Tokius tikslus deklaravo Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Šiaulių ir Lietuvos edukologijos universitetai, vakar pasirašę memorandumą dėl bendro klasterio įkūrimo.
Kad šalies aukštajam mokslui reikia permainų, kalbama vis garsiau. Antai prezidentė D.Grybauskaitė pasiūlė įstatymo pataisas, kurios numato, kad studijuoti aukštosiose mokyklose galėtų tik bent vieną valstybinį brandos egzaminą išlaikę asmenys.
Be to, akredituojant studijų programas bus privalu atsižvelgti į valstybės socialinius, ūkio ir kultūros poreikius.
Regis, tokie reikalavimai savaime suprantami, tereikia jų laikytis.
Tikrovė kitokia – studentais tampa net brandos egzaminų nelaikę, prastais pažymiais vidurines mokyklas baigę jaunuoliai, o taip yra todėl, kad dalis aukštųjų mokyklų į savo studijas žvelgia kaip į ne itin paklausią prekę, kurią žūtbūt reikia iškišti pirkėjui.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) paskelbė, kad viena svarbiausių aukštųjų mokyklų neefektyvumo priežasčių – mažėjant studentų nesikeičiantis universitetų ir kolegijų skaičius. Bet tokiai išvadai padaryti nė nereikia specialių tyrimų.
Šįmet į Lietuvos aukštąsias mokyklas stojo 20 proc. mažiau jaunimo nei prieš trejus metus, bet universitetų ir kolegijų liko tiek pat.
Nelengva rasti sritį, kur mūsų šalis pirmautų ES, o aukštojo mokslo tinklo tankiu ji yra neabejotina čempionė – 1 mln. gyventojų tenka beveik 15 aukštųjų mokyklų. Tai trigubai pranoksta europinį vidurkį.
Bet pirmauti ne studijų kokybe, o mokyklų skaičiumi – menkas džiaugsmas. Dėl to virkauja Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ekspertai ir netgi pačių aukštųjų mokyklų atstovai. Tačiau virkavimais viskas ir baigiasi.
Nemaža dalis aukštųjų mokyklų pernelyg smulkios, neturi nei šiuolaikiškos mokslo tyrimų įrangos, nei kvalifikuotų dėstytojų, o egzistuoti nori. Todėl visaip vilioja jaunimą, nors pasiūlyti jam neturi ko, išskyrus diplomus, kuriuos kepa nekeldamos didesnių reikalavimų.
Kita vertus, tai ir pajėgesnes aukštąsias mokyklas verčia konkuruoti dėl studentų, nuleidžiant jiems reikalavimų kartelę. Net į valstybės finansuojamas vietas, mokant ir stipendiją, šiemet kai kur buvo priimami 2,88 konkursinio balo iš 10 surinkę abiturientai, o studijuoti savo lėšomis galėjo surinkę ir vos 0,34 balo.
Aišku, net kvalifikuotiems dėstytojams sunku garantuoti normalią studijų kokybę, kai auditorijoje greta sėdi ir gerai mokęsis, ir kone neraštingas jaunuolis, kuriam rūpi tik gauti diplomą.
ŠMM rekomendavo aukštosioms mokykloms įsivesti minimalų konkursinį balą ir už mokslą susimokantiems studentams. Jos visos, išskyrus Mykolo Romerio universitetą, tai ir padarė, bet neretai formaliai – nustatė juokingai žemą minimalų balą ir vos kelios iškėlė rimtesnius reikalavimus.
Viena priežasčių, kodėl šitiek daug jaunimo išvyksta studijuoti į užsienį, – nepasitikėjimas Lietuvos aukštojo mokslo lygiu. Kai beveik dešimtadalis abiturientų renkasi mokslus svetur, o dar mažėja jų bendras skaičius, akivaizdu, kad tiek daug aukštųjų mokyklų nereikia. Bet naivu tikėtis, kad jos pačios panorės likviduotis.
Švietimo ir mokslo ministerijos vadovė A.Pitrėnienė kalba, kad pačios aukštosios mokyklos turi galvoti apie susijungimą arba bent apie bendras studijų programas, mokslo projektus.
Tuo metu net aukštųjų mokyklų atstovai aiškina, kad nebus rimtesnių pokyčių, jei pertvarkos nesiims valstybė. Tačiau tam būtina politinė valia. Ko gero, jos labiausiai ir trūksta visoms valdžioms.
Gal minėtos įstatymo pataisos neleis aukštojo mokslo strategams ramiai sėdėti sudėjus rankas?
Juk valdžiai nė nebūtina aukštųjų mokyklų tiesiogiai uždaryti, susiduriant su kaltinimais, kad taip pažeidžiama jų autonomija. Yra finansinių, studijų akreditacijos svertų. Juos pasitelkus įmanoma priversti aukštąsias mokyklas sukrusti.
Uždaryti ar sujungti universitetus gal ir reikia daugiau laiko, bet sumažinti studijų programų skaičių, paskatinti aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, sutelkiant dėstytojus, sudarant bendras mokslo tyrimų komandas, galima ir finansinėmis priemonėmis – tiesiog neskiriant pinigų dirbtinai sukurtoms studijoms, pseudomoksliniams projektams.
Studijų programų dubliavimasis, susmulkėjimas – MOSTA nurodyta dar viena rimta Lietuvos aukštojo mokslo kokybei kenkianti problema.
Aukštosios mokyklos, norėdamos pritraukti studentų, prisigalvoja visokių įmantriai pavadintų smulkių specialybių, kurių mokosi vos 5–7 asmenys, o ir tokių specialistų nežinia kam reikia.
Ne geriau atrodo ir kai kurie mokslo tyrimai. Ne paslaptis, kad kartais net profesoriais tampa asmenys, realiai nedirbantys jokio mokslinio darbo, tik skelbiantys savo aukštosios mokyklos leidiniuose straipsnius, kuriuos parengia net ne jie, o jų doktorantai.
Dėl to pirmiausia nukenčia rimti mokslininkai, nes nuvertinamas mokslas, išskaidomos lėšos, profesorių vietas užtupia asmenys, neverti šio vardo.
