiai nukreipta į tai, kad kol kas Sirijos režimas būtų apsaugotas, o kartu laimėta kažkiek politinių taškų tarptautinėje arenoje.
Regis, panašiai mano ir Vakarų politikai, kurie tebelaiko pagrindinius galios svertus savo rankose.
Antai JAV prezidentas B.Obama tiek kalbėdamas Jungtinėse Tautose, tiek su V.Putinu atmetė jo reikalavimus pripažinti B.al-Assadą vieninteliu teisėtu Sirijos vadovu ir taikytis dėl Ukrainos.
Nesusvyravo ir pagrindinių Europos valstybių galvos. Tiktai ar ilgam?
